Stebuklo belaukiant

Pokalbis su režisieriumi Audriumi Stoniu

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Dokumentinius filmus kuriate beveik tris dešimtmečius. Per šį laikotarpį dokumentikoje įvyko ir vis dar vyksta daug pokyčių. Ar keitėsi ir Jūsų paties santykis ir požiūris?

Dokumentika yra labai gyva ir nuolat kintanti. Tai be galo sudėtingas algoritmas, turintis daug nežinomųjų, kuriuos lemia begalė veiksnių. Kinta pasaulis, gyvenimas, sąlygos, problematika – skirtingu metu iškyla vis kitos aktualijos. Dokumentika keičiasi ir tobulėjant techninėms priemonėms. Kadaise atrodė, kad perėjimas iš kino juostos į skaitmeną bus tik technologinis procesas. Pamažu supratome, kad pasikeitus technologijoms viskas pasikeičia. Ko nebuvo įmanoma nufilmuoti anksčiau – dabar visai paprasta. Tai diktuoja ir temų, ir stilistikos slinktį. Dokumentika kinta ne tik kartu su pasauliu, bet ir su manimi pačiu. Kas prieš dešimt metų man atrodė svarbu, dabar galėjo visiškai išblėsti. Taip, keičiasi ir dokumentinis kinas, ir mano santykis su juo.

Kas Jus džiugina šiuolaikiniame dokumentiniame kine? Taip pat galbūt kažko pasigendate?

Mane džiugina daug dalykų, o labiausiai – kad dokumentinis kinas yra kuriamas. Tai nėra lengva, todėl prieš visus kino kūrėjus nusiimu kepurę. Dokumentika visada užėmė tam tikrą nišą ir niekada nebuvo pirmųjų puslapių objektas. Negalėčiau įvardyti, jog kažko pasigendu, bet norėtųsi, kad visi, trokštantys kurti dokumentinį kiną, galėtų tai daryti. Norėtųsi, kad nuostabios jaunų dokumentininkų idėjos galėtų atrasti išraišką kine. Deja, jie dažniausiai atsimuša į sieną. Vaidybiniame kine ilgas trejų ar penkerių metų pasiruošimas filmui yra normalus procesas, o dokumentiniame viskas daug dinamiškiau. Dažniausiai negali taip ilgai kurti dokumentinio filmo. Pasikeičia ir pasaulis, ir tu pats. Dingsta temos aštrumas, užgęsta entuziazmas. Dokumentika turėtų į priekį judėti gerokai greičiau. Jeigu dokumentinis kinas būtų traktuojamas kaip prioritetinė mūsų kino sritis, galbūt turėtume taip reikalingą temų ir žanrų įvairovę. Nenoriu sakyti, kad kinas turi būti vienoks ar kitoks, kad reikia gilintis į vienas ar kitas temas. Svarbiausia – laisvė ir suteiktos galimybės sumanymams įgyvendinti. Tada dokumentiniame kine visko užtektų.

Žiūrint Jūsų kūrybą galima pastebėti Jus dominančias temas, kurios atsikartoja, keliauja iš vieno filmo į kitą. Ar galėtumėte įvardyti kertines, Jums svarbiausias temas, kuriomis kreipiatės į žiūrovą?

Kuriant filmą atrodo, kad tai darai dėl vienų priežasčių. Tarkim, nori pakalbėti apie kitokio pasaulio susikūrimą. Bet viskas pasimato žvelgiant iš perspektyvos. Įmanoma rasti bendrą vardiklį. Nors dažnai kalbu apie vienatvę, turbūt pagrindinė tema yra šviesos ieškojimas tamsiuose gyvenimo kampuose. Atsarginio išėjimo paieška. Daug mano personažų gyvena gana sunkiomis sąlygomis. Neretai jie pamiršti, atstumti ar viską praradę. Tačiau jie visi savo gyvenimą priima kaip šviesą. Kad ir kaip sunku, jie yra susikūrę savo harmoningą pasaulį, kuris padeda jiems išgyventi. Taigi manau, kad ta svarbiausia viską jungianti tema yra šviesos arba prasmės paieškos tamsoje. Kai atrodo, kad viską yra užvaldžiusi vienatvė, beprasmybė, tamsa, neįgalumas, neviltis ir nelaimė.

Papasakokite, kaip atrandate savo filmų personažus. Ar tenka specialiai ieškoti, ar dažniau jie patys atkeliauja reikiamu laiku?

