Sezonas prasidėjo

Pagrindiniame konkurse buvo gana lengva nuspėti, ko tikėtis iš atrinktų filmų, o „Ypatingo žvilgsnio“ programa žadėjo daug netikėtumų. Šiais metais gerokai daugiau kūrėjų iš Šiaurės Afrikos: pagrindiniame konkurse rodytas tunisietės Kaouther Ben Hania „Keturios dukterys“ („Les filles d’Olfa“), bendros Prancūzijos ir Senegalo gamybos debiutinis Ramata-Toulaye Sy filmas „Banelė ir Adamas“ („Banel e Adama“), „Ypatingame žvilgsnyje“ prizą už režisūrą pelnė marokietė Asmae El Moudir už filmą „Visų melagysčių motina“ („Kadib Abyad“), o žiuri prizą – marokietis Kamalis Lazraq už filmą „Skalikai“ („Les meutes“). „Keturias dukteris“ ir „Visų melagysčių motiną“ galima pavadinti hibridiniais filmais, kurių centre – ne tik tai, ką mena istorija, bet ir tai, kaip mes tą istoriją konstruojame.

Filmai ieško dar nepramintų takų, kuriuose gal pavyktų atrasti sudėtingoms istorijoms tinkamų reprezentacijos būdų. Ypatingas šia prasme yra Jonathano Glazerio „Interesų zona“ („The Zone of Interest“), pelnęs pagrindinės konkursinės programos didįjį žiuri prizą. Man asmeniškai jis buvo labiausiai vertas šių metų „Auksinės palmės šakelės“ ir vienintelis, kuris išties nustebino ir giliai sujaudino. Filmas paremtas Martino Amiso knyga (scenarijaus autorius – pats Glazeris). Šalia Aušvico įsikūrę nacių komendantas Rudolfas Hössas (Christian Friedler) ir jo žmona Hedvig Höss (ypatingas aktorės Sandros Hüller vaidmuo), jų vaikai ir šuo gyvena įprastą jiems gyvenimą: švenčia gimtadienius, pietauja, gesina nakčiai šviesas. Operatoriaus Łukaszo Żalo kamera visada nutolusi, šaltai stebinti minimalistinėse mizanscenose veikiančius veikėjus. Holokausto siaubas ir tragedija filme vaizduojamas garsiniame audinyje, – niekad nesiliaujantys klyksmai ir verksmai, – o vizualiai tai už tvoros kylantys dūmai. Šalia tokio siaubo gyventi atrodo neįmanoma, bet Hössų šeima puoselėja savo namus bei didžiulį sodą ir niekur nenori iš čia kraustytis. Neišmatuojamas abejingumas ir šaltis gąsdina kiekviename kadre, o iškalbingos detalės perteikia tiesiogiai nerodomą siaubą ir žiaurumą, kuris po truputį skverbiasi ir į jauniausius šeimos narius. Glazerio filmas – tai konceptualus kūrinys, struktūra, muzika, aktorių vaidyba ir režisūriniais sprendimais įrodantis savo originalumą.

„Auksinę palmės šakelę“ Rubeno Östlundo vadovaujama žiuri šiais metais įteikė prancūzų režisierei Justine Triet už filmą „Kryčio anatomija“ („Anatomie d’une chute“). Šios solidžios dramos centre – teismo procesas. Pradžioje režisierė žiūrovams užmena mįslę – trumpai parodoma situacija: atokiame kalnų name Sandra (Sandra Hüller) duoda interviu, kai staiga pasigirsta garsi muzika ir nebeįmanoma susikalbėti. Ji sako, kad tai dažna situacija. Jos vyras Samuelis dirba. Interviu nutrūksta, mergina, klausinėjusi Sandrą, išvyksta. Po kelių akimirkų regos sutrikimą turintis Sandros ir Samuelio sūnus Danielis (Milo Machado Graner) randa prie namo tėvą negyvą. Visą likusį filmą stebime teismo procesą, kuris ypač sunkus Danieliui, turinčiam išklausyti, kokie iš tikrųjų buvo jo tėvų santykiai. Klausimas, kas gi nutiko Samueliui, ar tai buvo savižudybė, ar žmogžudystė – centrinė filmo siužeto ašis, tačiau filme gausu minčių apie santykius šeimoje, privatumo ir viešumo perskyras, apie tiesos ir melo skirtį, apskritai apie teisingumą. Aktorė Sandra Hüller neabejotinai vertai tapo geriausia šių metų Kanų festivalio aktore, jos vaidmenys Glazerio filme ir „Kryčio anatomijoje“ neįtikėtinai stiprūs. Pastarajame viskas gula būtent ant Hüller pečių. Tačiau apdovanojimas jai neatiteko, nes abu filmai apdovanoti svarbiausiais konkurso prizais, o tai tikrai ir jos nuopelnas.

