Kitoks biografinis filmas

Režisierius Janas P. Matuszyńskis
Režisierius Janas P. Matuszyńskis

Janas P. Matuszyńskis – debiutuojantis lenkų režisierius, pasiryžęs netipiškai papasakoti žinomo Lenkijos tapytojo, siurrealisto Zdisławo Beksińskio bei jo šeimos istoriją. Rezultatas – filmas „Paskutinė šeima“, tarptautiniuose festivaliuose renkantis apdovanojimus, žiūrovų simpatijas ir kritikų pagyrimus.

Tai – Jūsų pirmasis pilnametražis filmas, tad pakalbėkime apie kelią jo link. Kaip pasirinkote istoriją ir kaip Jums kilo ši idėja?

Na, aš ne rašytojas, o režisierius, tad ieškau kieno nors kito scenarijaus arba noriu, kad kas nors man jį parašytų. Tai supratau prieš keletą metų ir žinojau, kad dėl šios priežasties gali kilti keblumų su pirmuoju ilgametražiu filmu. Tad ieškojau tinkamo scenarijaus, kuris man būtų toks įdomus, kad galėčiau išties su juo gyventi porą metų. Juk filmai ir yra taip kuriami, tiesa? Buvau susidomėjęs Beksińskio šeimos istorija jau keletą metų. Tiesą sakant, buvau susidomėjęs JO istorija, Beksińskis, kaip tapytojas, buvo įdomi asmenybė. Ne tik man, bet ir kitiems filmų kūrėjams.

Prieš keletą metų pradėjau mąstyti apie filmo kūrimą. Nežinojau, ar tai bus dokumentika, ar vaidybinis filmas. Nuvykau į Sanoką, jo gimtąjį miestą. Ten susitikau su keletu žmonių ir suvokiau: gerai, tai įdomu, bet nematau tam tinkamos formos. Prieš trejus ar ketverius metus supratau, kad kitais metais sukaks dešimtmetis, kai Beksińksio nebėra. Tai buvo tarsi natūralus metas savęs paklausti, gal jau laikas sukurti filmą apie jį? Dar kartą jį „pagūglinau“. Nuėjau į „Vikipedijos“ puslapį, parašiau „Zdisław Beksiński“ ir radau (nežinau, kodėl anksčiau tai praleidau) scenarijų pavadinimu „Paskutinė šeima“, parašytą Roberto Bolesto.

Kacperas Fertaczas, „Paskutinės šeimos“ operatorius ir mano draugas bei kolega jau daugiau nei dešimtmetį, pažinojo Robertą. Jis filmavo kitą filmą, kurio vienas scenarijaus autorių buvo būtent jis. „Na, tai tikriausiai neišdegs, nes jis yra kitoks“, – pasakė Kacperas. Laimei, tai buvo vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių jis klydo, nes mes (su Robertu Bolesto) sutarėme labai gerai ir kai perskaičiau scenarijų pirmą kartą, supratau, kad jame yra mažiausiai 80 procentų to, ką norėjau sudėti į filmą. Apskritai, ši forma yra daugiau nei tiesiog biografinis filmas apie tapytoją. Sakyčiau, ši šeima yra labiausiai dokumentuota, nes Zdisławas Beksińskis pradėjo filmuoti savo šeimą 1967-aisiais, taigi, prieš daug metų. Nuo tos dienos jis užfiksavo daugybę dalykų. Vėliau taip pat filmavo. Taigi, būtent šios priežastys įtraukė mane į projektą.

 

Vėliau dar sugrįšime prie filmavimo grupės, nes turiu keletą klausimų, tačiau dabar norėčiau paklausti, ar sąmoningai buvo nuspręsta pasakoti visos šeimos istoriją, o ne sukurti biografinį filmą, kaip minėjote, tik apie tapytoją?

