Intymūs pasakojimai
Režisierė Giedrė Beinoriūtė
Režisierė Giedrė Beinoriūtė
Prieš pristatant Giedrės Beinoriūtės filmus – trumpa priešistorė. Režisierę labiau traukė teatras, kinas atsirado tik studijų metais. Dar Saulius Macaitis Giedrės Beinoriūtės kartą vadino ne visai apsiplunksnavusia „antrąja karta“ (pirmajai, aišku, priklausė Šarūnas Bartas, Audrius Stonys, Arūnas Matelis). Toji banga mokėsi ne garsiuosiuose nelietuviškuose universitetuose, o baigė tuo metu Muzikos akademijoje įsteigtą Kino fakultetą. Neseniai paklausiau pačios Giedrės, ar nenorėjo visko mesti, ar tikėjo, kad sugebės kurti kiną tuo pereinamuoju laikotarpiu, juk žlugus SSRS 10-asis dešimtmetis tikrai buvo laukinis, o ir valstybinio finansavimo nebuvo. Režisierė atsakė, kad anuomet tai nebuvo labai svarbu – nugalėjo jaunatviškas naivumas. Be to, technikos ir finansų stygius, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, skatina kūrybiškumą, verčia suktis iš situacijos, ir tai kinui kartais tik į naudą.
Taigi, pirmieji tų „antrųjų“ bandymai išties buvo įdomūs ir net įžūlūs. Štai prisiminkime Igno Miškinio juostą „Lengvai ir saldžiai“ (2003). Tokių filmų herojus – ne tarkovskiško tipo Žmogus, o eilinė gyvenimo „pieška“, ieškanti ne gyvenimo ar egzistencijos prasmės, o kaip geriau išgyventi čia ir dabar.
Anot Giedrės Beinoriūtės, kaip veikia kinas, suvokti jai padėjo nors dar ir ne visai „dogminis“, bet jau labai į tą pusę linkstantis Larso von Triero „Prieš bangas“ („Breaking the Waves“, 1996), o kokio svorio prasminiam klodui gali suteikti kad ir menkiausios detalės, paaiškėjo pažiūrėjus Krzysztofo Kieślowskio filmą „Trys spalvos: mėlyna“ („Trois couleurs: Bleu“, 1993).
Pasak režisierės, pirmas jos kūrinys, kurį ji vadina filmu, – studijų metais sukurta juosta „Mano vienišos draugės“ (1997). Tuomet ji supratusi, kas yra tikrasis kinas. Man ši juosta – šedevriukas, primenantis ir „Dogmos 95“ mėgėjišką drebančią kamerą, įžūliai besikišančią į asmeninį gyvenimą, ir prancūzų Naujosios bangos „krikštamotės“ Agnès Varda eksperimentinį feministinį manifestą „Moterų atsakas“ („Réponse de femmes: Notre corps, notre sexe“, 1975).
Istorija gana paprasta – pasakojama apie geriausias drauges, dažnai gyvenančias arba pirmame, arba penktame aukšte. Akivaizdu, tokie aukštai ne patys patogiausi, tačiau moterys ir gyvenime susiduria su daugybe nepatogumų. Bet svarbiausia, kai jos kartu, „buitiakas“ atrodo gana jaukus. Jų ir tualetai ypatingi, nes juose nereikia taikytis prie kitų žmonių skonio. Nors filmas sukurtas pagal Helgos Schubert novelę, chruščiovkinis butas, virtuvė, atliekanti ir valgomojo, ir rūkomojo funkciją, kojinių etiketėmis išklijuota tualeto siena tampa tarytum to meto kronika. Juk ko tik 10-ajame dešimtmetyje nekolekcionavome! Pavyzdžiui, mes su broliu – importinio alaus skardines ir importinių cigarečių pakelius. Tuščius, aišku.
