Ankštos šeimos
Apie „Kino pavasario“ programą „Europos debiutų konkursas“
Apie „Kino pavasario“ programą „Europos debiutų konkursas“
Šis sprendimas stiprėjančio nacionalizmo ir ksenofobinių nuotaikų kontekste atrodo išties sveikintinas. Be to, paskutiniais metais programa „Nauja Europa – nauji vardai“ atrodė kiek išsikvėpusi, o „Baltijos žvilgsnis“ vis dar neįgavęs savo, kaip konkursinės programos, identiteto. Kriterijai, pagal kuriuos filmai būdavo atrenkami į šią programą, atrodė pernelyg išskydę – lyg šakėmis ant Baltijos jūros vandens.
Atrodytų, kad su panašia rizika gali susidurti ir „Europos debiutų konkursas“: per plati geografija, per metus sukuriama šimtai debiutinių filmų. Kaip rasti tuos, kurie verti festivalio? Kaip sudaryti solidžią, bet nenuobodžią ir kuo įvairesnę programą? Kaip užtikrinti aukštą meninę kokybę ir kartu sukurti intrigą?
Panašu, kad sudarant šių metų programą vienas iš svarbiausių kriterijų buvo įvairovė – tiek tematinė, tiek žanrinė, tiek formos. Šis kriterijus leido išvengti to suvienodėjimo, kuris anksčiau kankino „Naują Europą – naujus vardus“, – programa buvo kiek užstrigusi prie socialinių dramų iš Rytų Europos ir trauminių istorijų iš Balkanų. Išplėtus geografiją, šiemet į regos lauką pateko istorijų iš senosios Europos (Ispanija, Prancūzija, Italija, Portugalija), Skandinavijos (Švedija, Danija, Islandija) ir nebenaujos Europos (Lenkija, Rumunija).
Tiesa, meninės kokybės kartelė kiek susvyravo. Šalia sudėtingesnę kinematografinę kalbą demonstravusių filmų – „Laukiniai berniukai“ (rež. Bertrand Mandico), „Ankštumas“ (rež. Kantemir Balagov), „Žiemos broliai“ (rež. Hlynur Pálmason) – buvo ir formos atžvilgiu paprastesnių, nuosaikesnių – „Taksimo pokeris“ (rež. Michael Önder), „Čarlstonas“ (rež. Andrei Creţulescu).
Žinoma, filmo vertę lemia ne vien tik formalūs sprendimai. Tačiau pastarieji du filmai netgi temos požiūriu nepasiūlė nieko originalesnio, kitokio, neįprasto. Istorija apie mylimos žmonos netektį išgyvenantį vyrą ir sielvarte paskendusį jos meilužį dėliojama nuspėjamai, „pabaksnojant pirštu“ („Čarlstonas“). O pasakojimas apie vaikiną, kuris šeštadienio vakarą nori praleisti namuose su draugais žaisdamas pokerį, tačiau yra nuolat trikdomas po langais vykstančių antivyriausybinių protestų, nors iš pradžių ir atrodo įžvalgus, vėliau nuslysta į supaprastintas tiesas apie individo laisvę ir kolektyvą.
Apie ką pasakojo kiti filmai? Jų herojai buvo skirtingo amžiaus, profesijų, socialinės padėties ir gyvenimo būdo, tačiau po peržiūrų išryškėjo didžiąją dalį pasakojimų jungęs vardiklis. Jų režisieriai rodė dviejų pasaulių su skirtingomis vertybėmis susidūrimą. Konfliktą tarp senosios tvarkos ir naujų ar tiesiog kitokių elgesio modelių. Pagrindine šių kolizijų vieta tapo šeima.
Tėvai, sūnūs
Švedų režisieriaus Jenso Assuro dramoje „Krankliai“ („Korparna“) tarp seną šeimos ūkį išsaugoti norinčio tėvo ir paauglio sūnaus, kuriam kur kas mieliau stebėti paukščius nei prižiūrėti galvijus, tverti laukuose tvoras ir diena iš dienos mėžti tvartą, vyksta nebyli kova. Tai filmas apie kartų nesusikalbėjimą. Apie senojo pasaulio, kurį simbolizuoja tėvo figūra, tylų pasitraukimą į užmarštį. Būtent tėvo drama, kai šis suvokia prarandantis autoritetą, kai supranta, jog šeimos likimas slysta iš jo rankų, kai susiduria su savo bejėgyste ką nors pakeisti, režisierių labiausiai ir domina. Jis sukūrė jautrų patriarcho portretą, išvengdamas moralizavimo ir beatodairiško vienos konfliktuojančios pusės palaikymo, nors pats filmas didelių meninių ambicijų ir nedemonstruoja – tai tvarkinga skandinaviška drama.
Augančią įtampą tarp sūnaus bei šeimos rodo ir lenkų režisierius Piotras Domalewskis filme „Tyli naktis“ („Cicha noc“). Olandijoje gyvenantis Adamas grįžta į Rytų Lenkijos kaimą švęsti Kalėdų. Čia jo laukia namiškiai – rūpestinga motina, senas nuoskaudas slepiantis tėvas, priešiškai nusiteikęs brolis, išgerti mėgstantis senelis, prisijungia vyresnioji sesuo su vyru. Adamas ketina užsienyje pradėti verslą ir Kūčių vakarą nori įtikinti šeimos narius, kad šie leistų jam parduoti seną senelio namą ir lopinėlį žemės. Tačiau ne viskas taip paprasta: kiekvienas namiškis savaip mato ir vertina situaciją. Prasideda abejonės, priekaištai ir pykčiai, kol Adamo laimingos ateities vizija finale supleška kartu su senelio namu.
