Kokie buvo metai kino festivaliams?

„Klajoklių žemė“, rež. Chloé Zhao
„Klajoklių žemė“, rež. Chloé Zhao

Festivalinė rutina, paįvairinanti įprastą kasdienybę savam mieste, keliaujantiems po kino festivalius yra gerai pažįstama. Tai kelios dienos pasiruošimo, išstudijuota programa, tvarkaraštis su penkiais šešiais filmais per dieną. Berlynas, Kanai, Karlovi Varai, Bolonija, Lokarnas, Torontas arba Venecija, San Sebastianas, Busanas, Amsterdamas, Talinas – toks būdavo manasis metų maršrutas. Visi kasdieniai poreikiai trumpam priklauso nuo filmų tvarkaraščio. Per pertraukas ir vakarais – susitikimai su kolegomis, su kuriais pasikeičiama rekomendacijomis, diskutuojama apie jau pamatytus naujus filmus. Jau keletą metų sukdamasi tokioje karuselėje keldavau sau tą patį klausimą, kurį Gediminas Kukta uždavė savo Toronto festivalio apžvalgoje pernai – ar tikrai verta trenktis taip toli, kad pamatytum naujausius filmus? Lėktuvai raižo dangų pirmyn ir atgal, žiūrime filmus ir diskutuojame apie klimato krizę, tačiau skraidome toliau. Pokyčių nuojauta neapleido jau kurį laiką. Svarstydavau, ar tai asmeninis klausimas, ar vyksta didesni procesai, į kuriuos pati po truputį pradedu įsitraukti.

 

Kino festivaliai kino industrijai, žiniasklaidai ir kiną mėgstantiems žiūrovams – jau gerai pažįstamas reiškinys.

Vis didėja ir akademinis susidomėjimas festivaliais. Kinotyrininkė Dina Iordanova pirmoji ėmėsi nuosekliai tirti festivalių reikšmę, pokyčius ir daugialypius ryšius su kitomis kino rodymo strategijomis. Čia svarbiausia paminėti, kad festivalių ženkliai padaugėjo ir jie tapo neatskiriama kino sklaidos platforma. Daugelis sukuriamų filmų be festivalių tinklo nepasiektų kitų šalių ar žemynų, jei ten nevyktų kino festivaliai, rodantys filmus, kurie, paprastai tariant, neturi potencialo būti išleisti į ekranus ne savo šalyje. Šiame straipsnyje norėtųsi apžvelgti, kaip keitėsi festivalių grandinė per pandemiją. Nesiimsiu kalbėti apie bendrą kino industrijos lauką, nes, žinoma, COVID-19 paveikė visas kino sritis. Tokiai išsamiai apžvalgai tektų skirti gerokai daugiau vietos.

Viena vertus, atrodo, kad praėjo per mažai laiko daryti vienokias ar kitokias išvadas. Kita vertus, jau galima atsigręžti atgal ir pasižiūrėti, kas atsitiko nuo 2020-ųjų Berlyno kino festivalio, kuris paskutinis dar spėjo įvykti prieš daugelyje šalių įvedus karantiną ir uždarius kino teatrus. Savaitę po Lietuvoje paskelbto karantino turėjęs prasidėti „Kino pavasaris“ persikėlė į namų kino platformas, todėl nebuvo galimybės parodyti programą taip, kaip ji buvo sumanyta. Apmaudą vis dėlto greitai pakeitė situacijos paveikta pakitusi perspektyva: viskas ėmė atrodyti gerokai trapiau, o kartu kilo neišvengiamas klausimas – kokia viso to prasmė? Kas festivalyje svarbiausia ir kaip neprarasti bent dalies to? Galima pasidžiaugti, kad filmai, net jei ne visi, pasiekė žiūrovus, įvyko keletas virtualių pokalbių, bet neįvyko lietuvių filmų premjeros, žiūrovai ir kino bendruomenė negalėjo susitikti, nevyko gyvos diskusijos po seansų, filmai nebuvo pamatyti taip, kaip sumanyti, – didžiajame ekrane. Vėliau sekė mėnesiai spėlionių, ar įvyks Kanų kino festivalis. Didieji tarptautiniai kinui skirti leidiniai svarstė galimus scenarijus. Kanai nukelti, Kanai atšaukti, Kanai paskelbia penkiasdešimt filmų, kuriems suteikia savo ženklą, o Kanuose vykstanti kino mugė „Marché du Film“ keliasi į virtualią platformą. Pamačius didžiąją dalį filmų per industrijos renginį, pasidarė baugu – be daugybės vidutiniškų prancūziškų filmų, kelių didelių pavardžių, kurios ir taip bus kada nors repertuare, buvo vos keletas įdomesnių kūrinių. Regis, laukia pauzė. O kur ir kada bus galima išvysti šiuos penkiasdešimt filmų – visiškai nebuvo aišku. Kalbėta, kad vėliau vyksiantys festivaliai turėtų rodyti juos savo programose.

