Aktorius be žiūrovo neegzistuoja

Krystyna Janda

Krystyna Janda
Krystyna Janda

Šiemetinės lenkų kino savaitės viešnia – garsi teatro ir kino aktorė Krystyna Janda. Bus rodomi filmai, kuriuose aktorė sukūrė svarbius vaidmenis: „Žmogus iš geležies“ (rež. Andrzej Wajda), „Dekalogas II“ (rež. Krzysztof Kieślowski), „Turtinė padėtis“ (rež. Krzysztof Zanussi), „Mefistas“ (rež. István Szábó, Vengrija), „Ajerai“ (rež. Andrzej Wajda). Spalio 21 d. Nacionaliniame dramos teatre matysime Krystyną Jandą monospektaklyje „Danuta W.“, sukurtame Danutos Wałęsos atsiminimų knygos motyvais.

Krystyna Janda – aktorė, vaidinanti teatre, kine, dainuojanti, rašanti feljetonus moterų auditorijai skirtam mėnraščiui, internetinius dienoraščius. Pasak kritikų, ji yra kone vienintelė „žvaigždės“ statusą turinti Lenkijos aktorė, nuolat apsupta gerbėjų dėmesio – „žvaigždė“ senąja žodžio prasme, kai buvo garbinamos XIX a. teatro deivės ir artistus gaubė tikroji šlovė.

Aktorė yra pelniusi daugybę apdovanojimų, tarp kurių – „Auksinė palmės šakelė“ Kanų kino festivalyje už geriausią moters vaidmenį Ryszardo Bugajskio filme „Tardymas“ („Przesłuchanie“, 1989), San Sebastiano kino festivalio „Sidabrinė kriauklė“ už vaidmenį Waldemaro Krzysteko filme „Atleistas nuo gyvenimo“ („Zwolnieni z życia“, 1992), 1996 m. pagerbta „Auksine antimi“ kaip geriausia lenkų kino aktorė.

Krystyna Janda studijavo Varšuvos Valstybinėje aukštojoje teatro mokykloje (Panstwowa Wyzsza Szkoła Teatralna). 1974 m., dar būdama studentė, ji buvo pakviesta vaidinti legendiniame televizijos spektaklyje, pastatytame pagal A. Čechovo „Tris seseris“ (rež. Aleksandr Bardini). Jaunos aktorės įtaigiai suvaidintas Mašos personažas neliko nepastebėtas. Vėliau Janda sukūrė dar keliasdešimt vaidmenų Televizijos teatre, o teatro scenoje debiutavo 1976 metais.

Sėkminga aktorės kino karjera prasidėjo nuo debiuto Andrzejaus Wajdos filme „Žmogus iš marmuro“ („Człowiek z marmuru“, 1976). Po jo sekė vaidmenys šio režisieriaus juostose „Be nejautros“ („Bez znieczulenia“, 1978), „Dirigentas“ („Dyrygent“, 1980), „Žmogus iš geležies“ („Człowiek z żelaza“, 1981). Ne veltui aktorė, paklausta, ką jai reiškia pažintis su šiuo kino metru, atsako: „Viską.“ Janda yra pasakojusi, jog susitikimas su Wajda buvo svarbiausias jos kūrybiniame gyvenime. Andrzejus išmokė tikėti, kad viskas yra įmanoma. „Jis atvėrė tai, kas visą gyvenimą padėjo man darbe: kad aktoriaus profesija yra svarbi ir reikalinga mus stebintiems žmonėms. Aktorius be žiūrovo neegzistuoja – šis ryšys yra esminis. Dėl to suvokiu, kad turiu teisę kažko nežinoti, nemokėti, nesuprasti. Ir to nereikia gėdytis – aktoriui tiesiog privalu nuolat mokytis, ieškoti, atrasti.“ Šios pamokos nenuėjo perniek. Jaunos aktorės įtaigiai suvaidintas Mašos personažas neliko nepastebėtas. Vėliau Janda sukūrė dar keliasdešimt vaidmenų Televizijos teatre, o teatro scenoje debiutavo 1976 metais.

