Mantas Kvedaravičius: Mariupolio žmonės gyvena karo laukimu

2016.09.03 Dovilė Grigaliūnaitė

Kultūros antropologas ir dokumentinių filmų režisierius Mantas Kvedaravičius po sėkmingos pirmosios dokumentinės juostos „Barzakh“ (2011), fiksavusios Čečėnijoje be žinios dingusių žmonių artimuosius ir jų potyrius, Berlyno kino festivalyje apdovanotos „Amnesty International“ premija bei Ekumeninio žiuri prizu, pristato naują darbą – dokumentinį filmą „Mariupolis“. Batsiuvys taiso batus, žvejys gaudo žuvį, kultūros namuose ruošiamasi pasirodymui, tėvas žaidžia su vaikais, zoologijos sodo garde guli liūtai. Atidžiau pažvelgus į Ukrainos uostamiesčio Mariupolio gyventojų kasdienybę gali pajusti tvyrančią karo baimę ir laukimą, išgirsti ne tik cerkvės varpus, bet ir bombų sprogimus. Praėjus vos kelioms dienoms po pasaulinės premjeros Berlyno kino festivalio „Panorama Dokumente“ programoje ir dar neatslūgus įspūdžiams, prisėdome su filmo režisieriumi keliolika minučių pasikalbėti apie miesto poetams ir batsiuviams dedikuotą vizualinę esė „Mariupolis“. Grįžęs į Lietuvą Mantas Kvedaravičius atsiėmė festivalio „Kino pavasaris“ konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ geriausio režisieriaus prizą.

Dokumentinę juostą „Mariupolis“ kūrėte praėjus penkeriems metams po filmo „Barzakh“ premjeros. Ar per šį laiko tarpą keitėsi Jūsų požiūris į dokumentinį kiną ir jo formas idėjoms perteikti?

Atsakant paprastai – „Barzakh“ iš esmės buvo neapgalvotas filmas. Filmuodamas dar negalvojau apie kino gamybą. Tiksliau, tas kelias nebuvo sąmoningas. Tiek daug nesvarsčiau apie kino estetiką – kaip ji veikia, kokiu būdu mus priverčia jaustis vienaip ar kitaip ir kokiu būdu mus daro vienokius ar kitokius. Turėdamas atramos tašką, – savo pirmąjį filmą „Barzakh“, – apie šį periodą galiu sakyti, jog matau užmaršumą ir ne kritinį, o labiau tiesioginį jausenų perdavimo būdą filme. Žinoma, mūsų jausenos taip pat nėra vien tik mūsų, jas struktūruoja kultūrinis ir istorinis kontekstas, kuriame tuo metu esame. Man įdomus judesys tarp nesąmoningo ir kritinio požiūrio. Taigi aš pastebiu per šį laiką įvykusį pasikeitimą, nors žiūrovui šis filmas gali pasirodyti naivesnis ar sudėtingesnis nei pirmasis.

Dingusių artimųjų belaukiantys filmo „Barzakh“ herojai karo nusiaubtoje Čečėnijoje gyvena tarp realybės ir sapno. Ar galėtumėte įvardyti, kokia Mariupolyje gyvenančių žmonių būsena ir kodėl Jus traukia fiksuoti gyvenimą pavojingose zonose?

Mariupolio aplinkybės yra santykis su nebūtimi, su mirtimi. Žmonės gyvena karo laukimu, tokią būseną pavadinčiau „tarp taikos“. Miesto aplinka ir kontekstas sukelia labai abstraktų jausmą. Nors kažkieno sūnus ar tėvas kariauja, šis jausmas nėra subjektyvus. Mariupolio atmosfera abstrakti, kabanti ir susigerianti į atskirus žmonių gyvenimus, o ne kylanti iš jų. Būsena, kai kuris nors iš tavo artimųjų yra dingęs, smarkiai skiriasi nuo Mariupolio gyventojų jausenos, tačiau yra ir sąsajų, kodėl mane domina tokios vietos. Tai klausimai: ką reiškia gyventi pavojuje, šalia mirties, ir kaip prie to prisitaikoma.

