Žmogus, pakeitęs švedų kiną

„Scanorama“ pristato Bo Widerbergo filmų retrospektyvą

„Elvyra Madigan“, 1967
„Elvyra Madigan“, 1967

Švedų kino tradicijos senos ir gilios. Vertingiausi šios šalies kino bruožai formavosi ir išryškėjo jau nebyliojo kino laikais, ypač 1916–1921 m., laikomais Švedijos nebyliojo kino aukso amžiumi. Stiprūs charakteriai, išraiškinga ir intuityvi aktorių vaidyba, stipri dramaturginė struktūra, įtraukianti filmo atmosfera, savita filmavimo maniera bei apšvietimas. Ir, žinoma, svarbiausios švedų kino temos – sudėtingi šeimos santykiai, tvirtas gamtos ir žmogaus ryšys, visuomenės ir individo priešprieša. Tai buvo skiriamieji švedų kino bruožai, atpažįstami visame pasaulyje, ilgą laiką sieti su vieno garsiausių švedų režisierių Ingmaro Bergmano kūryba.

Tačiau 7-ajame dešimtmetyje Švedijos kiną supurtė permainos. Visų pirma, 1963 m. pasikeitė finansavimo sistema. Buvo atšauktas 25 proc. pramogų mokestis, įtrauktas į kiekvieno filmo bilieto kainą. Vietoj jo atsirado naujovė – 10 proc. pajamų buvo deponuojama į Švedų kino instituto administruojamą fondą. Iš ten pinigai keliaudavo švedų filmų gamybai, tarptautinei sklaidai, įvairioms stipendijoms, edukacijai, filmų archyvavimui, tyrimams ir t. t. Finansavimo sistema tapo lankstesnė, atviresnė permainoms, kino verslo atsinaujinimui.

Tuo metu prasidėjo ir šios srities profesinių organizacijų judėjimas. Dirbantieji kine pagaliau pradėjo jungtis, siekdami geresnių darbo sąlygų ir norėdami dalyvauti bendruose sprendimuose dėl svarbių švedų kinui klausimų.

Po ilgų neryžtingumo ir abejingumo nacionalinio kino raidai metų valstybė pagaliau ėmėsi priemonių, kad kinas būtų imtas laikyti meno rūšimi, kad atsirastų daugiau atsakomybės už sukurtą filmą, kad švedų kinas išbristų iš krizės, kurioje jau kurį laiką buvo įklimpęs, nepaisant pasaulinės Bergmano šlovės.

Šios 7-ojo dešimtmečio reformos įnešė į Švedijos kiną gyvybingumo ir optimizmo. Tai buvo labai dinamiškas laikotarpis. Kasmet pasirodydavo apie 30 ilgametražių filmų, per dešimt metų debiutavo apie 60 režisierių. Nauji režisieriai ieškojo pigesnių ir paprastesnių filmo gamybos būdų, atsisakė „svajonių fabrikų“ – sintetinio kino studijų pasaulio, norėjo priartėti prie realybės, kurti savą, autorinę filmo viziją. „Naujojo švedų kino“ pradininku ir ryškiausia figūra galima drąsiai vadinti režisierių, rašytoją Bo Widerbergą (1930–1997).

Savo poleminėje knygoje „Švedijos kino vizijos“ (1962) jis rašė: „Filmai turi rodyti ne tik konfliktus tarp žmonių, bet ir jų gyvenimo sąlygas. Kaip tie žmonės gyvena, ką jie valgo, kur dirba. Ir kelti žmogaus vertybių bei atsakomybės problemą taip, kaip ji iškyla jo socialinėje aplinkoje.“

Šioje knygoje jis kritikavo tuometinio švedų kino sąstingį ir rutiną, laikė jį provincialiu, pasenusiu, uždaru, per daug reprezentuojamu Bergmano, kurį jis apibūdino kaip „mūsų dvasios Dalarnos arklį“. Tai medinė raudono arkliuko figūra, Švedijos karalystės simbolis.

Jis piktinosi tuometinio švedų kino abejingumu socialinėms problemoms ir teigė, kad kinas turėtų padėti suvokti supančią realybę. Idealus kino modelis ir susižavėjimo objektas Bo Widerbergui buvo prancūzų Naujoji banga. Jis žavėjosi ir nepriklausomu JAV kinu, ypač Johnu Cassavetesu, britų „naujojo realizmo“ atstovu Karelu Reiszu.