Sėkminga aktorės kino karjera prasidėjo nuo debiuto Andrzejaus Wajdos filme „Žmogus iš marmuro“ („Człowiek z marmuru“, 1976). Po jo sekė vaidmenys šio režisieriaus juostose „Be nejautros“ („Bez znieczulenia“, 1978), „Dirigentas“ („Dyrygent“, 1980), „Žmogus iš geležies“ („Człowiek z żelaza“, 1981). Ne veltui aktorė, paklausta, ką jai reiškia pažintis su šiuo kino metru, atsako: „Viską.“ Janda yra pasakojusi, jog susitikimas su Wajda buvo svarbiausias jos kūrybiniame gyvenime. Andrzejus išmokė tikėti, kad viskas yra įmanoma. „Jis atvėrė tai, kas visą gyvenimą padėjo man darbe: kad aktoriaus profesija yra svarbi ir reikalinga mus stebintiems žmonėms. Aktorius be žiūrovo neegzistuoja – šis ryšys yra esminis. Dėl to suvokiu, kad turiu teisę kažko nežinoti, nemokėti, nesuprasti. Ir to nereikia gėdytis – aktoriui tiesiog privalu nuolat mokytis, ieškoti, atrasti.“ Šios pamokos nenuėjo perniek. Krystyna Janda niekuomet neateina į filmavimo aikštelę nežinodama, kokia vaidmens prasmė. Nevaidina be tikslo, tiesiog bet kaip. Nors neatsisako ir nedidelių vaidmenų, bet visuomet tiksliai žino, kodėl ryžtasi juos vaidinti. „Kai ko nors nemoku suvaidinti, ieškau vidinio sąlyčio su tema, situacija, režisieriumi, nes kitaip neįmanoma pasiekti gero rezultato.“

Su Andrzejumi Wajda Janda dirbo ir teatro scenoje. Paklausta, ar jį galima vadinti jos „profesiniu tėvu“, aktorė atsako: „Taip. Buvo laikas, kai paklusau be išlygų. Vėliau, subrendusi kaip aktorė, moteris, motina, pradėjau traktuoti darbą su Wajda kaip su artimiausiu žmogumi, kurį puikiai jaučiu. Jis mane prajuokina, sujaudina. Tai išskirtinis kūrėjas, sugebėjęs kurti įvairios stilistikos filmus, jo įdirbio galėtų pakakti keliems režisieriams. Todėl labai keista, kad „Oskarą“ jis gavo taip vėlai.“ Šį kino apdovanojimą režisierius gavo 2000 m. už visą savo kino kūrybą, nors iki tol trys jo filmai: „Pažadėtoji žemė“ („Żiemia obiecana“, 1975), „Panelės iš Vilko“ („Panny z Wilka“, 1979) ir „Žmogus iš geležies“ (1981) buvo nominuoti „Oskarui“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. 2007 m. „Oskarui“ vėl buvo nominuotas jo filmas „Katynė“ („Katyń“).

Aktorės karjera klostėsi ir nepriklausomai nuo Wajdos. „Ėjome labai skirtingais keliais. Be Wajdos pasukau savo laukiniu ir laisvu keliu, vedančiu teatro link. O Andrzejus visuomet mano vaidmenis stebėjo ir vertino. Esu jam už tai be galo dėkinga“, – sako Janda.

Aštuntajame–devintajame dešimtmečiuose Krystyna Janda intensyviai dirbo teatre su tokiais režisieriais kaip Agnieszka Holland, Andrzejus Łapickis, Zygmuntas Hübneris (Euripido „Medėja“), taip pat vaidino ir Andrzejaus Wajdos teatro pastatymuose (A. Strindbergo „Freken Julija“). Tačiau vaidindama skirtingos prigimties spektakliuose Janda be pertraukos filmavosi kine. Itin svarbus aktorės karjeroje tapo vaidmuo „Oskaru“ apdovanotame Istváno Szabó filme „Mefistas“ („Mephisto“, 1981) bei po jo sekęs Ryszardo Bugajskio „Tardymas“.

