Pirminių potyrių kinas
Gaspar Noé
Gaspar Noé
Taip, beje, nuolat ir nutinka. „Apdainuojantieji“ jo premjeras prestižiniuose festivaliuose neužmiršta to paminėti. O pats režisierius savo interviu šaiposi: „Tik šeši žmonės išėjo iš „Ekstazės“ Kanuose?! Negali būti, paprastai iš mano filmų išeina 25 procentai žiūrovų. Matyt, kažką padariau ne taip. Reikia ilgų atostogų, kad galėčiau pagalvoti, kaip dirbti toliau.“
Tačiau išsėdėjusiems iki galo – stiprus, sukrečiantis jo kino poveikis garantuotas. Nuo pat ankstyvos vidutinio metražo juostos „Stipena“ („Carne“, 1991), patekusios į Kanų festivalio „Kritikų savaitės“ programą, apdovanotos net keletu prizų ir privertusios kino pasaulį susidomėti jaunu argentiniečiu, kuriančiu ir gyvenančiu Prancūzijoje.
Gasparas Noé gimė 1963 m. Buenos Airėse. Augo ten ir Niujorke, kur jo tėvas, dailininkas Luisas Felipe Noé, buvo laimėjęs Guggenheimo fondo stipendiją. Nuo 12 metų būsimas režisierius persikėlė į Prancūziją, Paryžių. Studijavo ten kiną ir filosofiją. O kine dirbti pradėjo argentiniečių režisieriaus Fernando „Pino“ Solanaso asistentu, tačiau greitai debiutavo ir pats.
„Stipena“ jau turėjo aukštą amžiaus cenzą ir negailėjo žiūrovų nervų. Tai arklių skerdiko (Philippe Nahon), palikto žmonos vos gimus dukteriai ir vieno ją auginančio, dramatiška istorija, kurioje vystomos incesto, smurto, nelaimingų santykių, beprotybės temos.
To filmo personažai persikėlė į debiutinį Gasparo Noé ilgo metražo filmą „Visi prieš vieną“ („Seul contre tous“, 1998), vėl patekusį į Kanų „Kritikų savaitę“ ir gausiai apdovanotą. Filmą lydi pagrindinio herojaus – Skerdiko – vidinis monologas, o jo gyvenimo istorija pilna smurto, žudynių, socialinės izoliacijos, bedarbystės, nevilties, vidinės tuštumos. Statiška kamera ramiai visa tai stebi, kartais staigiai sujudėdama, tarsi ją būtų išgąsdinęs ekrane pasigirdęs šūvio garsas. Filme kartais pasirodo kortelės su užrašais: „Moralė“, „Teisingumas“, „Įspėjimas“ (leidžiančios žiūrovui pasprukti nuo tuoj prasidėsiančių skerdynių). Beje, naujausias filmas „Ekstazė“ („Climax“, 2018) prasideda finaliniais titrais, o įžanginiai pasirodo kažkur viduryje.
Beveik visuose Noé filmuose aptinkame žaidimo ne tik užrašais, titrais, bet ir laiku – režisierius gerai išmoko esminę kino savybę: perteikti praeinantį laiką ir dėlioti jį kaip nori. Keisti laiko atkarpas, vėl grąžinti praėjusį, suteikti kito pasirinkimo galimybę, perspėti. Gyvenime niekas nesugrąžinama ir nebepakeičiama. Niekas neįspės, kaip išvengti siaubingų pasekmių.
Kitas Gasparo Noé filmas taip ir vadinasi – „Nesugrąžinamas laikas“ („Irréversible“, 2002). Jo premjera Kanų festivalio konkurse sukėlė skandalą dėl dviejų „ilgų ir detalių“ žiaurumo scenų – žmogaus uždaužymo ugnies gesintuvu ir Monicos Bellucci herojės prievartavimo, trukusio bene 9 minutes. Filmo veiksmas sukamas atgal, o ne į priekį. Atvirkštine tvarka sumontuoti 12 poros gyvenimo epizodų. Nuo baisaus išprievartavimo ir sumušimo iki gimstančios meilės akimirkų, šviesių ir šiltų. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Vincent’as Casselis ir Bellucci, tuo metu iš tiesų buvę pora. Vaidindami šiame žiauriame, provokuojančiame jauno režisieriaus filme, jie tikrai parodė ypatingą profesinę drąsą. Kai kurias scenas net leido filmuoti savo namuose. Muziką filmui sukūrė elektroninės muzikos grupės „Daft Punk“ lyderis Thomas Bangalteris.
Filmas, žinoma, sulaukė prieštaringų vertinimų. Vieni jį kaltino žiaurumu, kurio neįmanoma žiūrėti, homofobija, mėgavimusi šlykštumu. Kiti, kaip amerikiečių kino kritikas Rogeris Ebertas, rašė, kad filmo moralumą patvirtina pasirinkta jo struktūra, kai smurtas, kerštas parodomi prieš juos sukėlusius veiksmus, tad galima gerai apmąstyti keršto priežastis ir įsigilinti į jo pasekmes.