Na, taip.  Žinojau, jog nenoriu sukurti dar vieno biografinio filmo apie dar vieną tapytoją, nes jie visi dažniausiai yra vienodi. Galbūt „Ponas Terneris“ (rež. Mike Leigh) yra šiek tiek kitoks, bet aš nenorėjau kurti tokio filmo. Dėl šios priežasties nepradėjau projekto anksčiau, be scenarijaus; ieškojau tinkamos perspektyvos, o Robertas man ją suteikė savo scenarijuje. Tai istorija apie šeimą, o tapytojas tėra vienas iš šeimos narių. Tai nėra istorija apie vyrą, kuris daug tapo, ir mes nediskutuojame, kodėl jis tapo būtent šiuos dalykus. Tai istorija apie šeimą, kuri gyvena su tais paveikslais, kabančiais ant sienų jų bute. Man tai buvo labai įdomu, nes jo paveikslai yra siurrealistiniai, tamsūs, gąsdinantys, kartais labai juokingi. Žinote, buvo labai įdomu suprasti, ką iš tikrųjų reiškė su visu tuo gyventi.

 

Ar jautėte kokį nors spaudimą, kurdamas filmą apie žmogų, kuris buvo žymus Lenkijoje, tačiau taip pat žinomas ir Europoje? O gal žiūrėjote į tai daugiau kaip į šeimos istoriją?

Pats svarbiausias dalykas man yra sukurti tokį gerą filmą, kokį tik galiu, tai pati svarbiausia viso darbo dalis.

Žinoma, yra skirtumas, nes ši istorija paremta tikrais įvykiais, kurie įvyko ne prieš šimtą metų, tapytojas mirė tik 2005-aisiais. Turėjome tai omenyje ir kartais tai padėdavo. Kartais šis didelis archyvas buvo labai naudingas, o kartais buvo labai sunku išvengti tam tikrų dalių. Pavyzdžiui, kai Robertas rašė scenarijų, susidūrė su problema, nes turėjo per daug medžiagos, kurią norėjo įdėti į filmą. Juk šios šeimos istorija yra tokia įdomi daugeliu aspektų, kad net galėtų virsti serialu. Tačiau šiai istorijai papasakoti aš turėjau tik 2 valandas.

 

Su scenaristu Robertu Bolesto dirbote pirmą kartą, bet su operatoriumi buvote dirbęs jau dešimt metų. Gal galėtumėte pakalbėti daugiau apie filmavimo grupę? Ar pažinojote šiuos žmones anksčiau, o gal dirbote su jais tik šiame projekte?

Na, su dviem savo artimiausiais aikštelės kolegomis operatoriumi Kacperu Fertaczu ir montažo režisieriumi Przemeku Chruścielewskiu esame daug nuveikę kartu. Sutikau Kacperą, kai antrus metus mokiausi kino mokykloje Katovicuose ir nuo to laiko dirbome kartu. Przemeką sutikau prieš aštuonerius metus ir daugelį projektų mes taip pat įgyvendinome kartu, tad vienas kitą pažįstame labai gerai.

Didžiausia problema, kurią turėjau išspręsti, buvo rasti prodiuserį, o tai buvo keblu. Esu labai laimingas, kad sutikau Leszeką Bodzaką ir Anetą Hickinbotham – puikiai suprantame vienas kitą. Jie buvo labai tvirti ir drąsūs. Pavyzdžiui, leido man filmuoti lėktuvo dužimą vienu kadru. Tai tikrai buvo iššūkis. Su kitais filmavimo grupės nariais, tiesą sakant, anksčiau nebuvau dirbęs.

 

Ar aikštelėje esate griežtas, o galbūt darbas su pažįstamais žmonėmis Jums suteikia daugiau laisvės?

Galiu pasakyti, kad nenoriu įžengti į aikštelę, jei neturiu visko užsirašęs. Šiame filme buvo labai svarbu gerai apgalvoti kiekvieną detalę, nors ir buvo sunku tą padaryti su kiekviena scena. Aš turėjau laiko pasiruošti, nes prodiuseriai man jo davė, tad galėjome dirbti su aktoriais. Mes peržiūrėjome daugybę archyvų, namų vaizdo įrašų, dienoraščių, laiškų apie šeimą ir tai mums suteikė daug žinių, kurios atsispindi aktorių vaidyboje. Ne tiesiogiai, bet jos ten yra.