Išskirtinius vaidmenis aktorė suvaidino filmuose „Mano mamos meilužiai“ („Kochankowie mojej mamy“, rež. Radosław Piwowarski, 1985), „Dekalogas“ („Dekalog“, rež. Krzysztof Kieślowski, 1988), „Turtinė padėtis“ („Stan posiadania“, rež. Krzysztof Zanussi, 1989). Šiais vaidmenimis Janda įkūnijo įvairialypį psichologinį šiuolaikinės moters portretą – nuo linksmybes mėgstančios Kristinos, nesutariančios su savo mažu sūnumi „Mano mamos meilužiuose“, smuikininkės Dorotos, besiblaškančios tarp aistros ir ištikimybės „Dekaloge II“, iki brandžios moters, bandančios sieti gyvenimą su jaunesniu vyru „Turtinėje padėtyje“.

1990-aisiais aktorė suvaidino monospektaklį pagal W. Russello dramą „Shirley Valentine“ (rež. Maciej Wojtyszko). Sulaukęs stulbinamos sėkmės, spektaklis buvo vaidintas daugiau nei dešimt metų. Dešimtajame dešimtmetyje Krystyna Janda įkūnijo scenoje visą spektrą išskirtinių moterų portretų – nuo Ledi Makbet iki Marios Callas. Tačiau kino ji taip pat neapleido – tarp svarbesnių vaidmenų buvo Ana Krzysztofo Zanussi filme „Gyvenimas kaip lytiniu keliu perduodama mirtina liga“ („Życie jako śmiertelna choroba przenoszona drogą płciową“, 2000).

Dešimtajame dešimtmetyje Krystyna Janda pradeda režisuoti ir pati – Televizijos teatre pastato keletą spektaklių, tarp kurių: H. Ibseno „Heda Gabler“ (1995), Pierre’o Corneille’io „Sidas“ (1996), Honoré de Balzaco „Santuokos fiziologija“ (1999). Taip pat dirbo ir kituose teatruose.

2004 m. Janda įsteigė savo vardo Kultūros paramos fondą (Fundacja Krystyny Jandy na rzecz Kultury), pardavusi šeimos turtą ir investavusi kelis milijonus savų lėšų, apleisto kino teatro patalpose įkūrė pirmą Varšuvoje privatų dramos teatrą „Teatr Polonia“ (2005), kuriame dirba ir kuriam vadovauja. 2006 m., pertvarkius kino teatrą į teatro sales, įvyko pirmoji premjera – A. Čechovo „Trys seserys“.

Teatras labai populiarus tarp žiūrovų. Čia vaidina garsiausi šalies aktoriai, kviečiami jaunieji. Vasaros mėnesiais Konstitucijos aikštėje galima pamatyti spektaklius nemokamai. Teatrą kasmet aplanko apie 250 tūkstančių žiūrovų.

2010 m., kartu su dukra aktore Maria Seweryn, Janda įkūrė antrą teatrą pavadinimu „Och-Teatr“. Teatro atidarymą vainikavo M. Gorkio „Motina (Vasa Železnova)“. Jandos teatrai nevengia aštrių, nepatogių temų, repertuaras nėra pramoginio pobūdžio.