Geriausiais aktoriais tapo japonas Kôji Yakusho už vaidmenį Wimo Wenderso filme „Tobulos dienos“ („Perfect Days“) ir turkė Merve Dizdar už vaidmenį Nuri Bilge Ceylano filme „Apie sausas žoles“ („Kuru Otlar Üstüne“). Kôji Yakusho apdovanojimas turbūt buvo labiausiai nuspėjamas, nes Wenderso filmas, kaip ir „Kryčio anatomija“, grindžiamas vieno aktoriaus vaidyba. Tai pasakojimas apie Tokijuje dirbančio viešųjų tualetų prižiūrėtojo Hirajamos kasdienybę. Stebime palaimingos išraiškos paženklintą Hirajamą įkūnijančio Kōji Yakusho veidą. Nuo pat ankstyvo ryto jis atrodo tiesiog laimingas. Jo rutina kasdien mažai kinta, nors retkarčiais į ją įsiveržia netikėti susidūrimai, bet svarbiausi dalykai Hirajamai yra meilė muzikai (garso takelyje skamba 6-ojo, 7-ojo dešimtmečių vakarietiška ir japoniška roko muzika) ir medžių fotografavimas. Nors filmas labai primena Jimo Jarmuscho „Patersoną“, kartu juos galima matyti kaip dialogą apie savo gyvenimą mylinčius ir laimingas akimirkas kūrybingai puoselėjančius žmones.

Apdovanojimas Merve Dizdar kiek labiau netikėtas, bet tikrai pelnytas. Nuri Bilge Ceylano filme „Apie sausas žoles“ ji vaidina mokytoją Nurai, su kuria ima bendrauti pagrindinis filmo veikėjas, taip pat mokytojas Sametas. Nurai – apsiskaičiusi, protinga, aiškias politines pažiūras turinti moteris, kuri per teroro išpuolį neteko kojos, bet dėl to neprarado savo užsidegimo aktyvistės veiklai. Kitaip nei Sametas, kuris, regis, tik ir laukia galimybės pabėgti iš provincijos ir savo poelgiais demonstruoja principais ir morale neparemtą pasaulėžiūrą, Nurai mato savo darbo prasmę. Nuri Bilge Ceylanas, kaip ir ankstesniuose filmuose, įsižiūri ne tik į vidinį veikėjų pasaulį, tą jis tikrai puikiai geba daryti, bet kartu kalba apie platesnį visos Turkijos susiskaldymą ir negebėjimą ieškoti konstruktyvaus dialogo, apie poreikį apsivalyti nuo sutrūnijusių nuostatų. Mano galva, Nuri Bilge Ceylanas buvo vertas apdovanojimo už režisūrą, nes meistriškai dirba su aktoriais, valdo vizualinę kalbą. Gal tik pabaigoje režisierius šįkart perdėm viską paaiškina, nors jam nėra būdinga nepasitikėti žiūrovais.

Apdovanojimą už režisūrą žiuri nusprendė įteikti Trần Anh Hùngui už filmą „Dodeno Bufano aistra“ („La passion de Dodin Bouffant“). Viskas šiame filme sukasi apie maistą, vieni patiekalai keičia kitus, išvardinti produktus būtų neįmanoma, o virtuvėje atliekamus veiksmus – tuo labiau. Eugenija (Juliette Binoche) dirba Dodenui (Benoît Magimel), ji jam gamina jau dvidešimt metų. Dodenas pats yra šefas ir maisto ekspertas, kartkartėmis jis pasiperša Eugenijai ir pagaliau ši sutinka būti jo žmona, tik jos sveikata sušlubuoja ir viskas pakimba ant plauko. Paprastas, gana pramoginis filmas turbūt ypač patiks mėgstantiems maistą ir meilės istorijas, bet kad ir ką galvočiau, man sunku pasakyti, už ką taip svariai įvertinta Trần Anh Hùngo režisūra.

O štai Aki Kaurismäki filmo „Nukritę lapai“ („Kuolleet lehdet“) apdovanojimas žiuri prizu atrodo išties vertas, nes tokį meilės laišką kinui galėjo sukurti tik melancholiškasis suomis. Būtų galima sakyti, kad režisierius kartoja save, bet man tai kinas, kuris primena susitikimus su senais draugais – beveik viską gali numanyti, bet taip gera ir svarbu susitikti. Kaurismäki prismaigsto į melancholišką meilės istoriją nuorodų į kitus filmus, kaip visada sukuria liūdną, bet labai šiltą filmo atmosferą. Režisieriui būdinga į savo pasakojimus įpinti ir jam rūpimas aktualias temas, šįkart tai nuolat radijuje girdimos naujienos apie karą Ukrainoje.

