Permainų skersvėjai

Amsterdamo dokumentinifilmfestivalis (IDFA)

„Karaliai“, rež. Bettina Perut, Iván Osnovikoff
„Karaliai“, rež. Bettina Perut, Iván Osnovikoff

2018-ieji Amsterdame 31-ą kartą vykusiam dokumentinių filmų festivaliui IDFA buvo kitokie – nuo sausio meno vadovo pareigas perėmė Orwas Nyrabia. Šis nepriklausomo dokumentinio kino prodiuseris, režisierius, festivalio DOX BOX įkūrėjas žinomas ir kaip aktyvistas, kovojantis su Sirijos režimu. 2012 m. jis buvo sulaikytas Damasko oro uoste ir apkaltintas kūręs filmą apie teroristus (su juo po poros metų lankėsi ir Lietuvoje). Atvykęs į festivalį „Nepatogus kinas“ pristatyti filmo apie Homso miesto ir jo revoliucionierių likimą („Sugrįžimas į Homsą“), jis kalbėjo, kad netiki objektyvumu dokumentiniame kine. Ta linkme Nyrabia eina ir toliau – tik šįkart pasitelkęs IDFA.

Meno vadovo dažniausiai vartojamos frazės – pliuralizmas kaip demokratijos branduolys, moterų ir vyrų lygiateisiškumas, tautų ir pasaulėžiūrų įvairovė. Visa tai, pasak jo, privalo būti ne tik akcentuojama, bet ir tapti galutiniu rezultatu. Buvo ne kartą pabrėžiama, kad 41 proc. festivalio programos filmų režisuoti moterų, festivalyje apsilankys kino industrijos profesionalai iš 75 šalių, bus gilinamas žvilgsnis į dokumentiką, todėl pristatytos trys naujos programos („IDFA on Stage“, „Luminous“ ir „Frontlight“) ir panaikintos dvi senos („Panorama“ ir „Music Docs“). Industrijai skirti renginiai suskirstyti į penkias temas, kad skatintų diskusijas, būtų ieškoma svarbiausių problemų sprendimo būdų, o ne „kaip seniau – industrijos susitikimai atliktų verslo sandorių platformos funkciją“. IDFA organizatorių teigimu, festivalis šiemet buvo apie „kodėl“, o ne apie „kaip“, tai yra – nekonstatuojantis, nesiūlantis atsakymų, bet keliantis klausimus ir verčiantis galvoti. Reklaminis šių metų festivalio vaizdo klipas užbaigtas klausimu „Should you know everything?“, o Amsterdamo mieste kabančiuose plakatuose klausimai – „What’s the story?“, „Can you forget?“, „Do you remember?“, „Can you see me?“ – užrašyti ant vienspalvio fono, beveik uždengiančio vaizdus iš filmų. Tad festivalio keliamus klausimus pasirinkau kaip kriterijų matytiems filmams.

Festivalio nugalėtojo pasirinkimas nenustebino, nes meno vadovas ne kartą pabrėžė, kaip svarbu ieškoti Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių, Kinijos ir Indijos kūrėjų filmų ir juos rodyti. Pagrindinis festivalio prizas įteiktas indų režisieriui Anandui Patwardhanui už net 4 valandas trukusi epą „Priežastis“ („Vivek“). Filmas pasakoja apie modernią Indiją, jos socialinius ir politinius skaudulius, religinio ir nacionalistinio fundamentalizmo pasekmes šaliai.

Pagrindinio konkurso žiuri prizas atiteko daug paprastesniam filmui „Karaliai“ („Los Reyes“, rež. Bettina Perut, Iván Osnoviko , Čilė, Vokietija), kurio pagrindiniai veikėjai – valkataujantys šunys. Stebint šunų kasdienybę viename seniausių Santjago riedlenčių parke, fone girdisi, kaip apie narkotikų vartojimą, jų prekybą, korumpuotą policiją kalbasi paaugliai, kurių ekrane taip ir nepamatome. Šunų mylėtojams – tai visai mielas reginys, kuris, jei ir sukelia kokių nors klausimų, tai nebent „ką daryti, kad jaunų žmonių kasdienybė įgautų prasmę“.

Ne itin iškalbingas – dialogais ir asociacijomis – buvo ir „Paslėptas miestas“ („La ciudad oculta“, rež. Víctor Moreno, Ispanija), kritikų išgirtas kaip kitas dokumentikos lygmuo. Jame itin profesionalia garso ir vaizdo technika, stambiais planais fiksuojamas gyvenimas po žeme, traukinių tuneliuose, darbuotojų ir gyventojų – pelių, kačių, pelėdų – kasdienybė. Filmas netgi palygintas su Stanley Kubricko „2001: kosmine odisėja“. Mano manymu, tai šiek tiek prasilenkia su realybe. Vienas iš IDFA programos sudarytojų pavadino jį garso kelione. Ją iš pilnos salės baigė gal dvidešimt žiūrovų, kurie kino muziejuje EYE vykusiame seanse žadėto pokalbio su Moreno taip ir nesulaukė, nes režisierius tiesiog apsigalvojo ir neatėjo.

