Išsauganti atmintį erdvė

 

 

Kodėl šį kartą savo idėjai įgyvendinti pasirinkai kiną? Ir net ilgą metražą.

Viskas įvyko kažkaip natūraliai. Pretenzijos sukurti ilgametražį filmą, rodomą kino salėse, neturėjau. Tiesiog buvo toks periodas, gal dešimt metų, kai dirbau namuose. Neturėjau atskiros dirbtuvės, dėl to didesnė dalis meninių projektų kūrėsi šiame bute. Pati erdvė suteikė galimybę vystytis veiksmui, kūrybiniam ir nekūrybiniam. Čia atsirado nemažai mano meninių projektų – įvairūs objektai, instaliacijos, fotografijos, home video ir kt., todėl susikaupė daug medžiagos. Kurį laiką galvojau padaryti parodą, kurioje visa kūryba, vykusi namuose, atsidurtų vienoje erdvėje, ir uždaryčiau sau tą „failą“. Užbaigčiau ir judėčiau toliau.

 

Fragmentiški, atskiri to laikotarpio dalykai buvo parodose, pavyzdžiui, „Obelisko“ fotografijos, kai kurie videodarbai, bet jie atrodė ištraukti iš konteksto. Galvodamas apie tai ir turėdamas daugiau laisvo laiko, pradėjau ieškoti savo prifilmuotų juostelių, peržiūrinėti jas, ir kilo mintis, kad gal visos tos istorijos galėtų sugulti kino formatu. Ta mintis ėmė brandintis. Iš pradžių dar galvojau, kad bus ir paroda, ir kažkokia medžiaga, „kompresuota“ į filmą. Tačiau pradėjęs kurti filmą, aišku, supratau, kad čia tokie reikalai, kad apie parodą galima nebegalvoti, kad tik filmą pabaigus...

 

Šis filmas yra tam tikra atminties išsaugojimo strategija. Sujungianti ir kūrybinio proceso, ir asmeninio gyvenimo prisiminimus.

Taip galima pasakyti. Filme yra autobiografiškumo, kaip ir kituose mano kūriniuose. Sakykime, „Muziejuje“ susipina mano asmeninė ir kolektyvinė atmintis. Šį kartą tema „miksavosi“ su šeimyniniais ritualais.

 

Atminties tema svarbi daugelyje Tavo darbų, šiame filme ji irgi viena svarbiausių.

Mūsų karta pasiekė tokį amžių, kai pajunti distanciją su praeitimi, pradedi daug ką apmąstyti, pergalvoti. Atsiranda tarsi tokia pareiga sau – permąstyti praeitį ir patirtis.

 

Naudojamoje archyvinėje medžiagoje daugelyje scenų dalyvauja Tavo vaikai. Gal tas home video irgi buvo būdas išsaugoti atsiminimus apie jų augimą, įamžinti prabėgantį laiką?

Galima atsakyti dvejopai. Maži vaikai yra labai kūrybingi, imlūs ir lengvai įsitraukia į visus bute vykstančius dalykus. Kitas dalykas, kad kai kurie mano projektai, ypač „Eglutės“, buvo skirti visai šeimai. Atsiradęs iš to, kad ateina šventės, puoši eglutę, ruoši vaišes, lauki svečių, o paskui reikia tą eglutę nurinkti, spyglius sušluoti... Niekas tam neturi nei laiko, nei noro, nei jėgų. Taip kilo idėja iš eglutės nupuošimo padaryti šventę, šeimyninį ritualą. Visi meniniai projektai, patekę į filmą, būdavo vienaip ar kitaip prieinami vaikams, visa šeima galėjo prisijungti ar būti kažkaip įtraukta to veiksmo, o kartais ir kviečiama padėti.

 

Filmas prasideda Tavo tekstu, kad atmintis dyla, kažkas pasimiršta.