Krystyna Janda už Lenkijos ribų daugiausia žinoma dėl vaidmenų kine, tad spalio 15–21 d. Vilniuje vyksiančioje XIV Lenkų kino savaitėje bus pristatyta šiai aktorei skirta retrospektyva. Lenkijos instituto Vilniuje kvietimu atvažiuoja ir ji pati. Pristatome išskirtinį interviu su Krystyna Janda „Kino“ žurnalui. Jame kalbamasi apie teatrą bei rašymą – veiklas, ne mažiau svarbias aktorės karjeroje

Esate ne tik aktorė, bet ir rašytoja. Išleidote dvi internetinių dienoraščių knygas, taip pat moterų žurnalui „Uroda“ rašytus feljetonus „Rožinės raminamosios tabletės“ („Różowe tabletki na uspokojenie“). Dienoraščių knygos įžangoje svarstote: „Rašyti vien tik sau? Po daugelio viešo gyvenimo metų jau nebemoku, kita vertus – rašyti vien sau nuobodu, ir pagaliau – kam to reikia? Jaučiu poreikį dalintis ir bendrauti.“ Ar, rašydama dienoraščius, galvojate apie tai, kad juos skaitys daugelis žmonių? Ar turite paslapčių, kurių niekam neatskleidžiate, ir rašydama filtruojate savo mintis?

Žinoma, paslapčių turiu. Yra dalykų, kurių niekam neatskleisčiau. Jau seniai esu nubrėžusi ribą tarp viešojo ir asmeninio gyvenimo. Gyvenu viešumoje nuo pat pradžių, nuo studijų baigimo, tiksliau – nuo debiuto Andrzejaus Wajdos filme „Žmogus iš marmuro“. Taigi – jau keturiasdešimt metų. Seniai išmokau piešti savo viešąjį portretą. 2000 m. susikūriau internetinį puslapį, kuriame pradėjau rašyti dienoraščius ir suvokiau, kokia galinga erdvė yra internetas, padedanti tiesiogiai bendrauti su žiūrovais, nepriklausomai nuo žurnalistų.

Knygoje „Rožinės raminamosios tabletės“ rašote: „Rašymas man – tai poreikis ir savotiška terapija, raminamieji vaistai, nemigos naktys, besiveržiančios mintys, amžino kūrybos troškimo patenkinimas.“ Kada rašymas atsirado Jūsų gyvenime? Ar rašymui „vagiate“ valandas nuo laisvalaikio, ar jį traktuojate kaip darbą?

Feljetonus rašau nuo dvidešimt penkerių metų. Kiek save pamenu, rašiau visada. Laimei, būdama jauna aktorė gaudavau užsakymų iš laikraščių. Galimybė dalintis su žmonėmis savo mintimis, refleksijomis, nuogąstavimais, pamąstymais yra didžiulė dovana. Dažniausiai rašau naktimis, savaitgaliais. Rašymas – ne vien laisvalaikis, tai ir būdas užsidirbti pinigų. Turiu nuolatinę feljetonų skiltį ir pati adaptuoju medžiagas teatrui.

Ar daug skaitote grožinės literatūros? Ar yra knygų, kurias skaitydama galvotumėte: „Štai, kiekvienas sakinys lyg mano pačios parašytas.“

Jaunystėje skaičiau be proto daug. Vėliau skaičiau tai, kas anksčiau buvo Lenkijoje uždrausta cenzūros, pildžiau spragas. Pastaruoju metu, būdama dviejų teatrų meno vadovė, skaitau tai, kas tinka scenai. Žinoma, ir svarbiausias literatūrines naujienas. Niekad nesu patyrusi jausmo, kad kažkas perskaityto yra tarsi mano pačios. Bendražmogiškumo, savęs atradimo jausmas užplūsta skaitant klasikinę literatūrą.

Ar kada nors galvojote parašyti romaną apie savo gyvenimą? Ar esate padariusi fatališkų klaidų gyvenime, galbūt praleidusi kažkokias progas?

Rašyti romaną? Neturėčiau tam laiko. Yra žmonių, kurie fiksuoja mano gyvenimą – apie mane rašo, ima interviu, analizuoja kūrybą, rašo kritinius straipsnius. Internetiniai dienoraščiai – tai padriki tekstai, gyvenimo nuotrupos, emocijos, užplūstančios netikėtai, netvarkingai.