Ar tiesa, kad mintis sukurti filmą „Mariupolis“ gimė plėtojant kitą projektą?

Taip, dirbau prie kito projekto ir „Mariupolis“ įsiterpė tarp kitų darbų. Iš pradžių ketinau šiame mieste nufilmuoti keletą epizodų kitam filmui, bet stipri elementų konfigūracija lėmė ką kita. Tai tam tikras esė ekskursas.

Filmas nepasakoja linijinės istorijos ir neturi aiškios struktūros. Čia svarbesnė vizualinė filmo plotmė, panardinanti žiūrovą į Jūsų apibūdintas Mariupolio gyventojų jausenas. Ar stengėtės kurti pojūčių kiną?

Iš dalies. Mes gyvename struktūruotame pasaulyje, bet tai yra tik dar viena iš smurto ir galios formų. Struktūrinis naratyvas mums primeta vienokias ar kitokias gyvenimo ar gyvensenos būsenas. Mes sekame kažkokius naratyvus ir gyvename pagal scenarijus. Vis dėlto šiame filme man įdomu gyvenimo ir realybės dalykai. Ypač pasikartojimai ir skirtumai. Iš pasikartojimų ir skirtumų galima suvokti pasaulį be kažkokių metanaratyvų. Dažniausiai metanaratyvas yra ideologija. Man kine nesinorėjo atkartoti ideologijos.

Ar tokią iš pasikartojimų ir skirtumų sukonstruotą filmo struktūrą padiktavo jau nufilmuota medžiaga, ar suradote ją filmavimo metu, o gal tai buvo apgalvota dar prieš prasidedant filmavimui?

Pasikartojimai ir skirtumai yra du svarbūs elementai, kurie išaiškėja įdėmiai žiūrint į bet kokį erdvėlaikį. Dėl to man buvo svarbu filmuojant juos surasti arba ieškoti ryšio tarp jų.

Paminėjote smurto temą, kuri taip pat susieja Jūsų filmus. „Mariupolyje“ nagrinėjate, kaip skirtingais būdais smurtas gali veikti žmones ir jų kasdienybę. Aiškiai juntama ir Jūsų pozicija ideologijos atžvilgiu.

Galvojau apie smurtą, bet šiame filme mane dar labiau domino diskurso poveikis. Filmas nukreiptas prieš tam tikras diskursines ideologines formas, pavyzdžiui, nacionalizmą. Kokiu būdu lyg per iš niekur skambantį balsą, per tam tikrus pasikartojančius kasdienybės veiksmus visa tai persiduoda žmonėms. Taip pat man buvo labai įdomu, kaip žmogus kuria save ir yra kuriamas tokiomis sąlygomis. Dar buvo įdomu pažiūrėti, kaip ideologinės formos padeda kurti subjektyvumą. Tam tikrose situacijose, tarkime, kasdienybėje, ypač išryškėja, kaip tai vyksta.

Filmo pabaigoje ekrane pasirodo Roberto Bolaño eilėraštis „Godzila Meksikoje“, kuris lyg įtvirtina filmu išsakytas mintis. Ar šis eilėraštis buvo vienas iš įkvėpimo šaltinių ir kodėl nusprendėte jį parodyti žiūrovams?

Roberto Bolaño eilėraštį buvau skaitęs gana seniai ir jis giliai įstrigo man į atmintį. Manau, kad eilėraštis yra švelniai nepatogus ir geba perteikti tam tikrą gyvenimo tiesą. Eilėraštis savo vietą filme turėjo nuo pat pradžių, man atrodė, kad jis turi būti panaudotas. Eilėraštis filmui yra svarbus, tik dar nežinau, kaip viskas pasikeistų, jeigu jo nebūčiau įdėjęs filmo pabaigoje.