Taip, įdėjau tokį kadrą. Kai pradėjau filmą, beveik prieš šešerius metus, gyvenome dar, galima sakyti, sename pasaulyje, o paskui staiga užgriuvo pandemija, viską keleriems metams sujaukusi, tada karas, kai motyvacija ką nors kurti iš viso dingo. Toks buvo šokas ir kūrybinis paralyžius. Kokia motyvacija paskatino pradėti filmuoti ir kokia vedė iki galo – skirtingi dalykai.

 

Kaip apskritai atsirado užkadrinio balso idėja? Tavo tekstai, sakomi su gido intonacija, tarsi vedžioja mus po butą, gyvenimą, kūrybą. Kartais paaiškina, kartais komentuoja ar apibendrina.

Kiekvieni namai – juose gyvenančio žmogaus muziejus. Atsitiktinai radau internete Londone gyvenančios rašytojos ir menininkės Christine Chang Hanway citatą („I always like to think of people’s homes as museums of themselves“), ir įdėjau ją į filmą. Tai vėl kalba apie atmintį. Atmintis tikriausiai ir yra tai, kas sudaro žmogų. Be jos kas lieka... nieko.

 

O mano užkadrinis balsas atsiranda, kai naujai filmuota medžiaga tarsi įrėmina anksčiau filmuotą archyvinę medžiagą. Tekstas atrodė reikalingas pakomentuoti tuos seniau vykusius dalykus jau iš šių dienų perspektyvos. Kažką prisiminti, duoti kokias nors nuorodas.

 

Taip pat darėme ir tokį reportažinį ekskursą, kuriame papasakoji ir aprodai, kaip čia viskas atrodo, kur kas yra. Čia virtuvė, čia sėdime, čia dirbame, čia miegame. Į kino salę gali ateiti nieko apie tai nežinantis žmogus, ir reikėjo plačiau papasakoti, kad tiesiog suprastų tą istoriją. Prie to buvo labai daug dirbta. Save matyti ir girdėti sunku. O dar dideliame kino ekrane, kur viskas taip išryškėja. Bijojau tų savo komentarų. Nedaug vaizdo, kur reikia šnekėti ir aiškinti. Ir dar yra muzika, ji filme labai svarbi.

 

Filmo garso takelis padeda kurti jo nuotaiką ir dramaturgiją. Ir panaudota, ir Lino Rimšos naujai parašyta muzika.

Tai dar metai darbo... Kai kurių scenų, pavyzdžiui, „Eglučių“ ar „Mažojo chaoso“, muzika jau buvo archyvinėje medžiagoje. „Eglutėse“, tą matome ir filme, visada pristatydavau vinilinę plokštelę, kuri ir būdavo tos šventės garso takelis, kuriantis šventinio ritualo nuotaiką. Norėdami ją perteikti, montavome pagal tą muziką. Užkloti nauja muzika būtų buvę nelabai gerai. Savotiška informacinė netektis. Atsirastų kažkas dirbtina, paties veiksmo perpasakojimas. O čia ta muzika, jos nuotaika ir lėmė, kaip ir ką galima išspręsti, kokios trukmės scena, nes archyvinės kiekvienų metų medžiagos buvo gal po porą valandų, o filme reikėjo 4–6 minučių, atskleidžiančių visą veiksmą.

 

Buvo didelė problema su licencijomis, teisėmis panaudoti muziką. Reikėjo rasti kažkokią grupę Australijoje, kurios įrašų kompanija dingusi ir jokių galų nėra. Labai ilgai užtruko ieškant visokių būdų, kaip tą muziką išsaugoti. Kai ką, deja, teko paaukoti, pavyzdžiui, Niujorko andergraundo grupę „užpilti“ triukšmais. Dar buvo mano grojimas gitara, noiziniai garsai. Kompozitoriui Linui Rimšai teko sudėtinga užduotis įsijungti į tą bendrą garsų, įvairiausių stilių muzikos ir triukšmo kakofoniją, ir visa tai įrėminti naujai parašyta muzika.

 

Kaip susiformavo filmo struktūra – septynios dalys?