Subtilaus humoro ir užuominų tarp eilučių taip pat netrūksta. Štai kad ir tos vienišos draugės, kurios, jei tik gali, įsitaiso vaiką ir stengiasi jį išauklėti be pašalinio autoriteto, kurio figūrą tikrai galime traktuoti įvairiai. Juolab kad su vienais to autoriteto atstovais, vaikų tėvais, jos išsiskiria „be didelio sielvarto“, nes tie vyrai kaipmat sutiktų jas vesti, „jei nebūtų spėję vesti kitos arba išsiskirti su ana“. Beje, Beinoriūtė nuolat primena, kad žiūrime kiną – ketvirtą sieną griauna ne tik aktorės, bet ir pati Giedrė, mojuodama savo atspindžiui su kamera veidrodyje. Režisierė taip pat yra pasakojusi, kad žiūrėdama Šarūno Barto kiną suvokė, kaip garsas gali kurti papildomas prasmes. „Vienišose draugėse“ irgi žaidžiama su garsu. Štai stebint stambiu planu vėl įsimylėjusią vienišą draugę girdimas jūros ošimas, kol kamera atsitraukia ir parodo, kad tai miegamasis Vilniaus rajonas, kažkur aplink televizijos bokštą. Bet juk meilė nuverčia kalnus, tai ir nykiausius pilkus monolitus gali paversti Baltijos jūros pakrante. Taigi Beinoriūtės ir vienišų draugių matriarchatiniame pasaulyje lengva ir gera būti moterimi, nors tas pasaulis ir ankšto buto dydžio.
„Vienišų draugių“ herojės netobulos, tačiau dėl to jos tampa tik dar patrauklesnės ir labiau primena žmones, o ne hologramas. Tokie herojai vaizduojami ir antrajame Beinoriūtės filme „Mama, tėtis, brolis, sesė“ (1999). Jis jau daug rimtesnis ir dramatiškesnis nei debiutas, ir tai dramaturgijai kiek kiša koją. Tačiau vėlgi įdomu stebėti nesukonstruotą laukinio dešimtmečio realybę: jau filmo pradžios fone skamba visiems tuo metu iki kaulų smegenų įgrisusi grupės „Aqua“ daina „Dr. Jones“, užfiksuotos dar naivios ir juokingos to meto reklaminės iškabos, interjeras taip pat gana autentiškas, kaip autentiški televizijos ar radijo reportažai apie nusikaltimus, kurie tuo metu buvo kasdienybė.
Tai intymi vienos šeimos drama, kurioje bandoma supažindinti su kiekvienu šeimos nariu, tačiau gaila, kad kiek perspaustos dramatiškos situacijos, leidžiančios suprasti, kodėl šeimos nariai tokie susvetimėję. O paskutinė scena, kai visi laimingi sėdi prie vieno stalo, primena pasakėčios moralą.
O štai trečiasis Beinoriūtės dokumentinis filmas „Troleibusų miestas“ (2002) – tikra žmogiškoji komedija ir tragedija, juk gyvenimo nesurežisuosi. Režisierė prisipažino, kad vaidybiniame kine ją domina dokumentiškumas, o dokumentiniame – forma ir savita realybė. Rodos, apie hibridinį kiną, egzistuojantį nuo senų laikų, kaip apie naują formą pradėta kalbėti visai neseniai. Nors net ir pirmuosiuose Beinoriūtės filmuose riba tarp dokumentiškumo ir vaidybiškumo labai plona. Be to, įdomi ir pačios režisierės mintis: ji stengiasi kurti kiną, kuris išsiveržtų iš stiliaus, žanro, siužeto ribų.
Pagrindiniai „Troleibusų miesto“ herojai – viešojo transporto bilietų kontrolieriai. Aišku, herojai – tik terminologiškai, troleibusų ar autobusų keleiviams jie – tikri niekšai. Jų profesija turbūt nekenčiamesnė net už kino kritiko. Tačiau Beinoriūtė parodo, kad už oficialios ir bauginančios frazės „kontrolė, prašom paruošt bilietus“ slypi paprasti žmonės, anot jų pačių, turintys išmanyti žmogaus psichologiją, suvaldyti ir savo kylantį žmogišką pyktį. Vienas jų net prisipažįsta, kad gyvenime jis optimistas, bet darbe – pesimistas. Jiems nenusileidžia ir keleiviai maištininkai, neturintys bilietų. Tokių spalvingų personažų turbūt net ir geriausias scenaristas nesukurtų. Štai viena išlaipinta dama visą savo gyvenimo nelaimę išlieja ant vargšų kontrolierių: grasina apskųsianti ne tik juos, bet ir parašysianti laišką pačiam Prezidentui, kuris gauna dvylika „štukių“ ir visiškai nieko nedaro. Ir apskritai, prieš ją prasikaltusi visa valdžia – padarė bedarbe tam „nepriklausomam rojuj“. Taigi kliuvo ne tik Valdui Adamkui, bet ir Vytautui Landsbergiui.