Geriausio scenarijaus prizu apdovanotas japonas Yûji Sakamoto už Hirokazu Kore-edos filmą „Monstras“ („Kaibutsu“). Nelinijiniu būdu iš kelių perspektyvų pasakojama istorija išties reikalauja sumanumo ir tikslumo. Svarbiausias čia vis keisčiau besielgiantis ir kalbantis berniukas Minato. Apie tai, kas yra monstras, kas apskritai yra monstriškumas, po truputį dėliojama mozaika iš jo mamos, mokytojo ir draugo perspektyvų. Tai, kas iš pradžių atrodo kaip savaime suprantami dalykai, Sakamoto ir Kore-eda geba paversti taikliais klausimais apie visuomenės nuostatas, pareigą ir atsakomybę, vaikų ir suaugusiųjų pasaulio susidūrimus ir seksualinę tapatybę. Ambicingas filmo sumanymas, žinoma, ir nulėmė žiuri sprendimą, tačiau filme vis dėlto liko ne visai sumegztų galų, tam tikros siužetinės duobės trikdo jo ritmą ir sukuria neišbaigto pasakojimo įspūdį.

Gaila, kad neįvertinti liko Alice Rohrwacher „Chimera“ („La chimera“) ir Ramata-Toulaye Sy „Banelė ir Adamas“. Šie filmai pasižymi išradinga kino kalba, ieško alternatyvių pasakojimo būdų, pasitelkia spalvas ir garsą autentiškiems veikėjų pasauliams kurti. Džiugu, kad tokie filmai atsiduria pagrindinėje konkursinėje programoje. Tačiau joje nestigo ir tokių filmų, kurie neįneša į kino pasaulį nieko naujo, nekelia naujų klausimų ar temų. Tokių kaip Nanni Moretti „Ateities saulė“ („Il sol dell’avvenire“) arba Jeano-Stéphane’o Sauvaire’o „Juodos musės“ („Black Flies“), kuris tėra prastesnė Martino Scorsese filmo „Bėgti nuo mirties“ („Bringing Out the Dead“, 1999) versija, arba Catherine Breillat „Praėjusią vasarą“ („L’été dernier“) – tai jau tiesioginis prancūziškas 2019 m. danų filmo „Širdžių dama“ (rež. May el-Toukhy) perdirbinys. Minėti filmai tik užima vietą Kanų kino festivalio konkursinėje programoje, kurioje atsidurti išties svarbu, ypač mažiau žinomiems kino kūrėjams. Šiais metais konkurse tebuvo vienas debiutinis filmas.

Geriausiu trumpametražiu filmu Kanuose tapo vengrų režisierės Flóros Annos Budos animacinis filmas „27“, pasakojantis apie Alisą, kuriai 27-eri metai. Filmas kuria įstrigusios, į svajones bėgančios moters portretą ir kasdienybę, bet kartu yra universalus pasakojimas apie tam tikros kartos patirtis ir išgyvenimus. Lengvai atpažįstamos situacijos ir būsenos kartais kelią šypsnį, o kartais priverčia sunerimti, ir visa tai perteikta išradinga animacine kalba.

Deja, ne tiek daug spėjau pamatyti paralelinėse programose. Vienas laukiamiausių buvo vietnamiečio Pham Thien Ano filmas „Auksiniame kokone“ („Bên trong vỏ kén vàng“) programoje „Dvi režisierių savaitės“. Jis tapo geriausiu festivalio debiutiniu filmu. Pradžioje daug žadantis kelio leitmotyvu paremtas filmas iki galo neišlaiko dėmesio ir ima aižėti, tačiau vis vien išsiskiria savo kino kalba ir autentiško pasaulio kūrimu. „Kritikų savaitės“ pagrindinio prizo laureatas „Tigro dryžiai“ („Tiger Stripes“, rež. Amanda Nell Eu) taip pat žadėjo nustebinti autentiškumu ir drąsa, tačiau, mano galva, tai tėra madingas citatų kratinys. Įspūdingas filmo gamybos šalių skaičius galbūt padės jam keliauti, bet svarbiausias jis Malaizijai, nes keliami moters vietos patriarchalinėje šalies struktūroje ir seksualumo klausimai.

Naujas kino sezonas Kanuose prasidėjo. Kai kurių filmų Lietuvoje dar teks palaukti, bet ekranus jau išvydo Weso Andersono „Asteroidų miestas“ („Asteroid City“), Kanuose atsidūręs turbūt dėl didžiulio žvaigždžių skaičiaus ir režisieriaus vardo. Galbūt netruks ekranus išvysti ir kito amerikiečių meistro Toddo Hayneso filmas „Amžiaus skirtumas“ („May December“), taip pat žibantis žvaigždėmis. Ironiškas ir smagus filmas turėtų patikti mėgstantiems kine skirtingų žanrų žaismę. Nepaisant lėkšto ir nuobodaus atidarymo filmo bei keleto minėtų silpnų konkurse, Kanai šiais metais džiugino stipria programa ir šiek tiek padidėjusia įvairove (bent jau „Ypatingame žvilgsnyje“ ir paralelinėse programose). O kalbėsime apie Kanuose rodytus filmus ištisus metus, iki kito sezono pradžios.