Iš pradžių buvo mintis eiti per „Obelisko“ statymą, kad viskas įsijungtų. Bet paskui pamačiau, kad tos kubo statymo istorijos ilgai išlaikyti nepavyks. Tada supratau, kad yra septynios eglutės, kurias noriu išsaugoti, ir reikia daryti tiek dalių. Septynerius metus, nuo 2007 iki 2013-ųjų, vykdavo eglutės nupuošimo ritualas. Paskui vaikai užaugo, pasikeitė ir požiūris, ir reikmės. Aš įsigijau dirbtuvę, ir viską, kas trukdė šeimai, išvežiau ten. Taip kūriniai, sukurti moderniame bute, pamažu iš jo iškeliavo. Liko „Obelisko“ fotografijos, jos tapo buto dizaino dalimi.

 

Apie tas septynias dalis paskui viskas ir klijavosi. Pradžią atradau jau montuodamas – tą balandžio, įskrendančio į vidų, sceną. O pabaiga kažkaip gana greit atsirado...

 

Pabaigoje – skylė buto grindyse ir ten atrasta kino ritės metalinė dėžutė. Gal užuomina apie kiną?

Taip, tai tiesioginė nuoroda. O pati kino juostos ritė rasta iš tikrųjų Atėnuose, kokiais 2015 metais. Ėjau naktį, užkliuvau už jos, maniau, kad foto juostelė, o paaiškėjo, kad tai kino juosta, kurioje buvo žmogaus plaučių ar kitų organų rentgenas. „Rentgenu“ vadinosi ir mano bute darytas projektas, kai bandžiau išdeginti blykste mūsų erdvę. Tikriausiai tas kino juostos ritės radimas, toks simboliškas, ir buvo pirmasis impulsas savo sumanymą realizuoti kine.

 

Ekrane dažnai matome du kadre sugretintus vaizdus. Kaip atsirado toks sprendimas?

Su filmo operatoriumi Viliumi Mačiulskiu tarėmės, kaip jungti archyvinę medžiagą, filmuotą daugeliu skirtingų formatų: telefonu, mini DV, o dar fotografiniai kadrai. Nusprendėme rinktis platų formatą ir naudoti anamorfinius objektyvus. Tada į vieno kadro plotį telpa du mini DV kadrai. Montuojant, aišku, prasidėjo įdomūs žaidimai, kaip juos jungti. Buvo visokių atradimų, kai veiksmą pasakoji per du vaizdus kadre. Jie kartais kartoja, kartais pagreitina, leidžia laike papasakoti kur kas daugiau. Tada mažiau blyksi skirtingi formatai, vientisesnis pasakojimas. Atsiranda naujų prasminių jungčių.

 

Kitas paveikus sprendimas – vaizdo pagreitinimas. Taip ir žmogaus atmintis kai ką greitai prasuka, o kartais, nežinia kodėl, sustoja ties kokia nors detale ar vaizdu.

Taip, vaizdai taip greitai klojasi vienas po kito, kad nespėji jų suvirškinti. Iššoka kartais atminties prisiminimai (flashback). Kiekviename kambaryje darėme tokių pagreitinimų, kad erdvė atrodytų tarsi laiko, atminties prasukimas, pasikeitimas. Tada gali peršokti į bet kurią filmo ar pasakojimo dalį. Žinoma, panaudojome mažiau nei nufilmavome. Ir dar yra tas sukimasis su Kristumi. Atrodo, tarsi jo akimis kažkas mus stebi.

 

Besikeičiančius metų laikus, prabėgantį laiką ženklina ir vis pasirodanti miesto stogų panorama.

Kai atsikraustėme į tą butą, nustebino vaizdas pro langus. Tokia Vilniui nebūdinga panorama. Turistiniai vaizdai lieka kitoje pusėje, o mums atsiveria labai didelis dangaus plotas. Aš čia ir anksčiau fotografuodavau tokius vaizdus, kai debesys nupaišo kažkokius kalnus, jūras, žvėris. Ar kokius užtemimus, saulės blyksnius. Mąstydamas apie filmo struktūrą, supratau, kad tie peizažai praplėstų erdvę. Kitaip viskas per daug užsidaro bute, ir nėra jokio tikslo kur nors judėti. Kilo mintis laikytis klasikinio principo – įvesti laiko dimensiją, sezoniškumą. Peizažas buvo svarbus ir vienos ar kitos filmo dalies nuotaikai.

