Statiško kadro klasika

Apie Berlinalės „Forum“ ir „Forum Expanded“ programas

„Žolė“, rež. Hong Sang-soo
„Žolė“, rež. Hong Sang-soo

36 valandos 22 minutės ir 2 sekundės, arba pusantros paros. Tiek truko ilgiausias 68-ojo Berlyno kino festivalio filmas – amerikiečių eksperimentinio kino režisierės ir menininkės Margaret Hondos kino instaliacija „6144×1024“. Tai skaitmeninė spalvų projekcija, kurią į ekraną realiuoju laiku generavo speciali programa, „dirbanti“ su 6144 spalvų ir 1024 šviesų tonais. Iš viso ji sukūrė daugiau nei tris milijonus kadrų, iš kurių kiekvienas pasižymi unikalia spalva.

Į pusrūsyje esančią mažą „Kino Arsenal“ salę, kurioje buvo demonstruojamas šis darbas, užklydau vakare po nuvylusių konkursinės programos filmų. Čia jau sėdėjo vidutinio amžiaus porelė ir, regis, buvo užhipnotizuota besikeičiančio kolorito: mėlyna, violetinė, žydra, balta, geltona, salotinė, tamsiai žalia, rožinė. Ekranas „iškvėpdavo“ vis kitą spalvą. Žiūrėjau tai į jį, tai į priešais įsitaisiusius žmones ir svarsčiau: kiek laiko jie čia sėdi, ką galvoja, ką jiems pasakoja ekranas?

Sėdėjome trise, paskendę mintyse, užliūliuoti spalvų, atviri milijoninėms kūrinio interpretacijoms. Mąsčiau apie kino (nuo nespalvoto iki spalvoto) istoriją, tapybą, Dereko Jarmano „Mėlyną“, apie raudonas dėmes akyse, kai užsimerki prieš saulę, apie festivalyje matytus filmus, laukiančią vakarienę, rytojaus planus. Dar kažką apie meilę. Šiapus (porelė) ir anapus (šviesos ir spalvų ryšys) ekrano.

Kino instaliacija „6144×1024“ buvo parodyta programoje „Forum Expanded“, kuri kartu su „Forumu“, kaip teigia festivalio organizatoriai, yra drąsiausia Berlinalės dalis. „Forume“ rodomi kino teritorijas ir žanrus plečiantys filmai, avangardas, eksperimentiniai darbai ir kino esė, o 2006 m. sugalvota „Forum Expanded“ programa dairosi dar toliau už kino ribų. Čia demonstruojami videodarbai, instaliacijos, programą lydi atskira paroda. Šiais metais ji vadinosi „Mechanizmas, galintis save pakeisti“ („Mechanism Capable of Changing Itself“).

Parodos atidarymo vakarą buvo parodytas naujas avangardinio kino legenda vadinamo amerikiečio Jameso Benningo 45 minučių darbas „L. Cohen“. Režisieriaus filmus sunku kategorizuoti. Vieni juos vadina struktūralistiniu kinu arba naratyviniu avangardu, dar kiti – eksperimentine dokumentika. Autoriui didelę įtaką padarė XX a. 7-ajame dešimtmetyje prasidėjusi struktūralistinio kino srovė (Tony Conrad, Michael Snow, Paul Sharits, Hollis Frampton), o po dešimtmečio – New Narrative judėjimas literatūroje ir kine, ištobulinęs antinaratyvumą ir autofikciją, atviras transgresijai, kūniškumui, politiniams komentarams ir metatekstams.