Jau pirmas Widerbergo ilgametražis vaidybinis filmas „Vaikiškas vežimėlis“ („Barnvagnen“, 1963) buvo tarsi šių permainų ženklas, pasižymintis laisvesniu stiliumi, spontaniškumu, improvizuota aktorių vaidyba, intymia intonacija, paveikia atmosfera. Filmuota lengva kino technika natūroje Malmėje, gimtajame režisieriaus mieste, su jaunais nežinomais aktoriais ar net neprofesionalais. Nutolęs nuo tradicinės tematikos, „amžinųjų klausimų“, vis keliamų Bergmano kūryboje, filmas tarsi įžengia į tuometinės Švedijos realybę.

„Vaikiškas vežimėlis“ yra jaunos moters Britos brendimo istorija, ją suvaidino fotomodelis Inger Taube. Gal tokį pasirinkimą lėmė režisieriaus idealo Jeano-Luco Godard’o pavyzdys, jo sėkmingas kūrybinis bendradarbiavimas su Anna Karina?

Brita nelabai žino, kuo gyvenime užsiimti. Paprastas darbas, kokį ji tegali dirbti būdama menko išsilavinimo, nuobodus, kasdienybės rutina slegia. Santykiai su vyrais trūkinėjantys. Jos situacija – visiškai tipiška, manau, ne tik Švedijoje ir ne tik tada. „Vaikiškas vežimėlis“ – pirmas bandymas tuometiniame kine parodyti šiuolaikinę moterį, jos realijas. Kur ji gyvena, ką veikia per dienas ir naktis, kaip užsidirba pragyvenimui, ką aptarinėja su draugėmis ir t. t. Nėra nei romantikos, nei pagražinimų, nei sentimentalumo.

Netikėtai Brita pastoja. Potencialus tėvas greitai dingsta iš akiračio. Ir štai ta pasroviui plaukianti būtybė priima pirmą savarankišką sprendimą – išsaugoti kūdikį ir pati jį auginti. Britos gyvenime pasirodo naujas vyras Bjornas, jį suvaidino aktorius Thommy Berggrenas. Jo kūrybinis bendradarbiavimas ir draugystė su režisieriumi tęsėsi kone 30 metų. Bjornas kilęs iš visai kitos socialinės aplinkos, tad jis stengiasi lavinti Britą, įvesti ją į meno pasaulį, tačiau lemiamu momentu irgi išduoda. Finalinėje filmo scenoje matome, kaip šviesia saulėta gatve Brita viena stumia vaikišką vežimėlį. Eina ori, nepriklausoma, pati atsakinga už savo sprendimus moteris. Nesijaučia jokio aukojimosi ar mėgavimosi kančia. Beje, šios nespalvotos juostos operatorius Janas Troellis vėliau tapo garsiu režisieriumi, vienu iš „naujojo švedų kino“ atstovų (kaip ir Vilgotas Sjömanas bei kiti).

„Mes turime nuolankiai taikstytis, kad būtent tai, ką apie švedų visuomenę kalba Bergmanas ir ką apie mus žino pasaulis, yra svarbiausia. O Bergmanas eksportuoja senas legendas, lengvą mistiką ir atvirą egzotiką“, – rašė Widerbergas. Kaip atsaką į tai režisierius sukūrė socialinę trilogiją: „Varnų kvartalas“ („Kvarteret Korpen“, 1963, nominuotas „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje), „Odalenas 31“, („Ådalen 31“, 1969, Kanų festivalio žiuri prizas, nominacija „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje), „Džo Hilas“ („Joe Hill“, 1971, Kanų festivalio žiuri prizas). „Varnų kvartalo“ veiksmas nukelia į 1936 metus. Varganame Malmės proletarų rajone gyvena jaunas vaikinas Andersas (Thommy Berggren) su šeima. Tėvas alkoholikas, skęstantis bejėgiškumo liūne, negalintis atleisti žmonai senos neištikimybės. Mama dirba skalbėja, priversta viena rūpintis šeima. Andersas svajoja tapti rašytoju ir nusiunčia romano apie gyvenimą tokiame kvartale rankraštį leidėjui. Vaikinas pakviečiamas susitikti ir padiskutuoti, tačiau vis dėlto spausdinti knygą atsisakoma, nes autoriui trūksta išsilavinimo, „trūksta žodžių“. Andersas grįžta nusivylęs, pajutęs klasinį antagonizmą. Radęs savyje jėgų pasipriešinti žlugdančiai aplinkai, jis palieka tėvų namus, jų varganą gyvenimą, savo nėščią merginą ir kartu su draugu išvyksta į Stokholmą.