Tas pats su visa technine, vizualine dalimi. Pavyzdžiui, mes išskaidėme istoriją visai grupei, o tai nėra įprastas dalykas. Pradėjome dirbti prie montažo likus 6 mėnesiams iki pirmos filmavimo dienos. Visas istorijas sudėliojome į tam tikrą laiko juostą ir nufilmavome visus filmo dialogus su aktoriais. Taigi, tai buvo tarsi repeticija. Visa tai sumontavę turėjome tam tikrą šabloną, filmo juodraštį. Tiesą sakant, jau tuo metu priėmėme keletą montažo sprendimų. Tai labai padėjo.

Žinoma, kai pasakiau aktoriams, kad noriu dirbti būtent taip, jie pamanė, kad galbūt nebus vietos improvizacijai. Bet taip tikrai nėra, nes filme egzistuoja keletas scenų, kurios juos išlaisvina; turėdami tokį žinių bagažą, jie žinojo, kaip reaguoti į daugelį dalykų. Kai kurios scenos buvo beveik vien improvizacija. Man labai patiko, kad buvome taip gerai pasiruošę, jog galėjome tam tikra prasme atsipalaiduoti. Žinoma, taip pat yra dar vienas dalykas – tai, kad filmas susideda iš bendrų planų bei ilgų kadrų, trunkančių apie 10 minučių. Tai reiškia, kad kiekvienas dublis yra nauja scena ir tarp scenų yra tam tikri laiko šuoliai. Kartais tai minutės, kartais dienos, kartais metai. Prisimenu, vienas antraplanis aktorius atėjo į aikštelę ir paklausė manęs: „gerai, nufilmavome bendrą planą, o dabar filmuosime stambius?“ Ne, šiame filme nėra stambių planų. Nėra kitų dublių. Visus sprendimus priėmėme anksčiau. Kartais tai reiškė, kad turėjome filmuoti lėktuvo dužimą vienu kadru, o kartais – kad filmavome 8 minučių trukmės statišką kadrą. Tai labai svarbi scena ir aš žinau, kad ji turėjo būti nufilmuota taip.

Tai buvo iššūkis ne tik man, bet ir aktoriams. Filme jie daug kalbėjo ir turėjo prisiminti visas reakcijas. Pavyzdžiui, scenoje, kai Tomekas ateina ir pasiima paveikslą. Ši scena truko ilgai ir buvo sunku ją filmuoti, bet buvo verta bandyti, nes manau, kad išėjo puikiai.

 

Jums, kaip režisieriui, tai gali būti sunkus klausimas, bet ar yra kas nors, kuo Jūs labai didžiuojatės? Pavyzdžiui, galbūt buvo sunku sugalvoti, kaip kažką atlikti techniškai?

Šiame filme buvo daug dalykų, kuriuos darėme pirmą kartą. Ir aš neturiu omenyje, kad tai buvo man pirmasis filmas, turiu galvoje, kad niekas anksčiau to nėra daręs. Niekas nėra taip nufilmavęs lėktuvo katastrofos. Kai žiūrite populiariuosius filmus, tokią sceną sudaro apie šimtas dublių.

Bet ne tik tai. Pavyzdžiui, scenoje filmo pradžioje, kai Zdislavas, Zofija ir viena močiučių pirmą kartą apsilanko Tomeko bute, viskas, ką matote aplink, buvo sukurta vėliau kompiuteriu. Mes turėjome pastatyti visą aikštelę, šaligatvius, žibintus ir buvo nelengva viską sutalpinti. Bet aš labai didžiuojuosi, kad pavyko.

Sakyčiau, yra du dalykai, kurie man labai svarbūs. Pirma, turėjau laiko pasiruošimui ir tą laiką išnaudojau. Antra, šis filmas yra toks, kokio ir norėjau. Tai yra puiku.

 

Ar tai jums įkvepia naujų idėjų? Ar jau mąstote apie ateities projektus?