Tarptautinis Karlovi Varų kino festivalis keitė datas ir vylėsi įvykti, tačiau birželį paskelbė, kad neįvyks. Programa nebuvo paskelbta. Rudenį festivalis paskelbė programą ir vylėsi įvykti, bet ir vėl buvo atšauktas. Vasarą gimė nauja kino festivalių rūšis – hibridinis festivalis. Tarptautinis Lokarno kino festivalis paskelbė hibridinį formatą. Festivalio meno vadovė Lili Hinstin teigė, kad pandemija privertė galvoti apie kino ateitį, o seansai kino teatruose ar virtualiose platformose gali būti lengvai suderinami, svarbiausia šiuo metu – padėti kino kūrėjams ir suteikti galimybę žiūrovams pamatyti naujausius kūrinius. Trumpam atsidariusiuose Lokarno kino teatruose 5950 žmonių pažiūrėjo festivalio programos filmus, bet 80 000 žiūrovų sulaukė ilgametražiai, trumpametražiai ir įvairios diskusijos bei meistriškumo dirbtuvės internetinėje festivalio platformoje. Svarbiausia, kaip festivalis pakeitė konkursinę programą: tam, kad tiesiogiai prisidėtų prie filmų, kurių užbaigimą sustabdė pandemija, organizatoriai paskelbė konkursą „Filmai po rytojaus“ („Film After Tomorrow“) filmams, kurie dėl pandemijos negalėjo būti pabaigti. Tarptautinė žiuri piniginius prizus skyrė filmams pabaigti.

Artėjant intensyviam rudens sezonui, kai vieną A klasės festivalį turėjo keisti kitas, pradėta kalbėti apie antrąją koronaviruso bangą. Koks bus Torontas? Ar įvyks Venecija? Kokią kryptį pasirinks San Sebastianas? Italija ir Ispanija – bene stipriausiai nuo pirmosios viruso bangos nukentėjusios Europos šalys, tad daugeliui planuoti keliones į šiuos festivalius atrodė neįtikėtina. San Sebastianas įvyko hibridiniu formatu, o Venecija, daugelio nuostabai, tapo vieninteliu A klasės festivaliu, kuris per pandemiją įvyko ne hibridiniu, bet įprastu formatu. Su kolege pasiryžome keliauti. Įprastas Venecijos blizgesys šįkart slėpėsi po aukšta siena, tad kino žvaigždžių gerbėjai nesibūriavo, kaip įprasta, su fotoaparatais ar kameromis. Tiesą sakant, pirmosiomis dienomis Venecija atrodė kaip ramiausias žemėje kurortas. Tik festivaliui įpusėjus pasijuto šiek tiek šventiškesnė atmosfera. Saugumas buvo užtikrinamas temperatūros matavimu, įeinant į festivalio zoną, griežtai buvo privaloma visą laiką dėvėti kaukes ir įvesta nauja bilietų sistema: turėjai pasirinkti sėdimą vietą ir jokiu būdu jos nepakeisti.