Daugelis kritikų įžvelgė pagrindinio personažo vidinį artumą su režisieriumi ir rašė, kad tai jo alter ego. Panaši ir šeima, iš kurios jis kilęs. Jaunystėje Widerbergas taip pat norėjo tapti rašytoju, o tėvai jo pašaukimu tikėjo. 1952 m. pasirodė jo debiutinė knyga, vėliau – keli romanai, novelių rinkiniai, tačiau didesnio pasisekimo jo knygos nesulaukė. Šeštojo dešimtmečio viduryje jis pasiūlė ekranizuoti keletą savo novelių net Bergmanui, tačiau šio atsakymas buvo „santūriai pozityvus“. Iš to nieko neišėjo, o priešiškumas Bergmanui išliko ilgai.

Filme „Varnų kvartalas“, žinoma, ryškus socialinis angažuotumas, visuomeninio ir net politinio gyvenimo akcentai, bet iš tiesų ši juosta atrodo skausminga šeiminė drama, tokia įprasta švedų kine. Beje, Widerbergas buvo kritikuojamas, kad savo filmuose ne visada laikosi to, ką deklaruoja. O vėlyvuosiuose jo filmuose apskritai įžvelgiamas panašumas su Bergmano kūryba.

Kaip sakė pats režisierius, „Varnų kvartalo“ idėja atėjo išgirdus motinos žodžius, pasakytus suaugusiam sūnui. Jie skausmingai išsiveržia filme iš Anderso mamos lūpų: „Kaip man liūdna, kad aš neturėjau laiko prižiūrėti tavęs, kai tu buvai mažas... Geriausias laikas... Taip visada būna tokiems kaip mes. Daryti vaikus – vienintelis vargšų malonumas. Bet koks gi čia malonumas, kai tu negali savo vaikais pasidžiaugti...“

Filmas „Odalenas 31“ sukurtas remiantis tikrais tragiškais įvykiais, kai mažame miestelyje 1931 m. gegužę lentpjūvės darbininkų demonstracijoje buvo nušauti penki žmonės, tarp jų ir jauna mergina. Filmo konfliktas vėl atskleidžiamas per šeimos – Haroldo Andersono, jo žmonos ir vaikų – istoriją. Jų gyvenimas vaizduojamas šviesiau ir optimistiškiau nei „Varnų kvartale“. Tačiau šeimą suardo išorinė jėga – vis labiau įsisiūbuojantis ir kraujo praliejimu pasibaigęs darbininkų streikas. Nufilmuota realistiškai ir jaudinančiai.

Vienintelis JAV sukurtas režisieriaus filmas ,,Džo Hilas“ (daugiau režisierius ten dirbti atsisakė, nors turėjo labai viliojančių pasiūlymų) yra biografinė istorija apie Joelį Emanuelį Hägglundą, gimusį Švedijoje, jaunystėje emigravusį į JAV, tapusį darbininkų judėjimo už savo teises aktyvistu. Abejotinomis aplinkybėmis jis buvo apkaltintas žmogžudyste ir nuteistas mirties bausme sušaudant. Dramatišką Džo Hilo personažą vėl suvaidino Thommy Berggrenas.

„Džo Hilas“ – tai svajonės apie teisingumą veidrodis. Jis perteikia emocijas istoriniame, socialiniame ir politiniame kontekste,“ – rašė pripažintas švedų kino kritikas, režisierius Stigas Björkmanas.

O filmas „Meilė 65“ („Kärlek 65“, 1965) rodo visai kitokį socialinį sluoksnį – menininkus. Numanomi ir autobiografiniai motyvai. Pagrindinis filmo veikėjas – kino režisierius (suvaidintas aktoriaus Keve Hjelmo, net išoriškai primena Widerbergą). Jis daug kalba apie kiną, koks jis turėtų būti, ką apie jį mano Godard’as („24 kadrai tiesos per sekundę“) ar kad Antonioni kameros rakurso pasirinkimas yra moralinė pozicija... Jis blaškosi tarp žmonos ir meilužės. Filmas perteikia greitai besikeičiančią 7-ojo dešimtmečio moralę.