Kino tyrinėtojai šią ir kitas Gasparo Noé juostas bando apibrėžti kaip naująjį prancūzų ekstremistinį kiną, „kūnų kiną“ (cinéma du corps), ryškų ir Catherine Breillat, Bruno Dumont’o, Claire Denis, Bertrand’o Bonello bei kitų režisierių kūryboje. Jam būdingas socialinis nihilizmas, smurto ir perversijų vaizdai, naudojami stiprūs žemo dažnio garsai, sukeliantys nerimą ir sutrikimą, šviesos blyksniai.
Keistas dalykas – filmas „Nesugrąžinamas laikas“ baisus, žiaurus, „nepažiūrimas“, kaip jį pavadino kritikai, tačiau tai viena stipriausių ir paveikiausių juostų apie meilės ryšį – tokį pat išbandantį, slepiantį savyje ir prievartą, ir žiaurumą. Tik vieni tuos jausmų demonus kontroliuoja ir laiko savyje, o kiti išleidžia. Kas tuomet nutinka – ir rodoma „Nesugrąžinamame laike“.
Todėl visai nenuostabu, kad kitas režisieriaus filmas vadinosi „Meilė“ („Love“, 2015). „Sukūriau filmą apie meilę, fizinį ryšį su kitu žmogumi, – sako Gasparas Noé. – Tas pats žmogus yra sudėtinga būtybė. Jis gali būti ir švelnus, ir tikra pabaisa.“
„Meilės“, išleistos 3D formatu, premjera Kanuose ir vėl sukėlė audringas diskusijas, ar tai ne pornografija. Dėl erotinių vaizdų ne visose šalyse šį filmą leista rodyti kino teatruose. Filme nuo pat pradžios gausu atvirų sekso scenų, kurios iš pirmo žvilgsnio lyg niekuo nuo pornografijos ir nesiskiria. Vis dėlto kadro erdvė jose sudėliota kitaip nei pornojuostose. Jų tikslas – ne kelti seksualinį susijaudinimą, o paskatinti estetinius išgyvenimus. „Sekso scenos yra suvaidintos ir netikros, bet mes norėjome, kad jos gerai atrodytų. O 3D formatą pasirinkome todėl, kad jame yra kažkas žaisminga, norėjome, kad tai suteiktų filmui naujumo“, – sakė Noé.
Pagrindinis filmo herojus – jaunas amerikietis Merfis, Paryžiuje svajojantis kurti kiną iš „spermos, kraujo ir ašarų“. Iš šių „pirminių elementų“, rodos, kuriamas ir paties Gasparo Noé kinas. Dėl neištikimybės Merfį palieka mylima mergina Elektra. Jis gyvena su kita moterimi, susilaukia su ja vaiko. Tačiau opiumo paveikta sąmonė vis grąžina į audringus meilės su Elektra laikus. Kartą Merfis sulaukia nerimą keliančio jos motinos skambučio: Elektra dingo, gal net nusižudė. Istorija paprasta, net banali, personažai nesudėtingi, todėl „Meilei“ priekaištauta dėl scenarijaus pasikartojimų ir silpnos neprofesionalių aktorių vaidybos.
Tačiau kuo gi ši juosta paveiki? Gasparui Noé būdingu gebėjimu sukurti „kūnišką“ filmą, kuriame žiūrovas fiziškai patiria isteriją, paniką, svaigulį ir t. t. Režisieriaus kino jėga tarsi padeda išgyventi pirminius potyrius, priartina prie gyvybės ištakų.
Nors Gasparo Noé filmo „Pasinerk į tuštumą“ („Enter the Void“, 2009) veiksmas vyksta Tokijuje, žiūrovas tarsi patenka į zoną tarp mirties ir gyvenimo. Anot režisieriaus, šią „psichodelinę melodramą“ įkvėpė Tibeto mirusiųjų knyga. Ji kelis kartus parodoma ir ekrane. „Mirtis yra ypatingas patyrimas, nutinkantis tik kartą gyvenime. Niekas negali papasakoti, koks tas patyrimas, nes tai patyręs žmogus jau yra miręs. Mane erzina kultūra, kurioje mirtis laikoma kažkuo blogu“, – sakė Noé.
Filmo įvykius lydi užkadrinis pagrindinio herojaus – policijos nužudyto jauno narkotikų platintojo Oskaro – balsas. Jo dvasia, atsiskyrusi nuo kūno, sklando tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Čia susipina jo ir sesers Lindos traumuojančių vaikystės patyrimų scenos, narkotikų paveiktos sąmonės vaizdiniai, tamsios smurto, sekso scenos (netgi pastojimas). Filme naudojama daug vizualių kompiuterinių efektų, skamba elektroninės ir eksperimentinės muzikos garso takelis. Šamaniškas, haliucinogeninis poveikis – išskirtinė režisieriaus filmų savybė.