 

Profesionalia kino kamera peizažus filmavome tik keletą kartų, nes pamainos suplanuotos, o neateina žiema ar nėra sniego... Dažnai aš pats ant stovo užsidėdavau telefoną, atidarydavau langą ir filmuodavau, jei tik pamatydavau – koks vaizdas! Kai žydi kaštonas ir sninga. Ar su praskrendančių paukščių murmuracija, kai jie susispiečia į kamuolius. Vyko toks „nepamaininis“ peizažų filmavimas. Vėliau, montuojant, vis kokį vaizdą ištraukdavau – gal pabandom.

 

Kaip sekėsi vaizduojamojo meno lauko patirtis transformuoti kine?

Taip, kinas – kita medija, bet pagrindiniai kūrinio, kad ir koks jis būtų, principai yra idėja, trukmė, dydžio parametrai, pradinis karkasas, kuriuo viskas grindžiama, tada detalės ir t. t. Viskas priklauso nuo to, kokią meninę kalbą ir strategiją pasirenka kūrėjas. Jis gali laužyti taisykles, visai jas ignoruoti, bet vis tiek papasakoti viską, ko jam reikia. Be to, kine yra komanda. Už kiekvieną sritį kažkas atsakingas. Kuo šis asmuo profesionalesnis, tuo lengviau viskas einasi, tuo geriau sekasi suvaldyti mintį ir patį procesą.

 

Ar ribos tarp kino ir vizualiųjų menų trinasi? Ar į kiną iš meno lauko atėję kūrėjai praplečia kino kontekstus, atsiranda dar daugiau įvairovės?

Ateini ne iš kino lauko – tarsi peržengi ribą. Tai jau vyksta, atsiranda kažkokių naujų dalykų. Su kino pasauliu menininkai jau seniai bendradarbiauja. Dažnai į savo projektus parodinėms erdvėms kviečiami kino profesionalai: vaizdo, garso operatoriai ir kiti, kurie disponuoja ne tik kitais įgūdžiais, bet ir technika. Vizualiuose menuose neturime tokių technikos išteklių. O menininkai kuria scenografijas kinui, teatrui. Jungčių yra visokių.

 

Ar įsivaizduoji savo filmo žiūrovą, ar galvojai, kam ši juosta galėtų būti įdomi?

Kurdamas filmą, galvojau apie žiūrovą be meninio išsilavinimo, tiesiog iš platesnės auditorijos. Todėl ir pasirinkta tokia pasakojimo strategija. Gana atvira ir, mano požiūriu, suprantama. Labai įdomu, ką pasakys atsitiktinis žiūrovas. Ar čia kažkokios nesąmonės, ar buvo įdomu, ar nustebino. Kino profesionalai turės savo poziciją, vaizduojamųjų menų atstovai vertins irgi iš savo patirčių, bet man įdomiausias jokių išankstinių nuostatų neturintis žiūrovas.

 

Tai laukiamiausias žiūrovas yra nepažįstamasis, įsileistas į asmeninę erdvę? Ar nebaisu taip atverti savo namų duris?

Apie tai pradėjau galvoti jau po laiko. Kaip čia aš dabar visus įsileidžiu į savo namus?!. Toks išsiviešinimas. Gal tas nerimas susijęs su įvykiais per filmavimą, daug visokių nuotykių. Bet ką gi... Vaikai užaugo, butas toliau modernėja (juokiasi). Per tą laiką tarsi atsirado atstumas tarp filmo ir manęs. Jei viskas šviežia būtų, gal jautriau reaguočiau. Filme jau nebematau savęs, o kažkokį jo herojų, kuris daro kažkokius keistus veiksmus...