Vienas iš dalykų, kuris man yra labai svarbus ir motyvuoja – šiame darbe nedarai to paties du kartus. Taigi tikrai nežinau, koks bus mano kitas projektas, bet esu tikras, kad tai nebus kita „Paskutinė šeima“ – nenoriu vėl eiti tuo pačiu keliu.

Kurdami šį filmą darėme daug dalykų, kurie atrodė neįtikėtini. Ir kalbu ne tik apie techninius dalykus, bet ir apie aktorių Andrzejų Seweryną. Daug žmonių buvo nustebę, jog šis vaidmuo atiteko būtent jam. Girdėjau kažką sakant, kad tai klaida, bet aš esu tikras, kad ne, ir esu laimingas, jog ne vienintelis taip manau.

Kai mąstau apie kitus projektus, ieškau kitų galimybių daryti kažką, ko anksčiau nebuvo, nes tikiu, kad kinas ir turėtų toks būti. Jūs einate pamatyti filmo, kurio dar nesate matę. Jei žiūrite dar vieną populiarų Holivudo filmą, matote tą pačią istoriją. Kiekvienas „Keršytojų“ filmas yra toks pat, o tai labai nuobodu. Žinau, kad jie kainuoja šimtus tūkstančių dolerių, tačiau man nelabai rūpi, nes aš ne to ieškau filmuose.

 

Galbūt galėtumėte papasakoti, kuo Jus įkvėpė tapytojo darbai ar jo asmenybė? Kodėl pasirinkote pradėti istoriją nuo to momento, kai šeima išsikrausto iš Salako ir tapytojas dar nėra žymus?

Na, scenarijus, tiesą sakant, toks ir buvo. Norėjome pavaizduoti šios šeimos istorijoje būtent Varšuvos laikotarpį. Todėl ši istorija neapsiriboja tik pasakojimu apie šią šeimą. Šiuo periodu, šiame mieste tai yra TA istorija apie šeimą, kurios nariai miršta vienas po kito toje pačioje vietoje. Tie du butai man yra tarsi ta pati erdvė.

Mėginau mąstyti apie erdvę tarsi apie viešbutį iš Stanley Kubricko „Švytėjimo“. Tai tam tikras labirintas. Tai buvo Roberto Bolesto idėja ir man ji labai patiko. Mano mintis buvo tik ta, kad Zdislavas Beksińskis turėjo būti viso ko liudininkas. Niekada ir neturėjome minties sukurti filmą, įkvėptą jo paveikslų, nes Beksińskio paveikslai yra siurrealistiniai, tamsiai pasakiški, o aš žinojau, kad filmas turi būti kuo labiau panašus į dokumentiką. Taigi, norėjau atitrūkti kaip įmanoma toliau nuo to vizualaus aspekto.

 

Ką manote apie Europos kino ateitį? Ar manote, kad Europos kūrėjai stengsis pasivyti Holivudą, o gal turės savitą stilių?

Europos kinas neturi vytis Holivudo, ypač populiariausiųjų jo filmų. Sakyčiau, jis turėtų eiti kita linkme, nes amerikietiški filmai prarado gebėjimą įdomiai papasakoti istoriją. Jie tiesiog naudoja daugiau specialiųjų efektų, ir tiek. Žinoma, aš nekalbu apie visus amerikietiškus filmus. Pavyzdžiui, spalį Vroclave (Lenkija) vyksta puikus festivalis, organizuojamas tų pačių žmonių, kurie kuruoja „Naujųjų horizontų“ festivalį. Jie rodo nepriklausomus Amerikos filmus, daugiausia iš Sandanso festivalio repertuaro. Kai turiu laiko, nuvykstu ten pasižiūrėti naujų amerikietiškų filmų ir visada būnu maloniai nustebintas.

Dabar keliauju su „Paskutine šeima“, tad buvau daugelyje festivalių, ir nors nematau tų filmų, nes neturiu laiko, girdžiu daug gerų atsiliepimų apie europietišką kiną. Taigi, aš dėl to nesijaudinu. Manau, viskas yra gerai ir, tikiuosi, kad tai nesikeis.

 

Interviu parengė projekto „Scope100“ dalyviai