Prarasto kino beieškant
Pokalbis su lenkų aktore Grażyna Szapołowska
Pokalbis su lenkų aktore Grażyna Szapołowska
Pernai 65-metį atšventusi aktorė gimė Bydgoščiuje, tačiau abiejų tėvų šaknys Lietuvoje. Mama jai davė vardą iš Adomo Mickevičiaus poemos, o kai dukteriai sukako dveji metai, atvežė ją krikštyti į Švenčionių bažnyčią.
Grażyna Szapołowska pelnė daugybę kino ir teatro apdovanojimų ir buvo vadinama moteriškiausia, seksualiausia, net lemtinga moterimi, kurios kerams neįmanoma atsispirti. Ji buvo lyginama su Ava Gardner ar Sharone Stone. Dar būdama jauna, viename interviu ji kalbėjo: „Mane domina estetinis kinas ir „banalybės“, kurios išrinktųjų rankose tampa menu. Domina filmai, galintys patraukti žiūrovą, jį paveikti, pasiekiantys giliausias sąmonės kertes, apeliuojantys į tikrus jausmus.“
Grażyna Szapołowska apdovanota ne tik grožiu, bet ir talentu. Ji įrodė galinti sukurti labai skirtingus moterų charakterius, nevienareikšmius vaidmenis. Nuo 1977-ųjų aktorė kelis dešimtmečius vaidino Nacionaliniame teatre (Teatr Narodowy) Varšuvoje, kuriam tada vadovavo Adamas Hanuszkiewiczius. Vėliau išpopuliarėjo televizijoje, buvo apdovanota lenkų televizijos prizu „Auksinis ekranas“.
Tačiau pirmieji svarbūs, ją išgarsinę vaidmenys kine sukurti ne Lenkijoje. „Mane atrado vengrai, paskui rusai, po to vokiečiai ir pagaliau italai“, – dažnai sako aktorė. Vengrijoje ji nusifilmavo psichologinėje Károly Makko dramoje „Kitas žvilgsnis“ („Egymásra nézve“, 1982), čia sukūrė sudėtingą ir dramatišką Livijos vaidmenį. Filmas buvo rodytas Kanų festivalio konkursinėje programoje.
Istorinėje László Lugossy juostoje apie 1848-ųjų įvykius „Lapeliai, žiedai, vainikai“ („Szirmok, virágok, koszoruk“, 1984) Grażyna Szapołowska suvaidino pagrindinio herojaus Ferenco žmoną, o filmas buvo parodytas Berlyno kino festivalyje. Pagaliau bene garsiausio vengrų režisieriaus Istváno Szabó filme „Hanusenas“ („Hanussen“,1988) ji tapo lemtingąja moterimi Valeri. O 1991 m. suvaidino italų serialo „Ispanijos aikštė“ („Piazza di Spagna“, rež. Florestano Vancini) pagrindinę heroję Armidę. Už šį vaidmenį ji pelnė Italijos televizijos apdovanojimą.
Vis dėlto tik darbas su Krzysztofu Kieślowskiu padėjo Szapołowskai iki galo atskleisti savo aktorinį talentą. 1984 m. režisierius patikėjo jai pagrindinį vaidmenį filme „Be pabaigos“ („Bez końca“), kurio karinės padėties cenzūra į ekranus tuomet neišleido. Labiausiai Szapołowska vertina Magdos vaidmenį režisieriaus filme „Trumpas filmas apie meilę“ („Krótki film o miłości“, 1988). Szapołowskai ir jos partneriui Olafui Lubaszenko pavyko sukurti gilius psichologinius savo personažų portretus. Vienas iš recenzentų rašė: „Szapołowska įrodė, kad jos įgimtas talentas jau virto aktoriniu meistriškumu.“ Už šį vaidmenį 1988 m. Gdynės kino festivalyje ji buvo pripažinta geriausia aktore. Vėliau Szapołowska prisipažino: „Iš Adamo Hanuszkiewiczaus išmokau valdyti kūną scenoje, iš Krzysztofo Kieślowskio – valdyti sielą filme, nes teatre reikia vaidinti, o kine – būti.“
Deja, „Pono Tado“ Telimena buvo bene paskutinis didelis aktorės vaidmuo. Šiandien ji filmuojasi nedaug, tačiau tebėra veikli. Pernai Vroclavo operos teatre pastatė Stanisławo Moniuszkos operą „Halka“, o šių metų balandį rengiasi imtis Giuseppe’s Verdi „Traviatos“. Taip pat rašo jau ketvirtą knygą, ją irgi ketina užbaigti šiemet. „Ir tai viskas. Nieko daugiau nevyksta“, – juokiasi aktorė.