Kita, dar spalvingesnė persona nepažymėjo bilieto todėl, kad pirma reikėjo prisėsti ir pamąstyti apie savo situaciją. Jai advokatavo ir kiti keleiviai. Toliau įtampa augo kaip gerame psichologiniame trileryje: „Aš ne prestupnica, plius bolnaja ir v položenije ir aš jus paduosiu į teismą, nes mane nervinate.“ O kai ir tai nepadėjo, užsimanė parūkyti troleibuse, nes pažeidžiamos jos teisės. Tad humoro nestokojantis kontrolierius paklausė, gal ir advokatui norinti paskambinti.
Taigi, pasiklausęs įvairiausio plauko „pasažyrų“ pamąstymų ir argumentų, suvoki, kokioje spalvingoje visuomenėje mes gyvename. Ir nesvarbu, kad neturi bilieto, svarbiausia, kad širdy turi Dievą, o dar geriau – bėgti per judrią gatvę ir rizikuoti būti partrenktam nei mokėti tuos dvim litų. Maža ką, gal net per CNN ar „Discovery“ kanalą parodys...
2004-aisiais pasirodęs trumpametražis filmas „Egzistencija“ panardina į Emirui Kusturicai būdingą absurdišką ir be galo spalvingą pasaulį. Filmas prasideda kone dokumentiniais kadrais prie laidojimo namų „Palūžusi tuja“; į akis krinta ir tuo metu labai „ant bangos“ buvusių gariūninių „brendų“, pavyzdžiui, „Adidas“, marškinėliai, originaliai pervadinti į „adih ash“... Taip pat šypsnį kelia ir iki šiol išlikęs įprotis visai giminei fotografuotis prie mirusiojo karsto. Tačiau vėliau perdėta stilizacija (močiučių velomobilis, po kapines vaikoma kiaulė) ima kišti koją, tad veik neįmanoma užčiuopti filmo potekstės. O galbūt tai ir buvo režisierės intencija – parodyti, kad egzistencija tiesiog banali, ir jai antrina nuolat girdima „Bavarijos“ daina „Amžiną meilę“ su dar banalesniu tekstu.
Po manieringosios „Egzistencijos“ pasirodo visiškai kitoks Giedrės Beinoriūtės filmas „Vulkanovka. Po Didžiojo kino“ (2005). Jau ir pavadinime galima įžvelgti subtilų humorą, beje, režisierė jį tikrai turi – tokį retą lietuvių kine. „Didysis kinas“ – tai Meistro Šarūno Barto kinas. Beinoriūtė į filmavimus Kryme buvo pakviesta kaip režisieriaus asistentė, kartu planuotas kurti dokumentinis filmas apie filmą. Šiam projektui negavus finansavimo, Giedrė grįžo vėliau ir sukūrė atskirą filmą.
Rodos, Beinoriūtė savo istorijas tiesiog audžia, tad ir „Vulkanovkoje“ viskas plaukia tarsi savaime, niekas neforsuojama: iš pradžių palengva apsiprantama su aplinka – kamera tiesiog stebi karves, paukščius ant elektros laidų, tik vėliau tarytum nepastebimai atsiranda ir kaimo gyventojai. Režisierė yra sakiusi, kad dokumentika ją traukia ir todėl, kad prie žmogaus reikia išmokti prieiti, jį prakalbinti, suprasti ar tiesiog pastebėti. Ir štai pagaliau prabyla Vulkanovkos gyventojai: nors jiems ir atrodo, kad civilizacija jų krašte neegzistuoja, tačiau ji yra vidinė, atsiskleidžianti per jų nuoširdumą. O štai prieš pusmetį jų vietovėmis perėjus kone Mesijaus figūrai Bartui ir jo didžiajam kinui, jau visi žino, kas yra masuotė, dubliai ir pan. Šypsnį kelia ir kai kurių gyventojų komentarai, labai nuoširdžiai ir konkrečiai apibūdinantys bartiškąjį kiną: vieną mašiną visą naktį filmavo, na ir filmavimas... Belieka tik sutikti su kažkur perskaityta, rodos, vieno rusų kino kritiko mintimi – Beinoriūtė pasižymi puikia kinematografine klausa, o dokumentikoje tai ypač svarbu.