Pagrindinė konkursinė Venecijos kino festivalio programa skyrėsi nuo ankstesnių mažesniu skaičiumi studijinių filmų, kurie dažnai vėliau varžydavosi dėl „Oskarų“. Vis dėlto keletas garsių vardų puošė programą – visų laukiami Chloé Zhao, Michelio Franco, Kiyoshi Kurosawos, Andrejaus Končialovskio, Małgorzatos Szumowskos filmai varžėsi dėl „Auksinio liūto“. Tapo aišku, kad daugelis net ir pabaigtų filmų lauks geresnių laikų festivalinėms premjeroms, nes įprasta sklaidos grandinė sutrūkinėjo. Pasaulinei premjerai įvykus, vis dėlto lieka neaišku, kada filmai galės sulaukti repertuarinio išleidimo ir tikėtis bent panašių skaičių žiūrovų, kurių sulaukdavo prieš pandemiją. Taigi, išleisti filmą šiuo metu paprasčiausiai neapsimoka. Zhao drama „Klajoklių žemė“ („Nomadland“) buvo parodyta festivalio pabaigoje ir turbūt iškart visiems tapo aišku, kam atiteks pagrindinis prizas. Šio filmo išleidimas planuotas sausio pradžioje, akivaizdu, jo repertuarinės premjeros dar teks palaukti. Asmeniniais favoritais tapę Monos Fastvold „Pasaulis, kuris ateis“ („The World to Come“) ir Chaitanya Tamhane „Mokinys“ („The Disciple“) taip pat vis dar laukia savo išleidimo datos. Viliuosi, kad abu filmai bus išleisti į didžiuosius ekranus, o ne virtualiai, kaip tai nutiko Kornélio Mundruczó filmui „Moters dalys“ („Pieces of A Woman“), kuris netrukus pasirodys „Netflix“ platformoje.

Rudens kino festivaliai už Europos ribų rinkosi hibridinius formatus ir ženkliai mažino filmų programas. Rugsėjį vykstantis Tarptautinis Toronto kino festivalis, anksčiau parodydavęs daugiau kaip 400 filmų ir varžęsis dėl pasaulinių premjerų su Venecijos kino festivaliu, šįkart atrinko 50 darbų. Seansai vyko tiek virtualiai, tiek kino teatruose, tačiau kino industrija ir žiniasklaida negalėjo atvykti į festivalį, jiems buvo siūloma dalyvauti nuotoliniu būdu. Rugsėjo pabaigoje vykstantis Niujorko kino festivalis pasiūlė 100 filmų programą ir prailgino festivalio trukmę. Jie programą rodė virtualiai bei drive-in seansuose.

Londono kino festivalis taip pat sumažino programą iki 60 filmų. Tik šeši festivalio filmai buvo rodomi kino teatruose. Seansai vyko ne tik Londone, bet ir kituose Didžiosios Britanijos miestuose. Virtualioje platformoje „BFI Player“ žiūrovai galėjo pamatyti 54 festivalio filmus, pokalbius su kūrybinėmis grupėmis bei įvairias diskusijas. Šis festivalis taip pat pakeitė konkursinę programą. Vietoj įprastos tarptautinės žiuri visos programos filmus vertino žiūrovai – jie rinko geriausią vaidybinį, dokumentinį, animacinį ir eksperimentinį filmą. Renginio organizatoriai džiaugėsi, kad sulaukė rekordinio žiūrovų skaičiaus, o tie keletas kino teatruose įvykusių seansų buvo išsiilgta galimybė susitikti su kino bendruomene, žiūrovais ir švęsti kiną.

Švęsti ar pažymėti kiną – tapo skambiausia ir populiariausia fraze kino festivalių organizatorių ir kūrėjų lūpose. Neišvengiamai susidariusi atskirtis užgulė daugelio kino pasaulyje dirbančių žmonių pečius. Toji atskirtis reiškia ne tik gyvų susitikimų perkėlimą į kompiuterių ekranus arba šių susitikimų nebuvimą, bet ir tai, kad nebegalime kartu žiūrėti filmų kino salėse. Kino patirtis, kai salėje kartu juokiamės, tyliai braukiame ašarą ar įsitempę laukiame, kas bus toliau, o gal tiesiog kartu mėgaujamės neįtikėtinais kompozitorių ar garso režisierių sumanymais, taip pat yra toji bendrystė, kurios stinga daugeliui. Kai vienintelis filmų žiūrėjimo būdas yra namų kinas, tai taip pat tampa atskirties forma.