Ar grožis aktorei privalumas, o gal jis trukdo? Ar ilgai turėjote įrodinėti, kad esate ne tik graži moteris, bet ir gera aktorė?
Grožis yra svarbus. Jį aš suprantu kaip tam tikrą aktoriaus savitumą. Ir jeigu grožį papildo individualumas, tai puiku, nes tai papildomas privalumas. Kalbu apie grožį, kurio negali pamiršti. O ką jūs laikote grožiu?
Man atrodo, kad Vakaruose tarp jaunų aktorių nebėra tokių kvapą gniaužiančių gražuolių kaip, sakykim, Ava Gardner. Visos daug banalesnės, panašios į merginas, gyvenančias kaimynystėje.
Ava Gardner – mano mylimiausia aktorė. Iš jos mokiausi būti ekrane. Ji vaidindavo blakstienomis, pirštais, kvėpavimu. Viskuo. Vadinu ją tikra salamandra.
Bet atėjo kita epocha, moterys imtos filmuoti kitaip. Polai Negri, Marlene Dietrich, Marilyn Monroe buvo naudojamas specialus apšvietimas, specialus grimas... Buvo kuriamas jų įvaizdis. Paskui atėjo kiti laikai. Daugėjo filmų, daugėjo aktorių. Vis paklausesnės buvo aktorės, panašios į kaimynystėje gyvenančias merginas. Bet yra ir Charlize Theron ar Cate Blanchett, kurios, mano nuomone, yra gražios ir stiprios asmenybės. Grožis – didžiulis privalumas, tačiau jūs teisi: televiziniai realybės šou šiuo metu užtvindė visus ekranus Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje ir pas jus turbūt taip pat. Tai jokia aktorystė, tai elementari privataus pokalbio rūšis. Kažkoks personažų karavanas, su kuriais tapatinasi žiūrovai. Bet aš manau, kad jie ilgisi tų praeities ikonų ir, norėdami jas pamatyti, perjungs kanalą.
Pernai eidama žiūrėti naujo režisieriaus Filipo Bajono filmo „Kamerdineris“ atsiminiau jo ankstesnio filmo „Magnatas“ aurą, nuotaikas, fantastiškus personažus. Deja... O kokie jūsų atsiminimai apie „Magnatą“?
Pasakysiu Filipui, kad be mūsų su Bogusiu (Bogusławu Linda) gero filmo nebesukurs. Taip nuostabiai susiklostė, kad tada susirinko puikių aktorių kolektyvas – Janas Englertas, Janas Nowickis, Marekas Barbasiewiczius, Olgierdas Łukaszewiczius, Maria Gładkowska, Linda ir aš. Filipas parašė gerą scenarijų, tačiau bijojo šio filmo. Vis dėl to nepaprasti rūmų interjerai, ypatingas dėmesys kostiumams, jų dailininkų kruopštumas padarė filmą gerokai patrauklesnį.
Visada sakiau, kad tobula estetika pagilina kūrinio dramatizmą. O jeigu detalėmis nesirūpinama, viskas virsta balaganu, visi aplinkui tampa neatsakingi, blogai vaidina. Komunizmo laikais kine pabėgdavome nuo sistemos į tas nerealias epochas, kurių ilgėjomės, ir tai mums buvo ne tik iššūkis, bet ir nepaprastas džiaugsmas. O dabar dauguma aktorių lankosi pas vieną kirpėją ar pas tą patį grožio specialistą su skalpeliu. Visos tapo panašios. Nebesupranta, kas yra vidinė jėga ir talento įtaiga. Viskas paremta kažkokiu paviršiniu blizgesiu, kuris nėra jokia vertybė. Taip keičiasi pasaulis. Man, laimei, dar teko padirbėti su puikiais režisieriais ir aktoriais. O dabar pasukau į kitą pusę: pastačiau operą su kruopščiai sukurta scenografija ir kostiumais. Kiekvieną spektaklį lydi stovinčių žiūrovų ovacijos. Kartą durininkas atėjo į žiūrovų salę ir sako: ,,Ponia, dvidešimt metų čia dirbu, bet tokių nuostabių dalykų nemačiau.“ Arba teatro valytojos staiga atsisėda ir stebi repeticiją išplėstomis akimis. Tada aš suprantu, kad vis dėlto kažkas pasisekė. Manau, turėsime sugrįžti prie tikrojo meno. O dabar tiek kičinės, bevertės literatūros, visokių kraupių trilerių, detektyvų, kažkokių beprasmių tekstų arba pretenzingų banalybių. Na, pasaulis dabar vien medijos: svarbu įdėti nuotrauką į „Instagram“ ir paleisti ją į pasaulį. Bet tai virtualus, dirbtinis pasaulis, kuriame gali visko prasimanyti, juk nereikia rašyti teisybės. Nereikia būti tokiai, kokia esi. Visa tai kažkokia kraupi fikcija. Ir todėl dažnai susimąstau, į kurią pusę pasuks menas. Manau, neįmanoma suklastoti vienintelio meno – muzikos, nes jos negali įsprausti į internetinę erdvę. Ji tikra. Menininkai, aktoriai turi spindėti pačia savo asmenybe, savo veidu, protu, kūnu – viskuo. Tačiau kaip prie to sugrįžti – nežinau...