Per visus mus skaitant laikraščius, klaidžiojant internete, klausantis pasakojimų kaip per sietą pereina daugybė istorijų. Vieni išgirsta, išklauso ir pamiršta, o dokumentininko sietas yra gerokai tankesnis. Jis neleidžia toms istorijoms lengvai pro tinklelį prasprūsti, jas užlaiko ir paverčia dokumentiniu kinu. Tarkim, mano filmas „Skrajojimai mėlynam lauke“ atsirado absoliučiai atsitiktinai. Filmuodami „Uostą“ gyvenome Birštone ir kažkas mums papasakojo, kad yra toks beprotis, pažemiui skraidžiojantis savos gamybos lėktuvu. Skraidžioja ir gąsdina irkluotojas. Pagalvojau, kad būtų neblogai su juo susipažinti, ir taip gimė filmas. Besifilmuojant Šarūno Barto juostoje „Trys dienos“ Klaipėdoje mane apgyvendino viename kambaryje su tokiu keistuoliu gruzinu Aleksandru Oboladze. Kartu praleisdavome daug laiko, vakarais kalbėdavomės, gerdavom arbatą, ir staiga supratau, kad jis bus mano filmo personažas. Kažkuria prasme jis ir pats atėjo į filmą. Pamenu, turėjau dvi man ramybės neduodančias idėjas. Nuleidęs galvą ėjau per Vilnių, mąsčiau, kurios iš jų griebtis, ir kažkur ties Basanavičiaus gatve vos neatsitrenkiau į Aleksandrą. Tai buvo ženklas, viskas išsisprendė ir sukūriau filmą „Griuvėsių apaštalas“. Praktiškai kiekvienas filmas turi panašią priešistorę. Kažkuria prasme mano filmų istorijos ir personažai pas mane ateina. Lyg ir neieškoti, nesurasti. Žinoma, yra istorijų, kurios nepavirsta filmais. Nes nerandi ryšio su personažu, su tema, nerandi vizualinės išraiškos. Taip kartais užgęsta ir pačios geriausios idėjos. Dar gali nepavykti, nes idėja per ilgai užsilaikė, nebuvo paramos, finansavimo, negalėjai normaliai dirbti. Per ilgus metus kine surinkau pluoštą idėjų, nusėdusių giliai stalčiuose ir atmintyje. Kartais prisiminęs pagalvoju, gal verta būtų sugrįžti, bet gyvenimas padiktuoja kitką.

O kaip Jus pasiekė filmo „Moteris ir ledynas“ veikėjos istorija?

Panašiai buvo ir šio filmo atveju. Galėjau netikėtai iš pažįstamo išgirstą istoriją apie kalnuose gyvenančią lietuvę mokslininkę tiesiog išklausyti, nusistebėti ir nueiti tolyn. Bet mano vidinis kūrybinis sietas ją sulaikė. Aš vis grįždavau, užsidegiau, pradėjau galvoti, kaip iš šios istorijos sudėlioti filmą, kas jame galėtų būti.

Papasakokite, kaip vyko pasiruošimas šiam filmui.

Dokumentiniame kine pasiruošimo laikotarpis dažniausiai yra svarbesnis, sudėtingesnis nei pats filmavimas. Prieš pradedant filmuoti turi suprasti, susigyventi, įsigilinti, susipažinti. Ruošiantis šiam filmui tokios prabangos neturėjau. Teko kurti filmą tarsi iš nieko – iš savo fantazijos. Bandžiau įsivaizduoti, kas yra kalnai, kas yra vienatvė kalnuose, kaip ji atrodo. Panašiai kaip vaidybiniame kine – kūriau savo viziją. Pristačius filmo projektą, gavus finansavimą ir nuvykus į pirmąją ekspediciją supratau, kad viskas kur kas sudėtingiau ir painiau. Teko pakeisti praktiškai viską, ką iki tol buvau sugalvojęs, ir pritaikyti prie to, ką pamatėme. Visgi yra daug dalykų, kurių mes net negalime įsivaizduoti. Kalnai pilni paslapčių, o žmogus kalnuose jų turi dar daugiau. Dokumentinis kinas mane žavi dėl jau aptartos nuolatinės kaitos. Jis kaip fata morgana, kaip dykumos vaizdinys, kaip tie mūsų pamatyti kalnų debesys. Vieną dieną žinai, kaip filmas atrodys, kitą nebežinai nieko, jautiesi sutrikęs ir migloj paklydęs. Montuodamas filmą pamatai dar kitus aspektus, kurių prieš tai net nenuspėjai ir nepajutai. Po dešimties metų filmą gali priimti visai kitaip. Man patinka žiūrėti savo filmus kartu su žiūrovais kino salėje ir stebėti, kaip jis transformuojasi žiūrovų sąmonėje. Yra sakoma, jog spektaklis šiandien „nėjo“, nes, pavyzdžiui, neįvyko susikalbėjimas tarp aktorių, su kūriniu, su žiūrovais. Labai panašiai gali neįvykti susikalbėjimas ir su filmu. Vienose salėse filmas praeina vienu įkvėpimu, kitur tiesiog „neina“ – nesiklijuoja epizodai, nesimezga kontaktas, filmas atrodo per ilgas. Grįžtant prie pasiruošimo, tai niekad nežinai, kas dokumentikoje tavęs laukia už kampo. Manau, kad vaidybinis kinas yra stebuklo kūrimas, o dokumentinis – stebuklo laukimas. Čia jo sukurti negali, gali tik būti pakankamai kantrus, žinantis, ko lauki, atsidūręs tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Dokumentininkas niekada nėra tikras savo filmo sėkme, jam, deja, nepadeda nei patirtis, nei technika. Dokumentininkai yra nuosaikesni už kitus kino kūrėjus, nes žino, kiek daug nuo jų nepriklauso, kiek akimirkų jiems yra dovanota. Bet jei stebuklas neįvyks, filmas liks tuščias.