Ko gi laukiame 2021-ųjų pradžioje? Tarptautinis Sandanso kino festivalis planuoja parodyti daugiau kaip 70 ilgametražių ir apie 50 trumpametražių filmų virtualioje platformoje, taip pat drive-in seansuose, kino teatruose ir kultūros įstaigose. Visas premjeras lydės virtualūs pokalbiai su kino kūrėjais. Penkiasdešimtasis Tarptautinis Roterdamo kino festivalis paruošė netikėtą jubiliejinį formatą. Festivalis skyla į tris etapus: pirmajame, kuris vyks vasario pradžioje, bus parodytos kelios konkursinės programos, antrajame, kuris tęsis net keletą mėnesių (nuo vasario iki birželio), virtualioje platformoje „IFFR Unleashed“ bus rodoma programa „50/50“, kuri pristatys 50 mėgstamiausių programos sudarytojų filmų iš kiekvienų metų festivalio. Siekiant užtikrinti, kad bent dalis festivalio įvyktų įprastu pavidalu, trečiasis etapas perkeltas į birželio pradžią, kai bus parodyta likusi dalis programos ir pristatyta nauja konkursinė programa „Uostas“ („Harbour“). Berlyno kino festivalis greičiausiai keis datą, nes, kaip ir Venecijos festivalio organizatoriai, renkasi ne hibridinį formatą, o įprastą. Berlinalė garsėja kaip vienas lankomiausių renginių ir ypač mėgstamas vietinių gyventojų. Festivaliui atsisakant keltis į virtualią aplinką, bet norint išlaikyti prieinamumą žiūrovams, būtina rinktis vėlesnę datą, kai, tikėtina, situacija Vokietijoje pagerės.

Neapibrėžtumas lėmė, kad daugelis kino festivalių keitė datas ar ieškojo naujų būdų, kaip išlikti ir tęsti savo veiklą. Čia paminėti vos keli didieji kino renginiai. Daugelis festivalių atstovų džiaugėsi, kad hibridinis formatas pritraukė daugiau žiūrovų, padidino prieinamumą. Regis, pandemija tiesiog pagreitino procesą, apie kurį jau sklandė įvairūs festivalių išsiplėtimo į virtualias rodymo platformas scenarijai. Vis daugiau žiūrovų ir prieš pandemiją rinkosi žiūrėti filmus namų kino platformose, tokiose kaip „Netflix“, HBO ar „Amazon Prime Video“. Net didieji festivaliai pastaraisiais metais nuolat jautė trintį su „Netflix“ dėl filmų išleidimo apribojimų. Festivalių ir virtualių rodymų susidūrimas, atrodo, jau ir taip buvo ant slenksčio dėl besikeičiančių žiūrovų įpročių, dėl turinio gausos, augančio serialų populiarėjimo. Nors apsisuko dar tik vienas festivalių ciklas ir išvadas daryti ankstoka, atrodo, kad, be kelių didžiųjų festivalių, daugelis vis dėlto nebegrįš prie rodymo vien tik kino teatruose. Kaip tai pakeis kino teatrų veiklą? Kaip keisis festivalių programos? Kaip tai paveiks kino industriją ir kūrėjus? Kaip keisis kino platinimo strategijos?

Pradėjus nuo pakitusios rutinos ir klausimų apie keliavimą iš labai asmeniškos perspektyvos – savo ir tų, kurių darbas susijęs su festivalių lankymu, – vis dėlto atrodo, kad pandemija tik pagreitino procesus, kurie ir taip turėjo įvykti. Besitęsiantis neapibrėžtumas, būtinybė prisitaikyti ir išliekantis tikėjimas kino svarba pasiūlė naujus festivalių formatus, kurie ne tik padidino filmų prieinamumą, bet ir leido kino industrijai pakeisti darbo įpročius. Galbūt ateityje vis dažniau kvestionuosime įprastus veikimo įpročius, o atsakymų ieškosime ne tik vertindami, kas mums yra patogiau ar veiksmingiau, bet ir galvodami, kaip įgyvendinti veiklas, kurios atrodo mums prasmingos: kuo mažiau kenkti planetai, kurioje dar ne vienai kartai norėsis nueiti į kiną ir patirti ką nors neužmirštamo, paliečiančio ar keičiančio požiūrį.