Dirbote su talentingais režisieriais, ir aš negaliu nepaklausti apie darbą su Krzysztofu Kieślowskiu.
Kšysius buvo režisierius matematikas, puikiai pasirengęs kiekvienam filmavimui. Ne tik būdavo nusipiešęs kadruotę, pasižymėjęs, kas kur, iš kurios pusės, kuriame plane stovi, jis net vaikščiodavo su chronometru ir žinodavo, kiek turi trukti viena ar kita scena. Dar filmuodamas jau montuodavo, nes visada skubėjo. Tokio pat preciziškumo reikalavo ir iš aktorių. Gal ne reikalavo, tiesiog prašydavo: kad paskubintų ar patęstų veiksmą, sutrumpintų tiek, kiek jam reikia. O be to, buvo smalsus ir labai jautrus. Jis norėjo sulaukti sėkmės. Norėjo ne tik stebėti realybę, bet ir prasiskverbti kažkur giliau. Bet greitai sudegė. Labai daug dirbo, labai daug rūkė. Atsimenu, kaip apkabino mano dukrą, kai aš su ja atėjau į filmavimo aikštelę, nes neturėjau su kuo palikti. Pasisodino ją ant kelių, o aš sau pamąsčiau: kaip būtų gerai, kad jis būtų jos tėvas. Taip mylėtų, toks nuoširdus vaikams... Ir pats turėjo dukrą Martą, apie kurią vis kalbėdavo, visur su savimi vežiodavosi ir prieš filmavimą, ir po jo. Važinėdavo savo senu automobiliu, regis, „Škoda“. Arba dviračiu mindavo į anglų kalbos pamokas. Jam buvo labai svarbu, kad duktė išmoktų užsienio kalbų. Mums nuolat apie ją kalbėdavo. Nebuvo tokios filmavimo dienos, kad jis nepasakotų apie savo dukrą. Ir gyveno nepaprastai skubėdamas. Baisiai skubėjo...
Noriu paklausti apie dar vieną labai svarbų jūsų karjeroje lmą – 1982-aisiais Kanų kino festivalyje parodytą vengrų režisieriaus Károly Makko dramą „Kitas žvilgsnis“. Juk tai buvo labai drąsu – filmas apie dviejų moterų meilę, sukurtas socialistinėje šalyje.
Tai buvo vienas pirmųjų filmų šia tema. Jaudinantis pasakojimas pagal tikrus įvykius apie sudėtingą moterų meilę 1956 metų Vengrijoje. Jis buvo ir politinis. Apie tą filmą daug rašiau savo knygoje „Lenktyniaujant su atmintimi“ („Ścigając pamięć“). Atsisveikindama su savo mama rašiau eilėraščius ir juose įpindavau epizodų iš savo gyvenimo, atsiminimų apie susitikimus su režisieriais, aktoriais, apie filmavimo aikšteles. Rašiau ir apie „Kitą žvilgsnį“ bei Károly Makką. Aš su juo vėl susitikau prieš metus. Prieš pat jo mirtį nuvažiavau į Budapeštą, nuėjome į „Gelerto“ viešbutį, o romai mums padainavo „Tik nesakyk, kad tau jau viskas praeity“. Suspėjau su juo atsisveikinti. Tai buvo vienas iš režisierių, su kuriais draugavau. Kartais susiskambindavome, paklausdavome: „Kaip laikaisi?“, ,,Ar viskas gerai?“ – ir padėdavome ragelį.