Ar padariau klaidų? Greičiausiai taip. Tačiau man labai pasisekė atsidurti reikiamu metu tinkamoje vietoje. Turbūt esu išnaudojusi visas likimo suteiktas progas. Nieko nesigailiu, einu koja kojon su gyvenimu, išnaudoju akimirką, darau, ko reikalauja aplinkybės, ir darau tai iš visos širdies.

Ar yra vaidmenų, kurių gailitės nesuvaidinusi? Ar Jus apima panika prieš išeinant į sceną ar filmavimo aikštelę? Ar turite kokių nors baimių, fobijų, susijusių su teatru ar filmavimais?

Taip, visada norėjau suvaidinti Rozalindą W. Shakespeare’o „Kaip jums patinka“ ir Katariną „Užsispyrėlės sutramdyme“. Tačiau niekas niekada nepasiūlė.

O fobijų neturiu. Nesu beprotė kūrėja, esu gera amatininkė, žinau, ką darau, kam tai darau ir kaip noriu padaryti. Nerimas atsiranda tik dėl to, jog pati sau keliu vis didesnius reikalavimus. Turiu didelę patirtį ir daug ką supratau. Kasmet suvaidinu net 300 spektaklių. Nežinau, ar yra kita aktorė Lenkijoje, kuri šitiek vaidintų. Įkūriau fondą, du teatrus Varšuvoje, kurie yra nepriklausomi nuo valstybės ir oficialių struktūrų. Ir tai įpareigoja. Privalome išsilaikyti. Džiaugiuosi, kad į spektaklius, kuriuose vaidinu, žiūrovai perka bilietus.

Teatras – pats efemeriškiausias, nykstantis menas. Ar kada nors užplūsta teatro beprasmybės jausmas? Jei tektų rinktis tarp kino ir teatro, ką pasirinktumėte? Kokias emocijas išgyvenate vaidindama scenoje ir prieš kamerą?

Laimė, niekada nesu išgyvenusi beprasmybės jausmo. O rinktis tarp kino ir teatro neteko. Viskas priklauso nuo temos, teksto. Viena geriau, įtaigiau, giliau galima išreikšti filme, kita – teatre. Teatras nėra sąlyginis, jame daugiau erdvės vaizduotei ir neišsakomybei. Filmas – daug labiau sąlyginis kūrinys.

Ar yra buvę akimirkų, kai norėjosi viską mesti ir keisti profesiją, gyvenimą?

Ne, tokių akimirkų nėra buvę. Nėra buvę ir situacijų, kurios paskatintų tokias mintis.

Graži moteris – tai…

Net nežinau. Man patinka gražūs žmonės. Gražūs vidumi. O išorinis grožis? Jis praeina. Man 62-eji. Esu buvusi ir graži, ir bjauri. Visa tai jau praeity. Senatvės nebijau. Puikiai įsivaizduoju save šimtamete senute. Tik nenorėčiau tapti protiškai neįgalia.

Koks jūsų idealus poilsis? Turite daug draugų, o gal esate vienišė?

Vienatvė šiuo metu man reikalinga kaip oras, tik vienumoje pailsiu. Turiu keletą draugų, su kuriais draugauju daugybę metų, – įvairių profesijų atstovų. Kasmet dviem savaitėms išvykstu į Italiją, kur niekas manęs neatpažįsta. Jau 24 metus atostogauju Toskanoje. Toje aplinkoje pailsiu iš esmės. Šį laiką vadinu dviem savaitėmis be agresijos. Lenkijoje šiuo metu žmonės nervingi, gyvena paskubomis, nesišypso, pamiršta elementarų mandagumą.

Ar esate laiminga moteris?

Esu laiminga. Gal todėl, kad suprantu, jog ir sėkmė, ir nesėkmė, net ir artimųjų netektis yra neišvengiama gyvenimo dalis.

 

Dėkoju už pokalbį.