Ši kūrėja turi talentą mąstyti ir kalbėti vaizdais. Rodos, visai neseniai tapo labai populiaru per asmeniškas istorijas perteikti platesnį istorinį kontekstą – esamą ar buvusį. Tačiau Beinoriūtė tai jau padarė 2007 m., sukūrusi animuotą dokumentinį filmą „Gyveno senelis ir bobutė“. Filmas paremtas režisierės senelių, buvusių tremtinių, istorija. Beinoriūtė neužsimojo kurti dar vienos „Misijos Sibiras“, nė neplanavo ten vykti, o sumanė atkurti istoriją iš senelių ir mamos prisiminimų, naudodama fotografijas. Pasakojama vaiko balsu, o juk vaikai dar turi didžiulę fantaziją, tad animuotos fotografijos tarytum ją praplečia ir taip suteikiama daugiau prasmės. Apskritai senelių tremties istorija sekama lyg pasaka, be nereikalingo dramatizmo ar patoso: traukiniui važiuojant užkadrinis vaiko balsas renkasi ne mėtyti lietuviškus grūdus ant bėgių, o išspręsti matematikos uždavinį, Sibire tam pačiam vaikui visi dalykai atrodo dideli: medžiai, miškai, pelkės, uogos, nemalonumai.
Net ir dabar, kai pastarąjį dešimtmetį bandoma kurti didelio biudžeto patosinį istorinį kiną, Beinoriūtės „Senelis ir bobutė“ yra būtent tas filmas, kuris įtraukia, o ne atstumia, verčia susimąstyti apie ištremtuosius ir praeitį, o ne juos užmiršti, nes filmo istorija ir asmeniška, ir naivi, bet vis primenanti, kad pasakojami labai liūdni, tragiški dalykai.
Kad konjunktūra Beinoriūtei nerūpi – akivaizdu ir iš vaidybinio vidutinio metražo filmo „Balkonas“ (2008). Galima sakyti, kad tai net nemadingas filmas, nukeliantis į 9-ojo dešimtmečio Lietuvos provinciją. Juk dabartiniuose lietuviškuose filmuose sovietmetis arba niekinamas, nuolat šaipantis iš vadinamojo homo sovieticus, arba sušaržuojamas iki absurdo. Žiūrėdamas „Balkoną“ veikiau prisimeni Arūno Žebriūno juostų nuotaiką, čia tiksliai pavaizduoti vaikų žaidimai, apranga, buitinės detalės. Režisierė nekuria dramos, o palengva, lyg nepastebimai, supažindina su pagrindiniais veikėjais vaikais: Rolanu (Karolis Savickis) ir Emilija (Elžbieta Degutytė). Tai jų pasaulis ir istorija. Labai svarbi ir kuriama filmo atmosfera – ji kupina nostalgijos, nes ir režisierė, ir kūrybinės grupės nariai yra to laikotarpio vaikai, tad nori to ar ne – sovietmečio iš savo praeities neišbrauksi, juolab kad visai kūrybinei grupei šio filmo kūrimas tapo savotišku sugrįžimu į savo pačių vaikystę. Pasak Živilės Pipinytės, Beinoriūtė atvirai ilgisi laiko, kurio dar nedrumstė materialinės vertybės, laiko, kai nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų, o troškimai buvo paprasti ir kuklūs. Filme vaidmenį sukūręs Rolandas Kazlas taip pat sakosi jautęs nostalgiją tam laikui, kai nebuvo tiek visko ant žmogaus be saiko užversta. Tad šiame filme tikrai nereikia kapstyti giliai, ieškoti užslėptų prasminių klodų, jis leidžia tiesiog nostalgiškai prisiminti savo vaikystę.