Prieš filmavimą buvo bandymai. Į juos nuvyko keturios aktorės iš Lenkijos. Jau įpusėjus filmavimui Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis. Makkas ir prodiuseris jau žinojo, kad filmas keliaus į Kanus. O čia – karinė padėtis, artėja Kūčios, mes norime namo... Jadzia (Jadwiga Jankowska-Cieślak) jaudinasi dėl savo vaikų, aš dėl dukrelės. Abi filme vaidiname pagrindinius vaidmenis. Neaišku, ar mus vėl išleis į Vengriją. Jis galėjo tiesiog pasakyti: esate įsipareigojusios sutartimis, turime baigti filmą, o paskui važiuosite namo. Bet Makkas buvo labai supratingas. Jis pasakė: „Žinau, kad norite važiuoti pas savo artimuosius, žinau, kad turite vaikų, žinau, kad įvesta karinė padėtis. Nežinau, kas bus, jei važiuosite į Lenkiją, nežinau, ar jus beišleis, bet lauksiu jūsų tiek, kiek reikės, ir tik tada baigsime filmą.“ Laimei, po kelių savaičių mus išleido, gavome specialias vizas, kartu su Jadwiga baigėme filmą ir jis pateko į Kanus. Ten jis buvo labai gerai sutiktas, pelnė kino kritikų asociacijos (FIPRESCI) prizą. Jadwiga gavo prizą už geriausią moters vaidmenį. O Károly, deja, nebuvo apdovanotas, nes prieš metus Kanuose tarp laimėtojų buvo vengrų filmas, regis, Istváno Szabó „Mefistas“. Tokia jau ta festivalių tvarka – kad nesikartotų pavardės iš tos pačios šalies. O jeigu ir vėl atkeliaus genialus filmas, tai vargu ar jis bus tinkamai įvertintas.
Ar jūs vaidinsite jaunos režisierės Katarzynos Jungowskos filmuose?
Ar vaidinsiu savo dukters Kasios filmuose? Ji sakė, kad jau kažką rašo, ir klausė, ar sutikčiau vaidinti. Be abejo, pas ją – bet kada ir bet ką. Ji sukūrė filmą ,,Penktasis neišvyksta“ („Piąte: nie odchodz!“, 2014), kuris liko beveik nepastebėtas. Tai fantastinis filmas apie angelus tarp mūsų. Jis buvo parodytas specialiame Varšuvos kino festivalio konkurse. Aš dalyvavau net trijuose seansuose ir visuose vyrai verkė. Bet filmas buvo labai nevykusiai platinamas. Jį rodydavo iš ryto, nes manė, kad žiūrėti eis mokiniai. Kasia niekada nenorėjo kurti sensacingų filmų, kurie iš karto patraukia žiūrovų dėmesį. Tokius daro Wojciechas Smarzowskis: apie Bažnyčią, policiją, papročius. Visa tai atrodo gana kritiškai, drastiškai. O Kasia yra labai subtili, jautri ir atsargi. Ji, kaip ir Kieślowskis, tiki, kad kažkas stebi mūsų gyvenimą. Kad yra tam tikros priežastys, jėgos, dalykai.
Kodėl lenkų kinas, kuris tikrai yra geras, nesiūlo nieko įdomaus Jūsų amžiaus aktorėms? Ar šlovės valandos reikia laukti iki 100 metų, kaip Danutai Szaflarskai?
Turbūt. Dabartiniai laikai kupini prievartos, filmus apie „kietas“ moteris kuria Patrykas Vega. Tai lyg ir tikroviški veiksmo filmai, tačiau neteisingi. Tiesa, jie paveikūs, gerai sukonstruoti. Man atrodo, kad atėjo toks metas, kai nebėra laiko meilei. Nebekalbama apie tas painias gijas, kurių kupini vyro ir moters santykiai, apie psichologinius niuansus. Anksčiau režisieriai matė moterį kaip sudėtingą, prieštaringą, labai įdomią asmenybę. Ji traukia, gali dominuoti, bet dėl jos gali atsitikti ir nenumatytų dalykų. O dabar vyrauja vadinamasis suprantamas kinas. Nežinau, kaip tuos filmus pavadinti... Bet kai juos žiūriu, nematau vaidmenų sau. Nesijaučiu sava lenkų filmuose. Jeigu būčiau jaunesnė, mielai suvaidinčiau Pawlikowskio filme. Tokį vaidmenį, kokį suvaidino Joanna Kulig „Šaltajame kare“. Mėgstu nespalvotą kiną. Kadaise norėjau sukurti nespalvotą filmą apie Polą Negri. Gal ateis laikas ir aš tą idėją prikelsiu – imsiuosi kino režisūros. Vis geriau jaučiuosi kitoje kameros pusėje. Tai vis labiau mane vilioja ir pirmiausia todėl, kad, kaip sakiau, nebeliko to kažko...
Ačiū už pokalbį. Linkime naujų įdomių kūrybinių sumanymų.