„Meilė 65“ kiek primena Fellini „8 1⁄2“ ar Godard’o „Panieką“. Tai filmas apie kūrybą. Apie meno ir žmonių bendravimo laisvę, apie laisvės saldumą ir jos teikiamą skausmą. Apie matymą – ką reiškia matyti ir nematyti, suvokti įvairius matymo / žiūrėjimo paradoksus. Widerbergas režisierių ir apibūdina kaip stebėtoją – voyeur. Filme yra reikšmingų scenų, kuriose apie tai kalbama. Viena iš jų – su dukra Nina, kurią iš tikrųjų vaidina režisieriaus duktė su keistais akiniais nuo žvairumo. Šiame filme Widerbergas bene ištikimiausias savo estetiniams principams. Tai pulsuojantis laisve, spontaniškas, šviesus filmas, Berlyno festivalyje apdovanotas FIPRESCI prizu.

1967 m. pasirodė subtili jausmų drama „Elvyra Madigan“ („Elvira Madigan“), įrodžiusi režisieriaus talentą kurti ir lyrines juostas. Tai pirmas jo spalvotas filmas. Kaip rašė Björkmanas, „Elvyra Madigan“ – irgi veidrodis. „Svajonės apie meilę, nepaisančią socialinės aplinkos, veidrodis.“ Tai romantiškas ir maištingas filmas, kovojantis su buržuazinės visuomenės normomis ir vertybėmis. Iš tiesų „Elvyros Madigan“ istorija yra tragiška, bet skleidžianti šviesą, tyrumą ir grožį. Koks slypi filme skambančioje muzikoje – Mozarto fortepijoninio koncerto Nr. 21 C-dur Andante dalyje, dabar kartais vadinamoje tiesiog „Elvyra Madigan“, ir Vivaldi „Metų laikuose“.

Filmas remiasi tikra XIX a. pabaigos istorija, ne kartą perkelta į ekraną. Jaunas karininkas Sikstenas (vėl ekrane aktorius Thommy Berggrenas), vedęs ir turintis vaikų, įsimyli cirko artistę, išgarsėjusią Elvyros Madigan slapyvardžiu. Jos jausmai jam irgi nuoširdūs ir švelnūs. Sikstenas palieka šeimą, dezertyruoja iš armijos. Įsimylėjėliai bėga į Daniją ir čia kurį laiką džiaugiasi savo meile, tačiau realybė juos pasiveja ir prislegia visu sunkumu. „Gal ateis laikai, kai bus galima rinktis daugiau nei vieną gyvenimą“, – sako Elvyrai visuomenės spaudžiamas, į šeimą ir į savo aplinką atsisakęs grįžti Sikstenas. Nematydami išeities, juodu ryžtasi kartu nusižudyti. Scena, kai jis nušauna mylimąją, o paskui pats nusišauna, kupina skausmingo grožio, o ne žiaurumo ar smurto. Kanų festivalyje Pia Degermark, suvaidinusi Elvyrą, gavo geriausios aktorės apdovanojimą.

Po šio filmo Widerbergas kartu su „Grupė 13“ kolegomis, tarp kurių buvo ir Roy’us Anderssonas, dabar pasaulinę šlovę pelnęs režisierius, sukūrė dokumentinę politinę juostą „Baltas sportas“ („Den vita sporten“, 1968). Filmas pasakoja apie Daviso taurės teniso rungtynes tarp Švedijos ir Zimbabvės, sukėlusias protesto demonstracijas. Švedija žaidė su šalimi, kurios baltųjų vyriausybė apribojo juodosios daugumos gyventojų balsavimo teisę. Po policijos ir protestuotojų susidūrimo rungtynės buvo atšauktos ir perkeltos į nenurodytą vietą Prancūzijoje.

Anderssonas prisimena jaunystės bendražygį: „Bo galėjo dirbti tik chaose. Jei jo nebuvo, pats jį sukurdavo.“ Su Widerbergu nebuvo lengva dirbti, jis turėjo nesugyvenamo, bekompromisinio žmogaus reputaciją. Viską rėžiantis į akis, diktatoriškas, net skaudinantis kitus. Tai buvo priežastys, nulėmusios ilgas pertraukas tarp filmavimų, filmų finansavimo ir grupės surinkimo problemas. Tačiau su aktoriais elgėsi labai rūpestingai ir kantriai.

Sporto tema, tik jau be politinių akcentų, tęsiama ir Widerbergo vaidybinėje juostoje „Užsispyrėlis“ („Fimpen“, 1974) apie berniuką, kuris, pasirodo, ypač gabus futbolui ir patenka į šalies rinktinę. Režisierius realistiškai ir su empatija rodo, kaip tokia neįprasta situacija, šlovė veikia vaiką ir jo artimuosius. Kaip nelengva mažam žmogui suprasti, kad vien futbolo gyvenime negana – dar reikia mokėti rašyti ir skaityti.