O štai 2012-aisiais pasirodžiusiam filmui „Pokalbiai rimtomis temomis“ labai trūksta Beinoriūtei tokio būdingo lengvumo ir humoro. Akivaizdu, tema sudėtinga ir jautri – kalbinami vaikai, gyvenantys globos namuose. Režisierė konceptualiai pasirenka filmo formą: jame nėra jokių dekoracijų, prieš kamerą tebūna vienas klausinėjamas vaikas. Tokioje apnuogintoje aplinkoje kiekvienas judesys, žodis, žvilgsnis ar tylėjimas paveikia daug stipriau. Režisierė prisipažįsta, kad tokios formos filmai, kuriuose tiesiog kalbama daugiau nei valandą, gali pasirodyti nuobodūs ir varginantys, tačiau jai tai buvo įdomu ir profesine prasme „dar kartą pasitikrinti, kaip veikia montažas, kaip veikia dramaturgija ir kaip galima montuoti ne tik įvykius, dramatiškas scenas, bet ir nuotaikas“. Beinoriūtė neslepia, kad šiam filmui įtaką padarė ir Krzysztofo Kieślowskio „Kalbančios galvos“ (1980), ir Roberto Verbos „Šimtamečių godos“ (1969), ir Herzo Franko „Dešimčia minučių vyresnis“ (1978). Tačiau man atrodo, kad jis artimiausias Abbaso Kiarostami „Namų darbams“ („Mashgh-e Shab“, 1989), kuriame prieš kamerą nuoširdžiai atsakinėdami vaikai perteikia niūrią ir griežtą Irano švietimo ir auklėjimo kultūrą. Ir nors Giedrės Beinoriūtės kalbinami vaikai savaip unikalūs, suaugusiųjų pasaulio klausimai juos suvienodina. Rodos, tie klausimai jiems kliudo atsiskleisti, tad vaikai ima derintis prie situacijos. O štai žavaus strazdanoto berniuko tyla pasako daug daugiau nei kitų pasakojimai. Galbūt konceptualiausia būtų buvę juos tiesiog stebėti ir neklausinėti apie meilę, draugystę, šeimą apskritai?
Sukurti pirmą pilnametražį vaidybinį filmą „Kvėpavimas į marmurą“ Beinoriūtei prireikė dviejų dešimtmečių. Ir visai ne todėl, kad ryžtis jam nedrįso – Giedrė viena tų režisierių, kuriai svarbu papasakoti istoriją tada, kai ši subręsta jos viduje. Jau po filmo „Balkonas“ aktorius Rolandas Kazlas vylėsi, kad Giedrė kada nors sukurs filmą ir apie šiuolaikinę šeimą. Taip ir nutiko, šįkart pasakojama apie inteligentų šeimą, – Izabelę (Airida Gintautaitė) ir Liudą (Sigitas Šidlauskas), – nusprendusią įsivaikinti berniuką Ilją (Joris Baltrūnas), tarytum nužengusį iš ankstesnio Beinoriūtės filmo „Pokalbiai rimtomis temomis“. Filmas – tai Lauros Sintijos Černiauskaitės romano ekranizacija. Tad kaip ir romane, taip ir filme pirmas planas suteikiamas ne siužetui, bet atmosferai ir veikėjų būsenoms. Nė vienas filmo veikėjas nėra tobulas, tačiau tai ir didžiausias ne tik šio filmo, bet ir ankstesnių Beinoriūtės herojų privalumas: visi mes savotiški, su savo angelais ir demonais. Svarbiausia, kad režisierė tokių herojų neteisia, veikiau į juos žiūri atlaidžiai ir norėdama suprasti.
Rodos, kiekvienas Giedrės Beinoriūtės filmas ilgai apmąstytas ir išjaustas. Tad nenuostabu, kad istorijos ilgai išlieka ir žiūrovo atmintyje, prie jos filmų vis grįžtama retrospektyvose, mokyklose ar kitokiuose kontekstuose. Drįsčiau Giedrės kiną pavadinti ir moterišku nemenkinančia prasme: režisierės žvilgsnis labai atidus, niekad neteisiantis, nemoralizuojantis, nesuteikiantis sau privilegijuotos pozicijos. O ir pati Beinoriūtė mano, kad režisūra apskritai yra labai moteriška profesija, nes tik moteris gali vienu metu daryti daugybę dalykų.