Žiūrint „Moterį ir ledyną“ natūraliai kyla klausimai apie filmo heroję – kaip ji atsidūrė kalnuose, ar nesijaučia vieniša. Ilgainiui supranti, kad ji į šiuos klausimus atsakyti nenori, o galbūt jų ir nedera užduoti. Ar filmuojant buvo sunku išspręsti etinį klausimą – kaip arti filme galima prie žmogaus prieiti?

Žinoma, galvojau, kur yra ta nebeperžengiama riba. Per daug priartėjus galima sugriauti personažo integralumą ar net patį žmogų. Kamera yra gana stiprus įrankis ir reikia su ja elgtis itin atsargiai. Tačiau elgiantis per daug atsargiai ir per daug nutolus dings kontaktas, žmogus nustos su ekranu komunikuoti. Šios ribos suradimas yra vienas pagrindinių dokumentinio kino uždavinių. Šiame filme reikėjo kiek nutolti, nes moteris atsitvėrė tylos siena, o mes nesibrovėme. Aš taip pat manau, kad klausti yra beviltiška, nes niekada tikro atsakymo negausi. Prakalbinti žmogų yra paprasčiausias ir paskutinis kelias, neturint kitų būdų to pasiekti. Atėjau, pakalbinau, jis pasakė, kaip jaučiasi, kaip gyvena, ir viskas užsidarė.

Esate sakęs, kad nebetikite žodžiais kine, nes už jų galima pasislėpti.

Žodžiai gali suteikti informacijos, informacija – žinių, bet tai nepasakys nieko apie esmę. Kad ir kaip atvirai žmogus kalbėtų, vis tiek tai, ką jūs matote, yra jo kaukė, susiformuotas įvaizdis. Manau, kad yra kitų būdų suprasti žmogų. Reikia laiko su juo pabūti, leisti jam patylėti, o mums – į jį įsižiūrėti. Tylinčiam žmogui pasislėpti sunkiau. Tylėdamas apie save gali pasakyti netgi daugiau nei kalbėdamas.

Koks elementas filme labiausiai padeda perteikti žmogų?

Yra be galo daug priemonių, kaip priartėti prie žmogaus sielos. Tai gali būti montažas, muzika, tyla, garsas, vaizdas. Nors vis labiau suprantu, kad peizažas labai daug pasako apie žmogų. Kartais tai gali būti ir žodis.

Filmo operatorius Audrius Kemežys kartu su jam talkinusiu Mindaugu Survila sukūrė nuostabų filmo vaizdą. Papasakokite, kaip vyko Jūsų darbas kartu?