Naujausias filmas „Ekstazė“ buvo sukurtas labai greitai: sumanymas subrendo 2017 m. gruodį, o 2018-ųjų gegužę filmas jau buvo Kanuose. Jo scenarijus tilpo į vieną puslapį, filmavimas užtruko porą savaičių.
„Norėjau nufilmuoti ką nors greitai ir pigiai, geriausiai Paryžiuje. Beveik atsitiktinai patekau į vieną šokių studiją ir buvau tiesiog pakerėtas joje tvyrojusios magijos ir energijos. Tada ir pagalvojau, kodėl gi nesukūrus apie tai filmo su vaidinančiais šokėjais, – pasakoja režisierius apie filmo atsiradimą. – Man patinka šokti. Patinka fizinis šokio pojūtis. Paryžiuje nuolat einu į klubus, šokdamas užsimirštu.“
Gasparo Noé kamera fiksuoja uždarą kažkur kalnuose esančios šokių salės XX a. paskutiniame dešimtmetyje erdvę ir apimta kvaitulio šėlsta kartu su šokėjais, švenčiančiais sėkmingą peržiūrą. Žiūrovas tiesiog fiziškai apsvaiginamas stiprių vakarėlio garsų, nė minutei netylančios muzikos, spalvų (mėgstamos – raudona, juoda), šviesos blyksnių. Nereikia net ragauti su kvaišalais sumaišytos sangrijos kaip filmo personažams. Pažiūrėjus filmą atsiranda nenumaldomas fizinis poreikis ištrūkti iš uždaros erdvės, išeiti į lauką ir įkvėpti gryno oro.
Filmo siužeto iš esmės nėra. Tai turbūt daugeliui pažįstamas vakarėlių patyrimas, kai per daug apkvaitusius žmones apima psichozė – jie pradeda siautėti, veltis į muštynes, elgtis nevaldomai ir nenuspėjamai. Mielas poreles staiga tarsi apsėda velnias, o draugai kimba vienas kitam į atlapus. „Ekstazėje“ ta tema išvystoma iki kraštutinių situacijų.
„Sapnuose pasireiškia mūsų pasąmoniniai norai, geismai, baimės. Kartais jie išsiveržia į laisvę. Šiame filme tai ir norėjau parodyti, trumpam į vieną vietą subūręs žmonių kolektyvą. Kartais tai palaima, kartais košmaras. Šis filmas ir apie kūniškumą, apie jo kraštutines išraiškas – orgazmą ir mirtį. Viena neįmanoma be kita – visa tai yra žmogaus kūne“, – sako Noé.
Patinka šio režisieriaus filmai ar ne, tačiau jis drąsiai kvestionuoja kino ribas, nebijo eiti iki kraštutinumų, ieško naujų galimybių, provokuoja. Dėl to Noé dažnai vadinamas skandalo režisieriumi. Jo filmai pribloškia intensyvumu, „išsviedžia“ už realybės ribų. Ir jam nelabai svarbu, kad daugelis jo ieškojimų neįvertins, juos atmes ar sukritikuos.
Gasparas Noé su pavydu kalba apie garsųjį vokiečių režisierių Rainerį Wernerį Fassbinderį, 7–8-ajame dešimtmetyje greitai sukūrusį daug filmų. Jis irgi norėtų dirbti tokiu tempu. Nors jo filmografijoje tik penki ilgo metražo filmai (beje, visi buvo įtraukti į Kanų programą, apkeliavo daugybę kitų festivalių ir pelnė apdovanojimų), režisierius intensyviai dirba nuolat. Jis kuria trumpo metražo juostas, muzikinius vaizdo klipus, reklamas. Kartu su žmona Lucile Hadžihalilović, režisiere, montažininke, yra įkūręs prodiuserinę kompaniją „Les Cinémas de la Zone“, dirbančią tik su judviejų filmais.
„Mano tėvas, kuriam dabar 85-eri, tapo kiekvieną dieną. Jis įsitikinęs, kad vienintelis dalykas, padarantis menininką geru, yra darbas. Kiekvieną kartą, kai turiu problemų, – o jų aš turiu daug, – jis man sako: „Susitelk į darbą, tik tai turi prasmę“, – pasakoja režisierius. Ir atrodo, kad jis paklusnus sūnus. Gal ištesės ir tėvui duotą pažadą: kada nors sukurti filmą vaikams, patiksiantį plačiai auditorijai. „Mano meilė kinui gimė pamačius Stanley Kubricko „2001: kosminę odisėją“. Tada buvau septynerių. Man visai nurovė stogą. Buvau tiesiog apsėstas. Norėčiau vaikams sukurti tokį filmą, kuris juos paveiktų panašiai.“