Galima priekaištauti, jog režisierius pernelyg šaržuoja personažus, tirština spalvas ir paryškina situacijas negailėdamas juodos. Vietomis, rodos, net mėgaujasi rodydamas kaimo ir šeimos vertybių degradaciją. Tačiau šalia viso to yra ir sveiko humoro, distancijos, kurie kilsteli pasakojimą ir neleidžia murkdytis pesimizme. Domalewskis nepalaiko nė vienos pusės: nei geresnį gyvenimą svetur norinčio susikurti Adamo, nei taip lengvai jo paleisti neketinančios šeimos. Visi savotiškai pralaimi. Nebent tik mažoji Adamo sesutė, prie ištuštėjusio Kūčių stalo griežianti smuiku „Tylią naktį“, dar suteikia šviesios ateities vilties.
Dukros, motinos
Šeima ir tiesiog blogai susiklosčiusios aplinkybės tempia žemyn ir rusų režisieriaus Kantemiro Balagavo filmo „Ankštumas“ („Tesnota“) heroję Ilaną (žiuri prizas aktorei Darjai Žovner). Net jos kūno kalba sako, kad jai ankšta ir trošku, kad ji nori išsilaisvinti, išsirėkti, pabėgti. Tiek nuo savo šeimos, kuri puoselėja senas žydų tradicijas ir yra pernelyg globėjiška, tiek nuo niūrios Nalčiko kasdienybės ir mažos žydų bendruomenės, tiek nuo nuolatinės baimės ir nesaugumo, kurį šeima jaučia gyvendama šalia kitataučių musulmonų.
„Ankštumas“ – programoje emociškai sunkiausias, keliaplanis pasakojimas. Per šeimos istoriją režisierius prisiliečia prie tragiškos mažų tautų genocido Šiaurės Kaukaze temos. Ir tą daro brandžiai, nenuslysdamas paviršiumi, rasdamas įdomią formą (ankštumo įspūdį sustiprina operatoriaus darbas, stambūs planai, kamerinės erdvės).
Iš šeimos ankštumo išsiveržia gruzinų režisierės Anos Urušadzės „Baugios mamos“ herojė Manana. Ji rašo knygą, tačiau šio užsiėmimo namiškiai nesupranta. Jie šaiposi, bando atkalbėti ir grąžinti ją ten, kur mano esant jos vietą – prie namų ruošos, maisto gaminimo, pavyzdingos žmonos bei mamos pareigų. Tačiau pamažu Manana atitrūksta nuo realybės, pasineria į kūrybą ir atsiskiria nuo šeimos. Tampa baugia mama.
Nors herojės rašoma knyga dvelkia grafomanija ir leidyklos atsisako ją spausdinti, režisierei svarbu parodyti ne rašytojos, bet stiprios ir savarankiškos moters gimimą. Manana pasipriešina ir artimųjų spaudimui, ir visuomenės, kurioje vis dar egzistuoja stiprus vyrų ir moterų lyčių vaidmenų bei galios pasiskirstymas, taisyklėms.
Konfliktą tarp senosios tvarkos ir naujos realybės užčiuopė ir ispanas Gustavo Salmerónas filme „Daug vaikų, beždžionė ir pilis“ („Muchos hijos, un mono y un castillo“). Tik čia pagrindinė herojė, režisieriaus motina Julita, nenori pabėgti nuo šeimos tradicijų, papročių, ritualų ir gyvenimo būdo. Atvirkščiai, trokšta visa tai išsaugoti.
Nuo jaunystės Julita svajojo turėti daug vaikų, auginti beždžionę ir gyventi pilyje. Viskas išsipildė, tačiau dabar, kai vaikai jau užaugo, beždžionėlė nugaišo, o pati Julita užkopė į devintąją dešimtį, grėsmė iškilo piliai. Šeima bankrutavo ir senuosius namus tenka parduoti. Julita visą gyvenimą kaupė daiktus, todėl pilies kertės užgriozdintos baldais, indais, žaislais, statulėlėmis, drabužiais, batais ir įvairiausiomis dėžėmis, iš kurių vienoje, kaip įtaria namiškiai, turėtų būti ir senelės kauleliai. Urnas su Julitos tėvų pelenais jie jau rado.
Kiekvienas niekniekis Julitai – beveik šventa relikvija, kurią ji bando išsaugoti. O pilis – šeimos istorijų, prisiminimų ir atminties erdvė, su kuria labai sunku skirtis. Taigi ir filmas tampa ne tik komiškų situacijų lydima išsikraustymo iš pilies istorija, bet ir kur kas daugiau. Nueinančios epochos liudijimu ir neseną ekonominę krizę išgyvenusios šalies alegorija.
Tačiau žiuri neapdovanojo nė vieno dokumentinio filmo. Nei lenkų režisierės Martos Prus „Virš galimybių ribos“ („Over the Limit“) apie sudėtingą jaunos rusų gimnastės pasiruošimą olimpinėms žaidynėms. Nei italo Giovanni Totaro „Laimingos žiemos“ („Buon inverno“) apie poilsiautojų kasdienybę viename Sicilijos paplūdimyje. Nei danų režisierės Malene Choi Jensen „Sugrįžimo“ („The Return“) apie Danijoje užaugusių korėjiečių grįžimą į Pietų Korėją ieškoti biologinių tėvų. Ar dėl to, kad pastarieji du autoriai pernelyg kišosi į realybę, kreipė pasakojimus jiems palankia arba iš anksto sugalvota linkme? Tokie režisūriniai ėjimai vertė mane susimąstyti apie vaidybinio ir dokumentinio kino susiliejimo prasmę.