Manau, kad Audrius Kemežys yra absoliučiai unikalus operatorius. Prieš pradėdami dirbti daug kalbėjomės apie filmą, bandėme vienas kitą suprasti, pajausti bendrus sąlyčio taškus. Ar kalbame apie tą patį, ar matome vienodai, ar judame ta pačia kryptimi? Pačioje filmavimo aikštelėje Audrius yra visiškai savarankiškas ir be galo kūrybingas. Jis mane puikiai jaučia, supranta ir pažįsta kiaurai, skersai, išilgai. O aš juo visiškai pasitikiu. Audrius labai tiksliai nuspėja, ko aš tikiuosi iš kadro, ir man niekada nereikia baksnoti pirštu, sakyti, gal pakeisk objektyvą, gal šiek tiek žemiau nuleisk kamerą. Visada žinau, kad jis atras tai, ko reikia būtent tam filmui. Kartais atrodo, kad jis tarsi labiau ir pirmiau nuspėja filmą negu aš pats. Bendrą filmo vaizdą pamatau tik paskutinėje montažo stadijoje. Tada prasideda tikroji dokumentinio kino režisieriaus kūryba. O operatoriui juk reikia filmą pamatyti čia ir dabar. Kalbant apie „Moterį ir ledyną“, Audriui teko labai sudėtinga užduotis. Kalnų aplinka itin turtinga. Atrodo, tik imk ir viską iš eilės filmuok. Bet iš tiesų kalnai yra vienas kebliausių filmavimo objektų. Žiūrėdami matome visą kalnų magiją – begalinę erdvę, didžiulį į šonus besitęsiantį horizontą. Operatorius turi visą tą grožį ir didybę apriboti ir sutalpinti į kadro stačiakampį. Kaip padaryti, kad ta magija išliktų? Žiūrėdamas į uždarą kadrą matai begalines erdves už jo. Audrius nesistengia tiesiog gražiai filmuoti, jis bando perteikti filmą. Čia ir yra didysis operatoriaus meistriškumas, kurio joks režisierius negali nei pirštu bakstelėti, nei patarti, nei nurodyti. Visa tai jis turi atrasti pats ir išdrįsti priimti sprendimus. Audriui padėjęs Mindaugas Survila turi fantastišką dokumentinio kino operatoriaus savybę – išlaukti. Savo filme Mindaugas turėjo kantrybės mėnesių mėnesiais stebėti erelio žuvininko lizdą, o čia – išlaukti vandens lašo nukritimo, pajusti kalnų vibraciją ir judėjimą. Su tokiu paukštininko kantrumu ir tikėjimu toje lyg ir sustingusioje erdvėje išties galima pamatyti nuostabių dalykų. Tada viskas pradeda mirgėti, judėti ir keistis.

Filme skamba kompozitoriaus Roberto Jürjendalio kurta muzika ir epizodus įrėminantis muzikanto grojimas. Kokią melodiją groja muzikantas ir ko paprašėte sukurti kompozitoriaus?

Muzika beldžiasi į kitas duris ir kalba kitais kanalais, bet su kinu turi daug panašumų. Jeigu nemokate originalios literatūros kūrinio kalbos, iš tikrųjų jo neperskaitysite. Bet net nė žodžio nemokant vokiškai, galima visiškai suprasti Bacho pasijas. Norėjau, kad kažkas papasakotų man istoriją jos nepasakodamas. Pasakotų be žodžių. Taip atsirado muzika ir instrumentas. Grojama melodija yra arti trijų tūkstančių metų senumo. Ji gimusi kalnuose, sukaupusi tūkstantmetę patirtį, joje užkoduotos ir netektys, ir griūtys, ir vienatvė, ir baimė. Kiek reikėtų žodžių norint tai papasakoti? Muzika yra pajėgi visa tai perteikti. Taip atsirado muzikantas, kuris tarsi komentuodamas pasakoja vienišos moters kalnuose istoriją. Ši melodija yra filmo pasakojimo jungiamoji dalis. Mane taip pat patraukė kompozitoriaus Roberto Jürjendalio kūrybos būdas. Jis melodiją groja tik kartą. Tik kartą padaromas unikalus įrašas, kurio pakartoti neįmanoma. Jeigu pasakyčiau, kad man patiko, bet gal galima padaryti šiek tiek kitaip, jis sakytų – ne, negaliu. Taip atliekama melodija panaši į mano minėtą stebuklo laukimą dokumentiniame kine. Ar suskambės? Būtent tokios muzikos ir norėjau – ne iš natų, ne surepetuotos, o pajaustos.

Kaip filme atsirado archyviniai kadrai?

Lankydamasis kalnuose pagalvojau, kad būtų įdomu pamatyti, kaip stotis atrodė seniau. Įtariau, kad tai galėjo būti užfiksuota mokslo populiarinimo filmuose. Užklausus Kazachstano Respublikos Geogra jos instituto, buvo rasta medžiaga iš 1958–1963 metų stoties statybų. Čia pamačiau stebuklingą cikliškumą – žmonės daro tuos pačius darbus, šuo ir katė taip pat vienas su kitu pešasi. Kadre matomas vanduo seniausiai išsisklaidęs, pavirtęs garais ar kita materija, o realybėje vėl teka toje pačioje vietoje. Archyviniai kadrai padėjo perteikti amžinybės pojūtį, labai ryškų ten būnant. Pavyzdžiui, lietiesi prie ledo, kuris užšalo prieš milijonus metų. Kinas taip pat turi panašumų su ledynu. Filme personažas lyg užstringa ir palieka pėdsaką amžinybėje. Archyviniai kadrai suteikia galimybę peršokti dešimtmečius atgal ir pagalvoti apie atmintį, amžinybę ir laikinumą.