Režisierės iš Pietų Korėjos Hyung-sook Hong filmas „Junhos planeta“ („Junha’s Planet“) – istorija apie visiškai nekontroliuojamą berniuką, kuris spjaudosi, mušasi, neklauso nei tėvų, nei mokytojų. Alternatyvios mokyklos pedagogai ir vaikai susivienija, kad prisijaukintų Junhą. Žiūrint šviesiai ir jautriai pasakojamą istoriją nesiliauji stebėtis berniuko tėvų ir mokytojų kantrybe.

Kone dažniausiai festivalio koridoriuose teko nugirsti Jonathano Agassio vardą. Tai konkursinio filmo „Jonathanas Agassis išgelbėjo man gyvybę“ („Jonathan Agassi Saved My Life“) veikėjas – Izraelio gėjų porno filmų žvaigždė. Režisierius Tomeris Heymannas – „Kino pavasaryje“ buvo rodytas jo filmas apie choreografą „Ponas Gaga“ – šiek tiek manipuliuodamas pasakoja labai atvirą Jonathano istoriją, kurioje daug dėmesio skirta ne tik stipriems narkotikams, daugybei lytinių aktų už pinigus, bet ir Jonathano mamai. Jųdviejų santykiai, jautrus motinos požiūris į vienišą, bedugnėn krintantį sūnų suteikia filmui gelmės.

Kinų režisierius Zhang Yangas savo filme „Į kalną“ („Up the Mountain“) nepaprastai vizualiai perteikia Kinijos kaime gyvenančio dailininko ir jo mokinių kasdienybę. Įtraukiantis ir vaidybinio kino stilistiką pasitelkiantis filmas primena, kad egzistuoja lėtesnis gyvenimas, o pagrindinis veikėjas kelia klausimus – kuo traukia miestas ir kas verčia iš jo bėgti.

Debiutinių filmų konkursą laimėjo italų režisieriaus Sebastiano d’Ayala Valva misterija „Pirmas nejudėjimo judesys“ („Le premier mouvement de l’immobile“), kontempliuojanti meno ir beprotybės temas. Intelektualus, rimtas ir niūrus, kaip ir kompozitoriaus Giacinto Scelsi muzika, filmas koncentruojasi į garso branduolį, garso, išjudinančio visatą, kuriančio judėjimą, suteikiančio reiškiniams formą. Giacinto Scelsi – prieštaringa asmenybė, patyrusi Rytų spiritualizmo įtaką, atsisakiusi komponavimo autorystės dėl grynosios improvizacijos. Gyvenimą jis baigė 1988 m. atsidūręs ties pamišimo riba. Savo filmu režisierius mėgina atrasti ne tik garsą, bet ir tiesą.

Olandų filmų konkurso nugalėtoja paskelbta Menna Laura Meijer, kurianti gamybos kompanijos „mint film office“ vardu. Seidlio manierą šiek tiek primenantis filmas „Dabar kažkas po truputį keičiasi“ („Nu verandert er langzaam iets“) stebi daugybę „koučinimo“ praktikų, savęs pažinimo, lyderystės, skirtingų terapijų seansus, seminarus. Tai buvo triukšmingiausias festivalinis seansas, kuriame buvau. Auditorija, kurios didžiąją dalį sudarė olandai, tiesiog springo iš juoko. Man iki šiol sunkoka apsispręsti dėl filmo kokybės, bet negaliu paneigti, kad režisierei pavyko itin taikliai ir įžvalgiai perteikti pastarųjų metų visuomenės atspindį.

Meistrų programoje, greta Errolo Moriso, Viktoro Kosakovskio, Nicolas Philibert’o, Amoso Gitai, Wernerio Herzogo, Vitalijaus Manskio ar Sergejaus Loznicos, parodytas ir naujausias Audriaus Stonio ir Kristīnės Briedės filmas „Laiko tiltai“, pasakojantis apie poetinės dokumentikos ištakas, deja, jų išsamiau neaptariant.

Kino ir scenos meno sąlytį IDFA įprasmino restauruoto Dzigos Vertovo filmo „Revoliucijos metinės“ („Godovščina revoliuciji“, 1918) seansu, kuriame skambėjo gyva klasikinė muzika. Minint šio filmo šimtmetį buvo pristatyta ir nauja programa „IDFA on Stage“, tyrinėjanti ribą tarp dokumentinio kino ir scenos meno.

Kitos dvi naujos programos – „Luminous“, kurios filmai leidžia pažinti pasaulį per individualias istorijas, bei „Frontlight“, skirta žurnalistinei, tiriamajai dokumentikai, – privertė pagalvoti apie dokumentiką apskritai: ar visą ją galima suskirstyti tik šiais dviem aspektais?

Užbaigti norisi vieno iš festivalį atidariusio ir debiutų konkurso žiuri prizą laimėjusio filmo „Kabulas: miestas vėjyje“ („Kabul, City in the Wind“, rež. Aboozar Amini) veikėjų žodžiais: „Likusį gyvenimą aš tiesiog noriu būti laimingas.“ Gal tai ir gali būti atsakymas į visus klausimus?