Aštuntajame dešimtmetyje režisierius nutolo nuo socialinių realijų. Pasirodė jo niūrios, įtampos kupinos detektyvinės juostos „Žmogus ant stogo“ („Mannen på taket“, 1976) pagal Majos Sjöwall ir Pero Wahlöö knygą ir „Žmogus iš Maljorkos“ („Mannen från Mallorca“, 1984) pagal Leifo G. W. Perssono romaną. Šie filmai laikomi vienais ryškiausių to meto Švedijoje, o režisierius giriamas už puikiai sukurtą atmosferą, įsimenančius vizualinius sprendimus ir šventą pasipiktinimą politine sistema, kuri leidžia žudikui išeiti į laisvę.

1986 m. režisierius perkėlė į ekraną žinomo švedų rašytojo Torgny Lindgreno (jo romaną „Kamanių medus“ neseniai ekranizavo Algimantas Puipa) knygą „Gyvatės pėdsakas ant uolos“. Tai niūri drama, kurioje skurdžiai gyvenančios moterys už žemės nuomą priverstos mokėti savo kūnu.

1988–1992 m. Widerbergas dirbo teatre bei televizijoje, statė spektaklius ir filmus. Tai buvo priebėga, negaunant darbo kine.

Paskutinis Widerbergo filmas „Geismai ir grožis įstabus“ („Lust och fägring stor“, 1995, nominuotas „Oskarui“, apdovanotas Berlyno kino festivalyje) pasirodė beveik po dešimties metų. Tai pasaulyje bene labiausiai žinomas režisieriaus darbas, pasiekęs lankomumo rekordą ir Švedijoje. Ilgai jo teko laukti ne tik dėl finansavimo sunkumų, bet ir dėl pagrindinio vaidmens atlikėjo, režisieriaus sūnaus Johano. Widerbergas norėjo, kad šiame filme būtinai suvaidintų sūnus. Bet vaikas neketino turėti nieko bendra su tėvu, palikusiu motiną ir jį dėl kitos moters. Pagaliau vis dėlto tėvas su sūnumi susitaikė ir jiems kartu dirbant sukurta režisieriaus „gulbės giesmė“. Netrukus po premjeros režisierius mirė nuo skrandžio vėžio.

„Geismai ir grožis įstabus“, kurio pavadinimui paimta psalmės eilutė, yra jausmų brendimo istorija. Penkiolikmetis jaunuolis įsimyli 37-erių metų mokytoją. Uždraustos meilės istorija rutuliojasi Malmėje 1943 m., vykstant Antrajam pasauliniam karui. Kaip ir ankstyvuosiuose filmuose, režisierius grįžta į gimtąjį miestą, į ten praleistus vaikystės, jaunystės metus.

Audringas ir aistringas romanas įsiplieskia mokykloje. Pakvietusi mylimą mokinį atsakinėti prie lentos, mokytoja po stalu atsisega suknelės sagas. Jos vyras, girtuoklis komivojažierius, jaučiasi bejėgis, suvokęs, į kokį romaną įsisukusi jo žmona. Berniuko brolis žūsta karinėje tarnyboje. Visa tai fonas, kuriame jaunuolis pamažu žengia į suaugusiųjų pasaulį, į savęs ir gyvenimo pažinimą.

Paskutiniame filme režisierius parodo, kaip puikiai buvo įvaldęs klasikinę režisūros manierą. Jis įtaigiai atkuria epochą, jos gyvenseną. Tai tik pabrėžia artumą Bergmanui, ypač jo juostai „Fani ir Aleksandras“, kurioje irgi grįžtama į vaikystės patirtis. Abu režisieriai siekia „įstabaus grožio“, kartais net kiek teatrališko ir mitologizuoto, kelia „amžinuosius klausimus“. Ironiška, bet ir Widerbergas ilgainiui tapo švedų kino „eksporto ženklu“, vienu iš režisierių, reprezentuojančių pasaulyje švedų kiną.

1996 m. režisierius Bostade įkūrė kasmetinį nedidelį „Lilla“ kino festivalį, kuriame rodomi geri įvairių laikotarpių filmai iš viso pasaulio ir diskutuojama apie juos neformalioje aplinkoje. Kaip sakė režisierius, „tai festivalis man ir mano draugams“. Pagerbdamas jo atminimą, festivalis kasmet skiria stipendiją kino kūrėjui, išreiškiančiam Widerbergo dvasią kūryboje.