Įtakų, atrodytų, begalės, tačiau 8-ajame dešimtmetyje pasirodžiusiais pirmaisiais darbais („The United States of America“, „One Way Boogie Woogie“) Benningas atsiskleidė kaip savitas kūrėjas. Žinoma, per daugiau nei keturiasdešimt metų jo kūryba nežymiai keitėsi (filmų struktūra radikalėjo, nuo juostos buvo pereita prie skaitmenos), tačiau dėmesiu aplinkai amerikietis išliko stebėtinai vientisas ir ištikimas sau. Filmuose jis tyrinėja ryšį tarp vaizdo, garso bei teksto ir tą daro įdėmiai įsižiūrėdamas į Amerikos kraštovaizdžius: dykumas, kanjonus, greitkelius, fermas, užtvankas, geležinkelius, priemiesčius, gamyklas. Jo filmai – tai išskirtinis žvilgsnis į XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios JAV politinį, kultūrinį ir gyvenimo būdo peizažą.

Dažnai Benningo kūrinius sudaro kelios dešimtys statiškų dešimtis minučių trunkančių kadrų arba tik vienas kadras. Toks yra ir „L. Cohen“, kuriame rodomas fermos laukas Oregone. Tolumoje debesys, kalnų grandinė, keletas neaukštų pastatų ir elektros stulpai. Kiek arčiau dešinėje guli, rodos, akėčios, kairėje stovi surūdiję vandens kanistrai, o centre – žolė, gruntas ir smėlis. Viso filmo metu girdime zvimbesį, panašų į skraidančių nedidelių lėktuvų keliamą garsą, nors triukšmo šaltinio taip ir nepamatome. Retkarčiais sukranksi varnos. Viskas. Nieko nevyksta. Kantrybė pamažu ima sekti.

Praėjus pusvalandžiui, pakinta šviesa. Pradeda temti. Visgi kažkas ne taip – tamsa slenka pernelyg greitai. Pradingsta laukas, kalną aptraukia migla. Po kelių minučių, lyg patekėjus saulei, vėl nušvinta. Lauku perbėga keistas šešėlis ir viskas grįžta į pradinį nuobodulį. Pasigirsta dainos akordai. Leonardas Cohenas. Supranti, jog ką tik stebėjai saulės užtemimą, o lauką perskrodęs juodulys buvo Mėnulio šešėlis.

Po seanso Benningas prisipažino norėjęs parodyti laiką kaip konstruktą. Kaip tai, ką galima beveik užčiuopti. Tam reikėjo statiško kadro, apgalvotų atstumų ir reiškinio – užtemimo. Apie ką filmas? Paaiškinimų ir metaforų vengiantis režisierius buvo lakoniškas: mėnulio šešėlis – žmogaus gyvenimo metafora. O tas žmogus – metai prieš saulės užtemimą miręs dainininkas, kurio kūryba Benningui buvo labai artima.

Džiaugiausi festivalyje pamatęs ir pirmąjį Jameso Benningo ilgo metražo filmą „11×14“ (1977), kuris į „Forumo“ programą grįžo po daugiau nei keturiasdešimties metų. Jį restauravo Austrijos kino muziejus su Berlyno kino bei videomeno institutu „Arsenalas“.

„11×14“ – asmeniškas filmas. Režisierius filmuoja JAV Vidurio Vakarus. Vietas, kuriose augo arba gyveno: nuo gimtojo Viskonsino iki regionų, kur teko dirbti dėstytoju. Kino tyrinėtojas Ianas Christie šį filmą pavadino „dekonstruotu road movie“, kuriame žiūrovas kviečiamas pats surasti formą iš keliavimo epizodų ir atsitiktinių įvykių.

Filmą sudaro 65 vieno kadro vaizdai. Juose – reklaminiai pakelės stendai, ganyklos su galvijais, interjerai, keliautojai autostopu, bėgiais važiuojantis metro traukinys. Tačiau, kitaip nei vėlesniuose filmuose, čia kamera dar kartais juda iš dešinės į kairę arba atvirkščiai. Nulydėdama dviratininką ar praeivį, tarsi norėdama pažiūrėti, kas yra už kadro rėmo. Vaizdai labai ikonografiški. Dalis kompozicijų, pasak Christie, yra aliuzija į klasikinę amerikiečių fotografiją. Daliai vaizdų akompanuoja ir keistą vaizdo bei garso paradoksą sukuria muzika. Pavyzdžiui, kadre su iš kamino virstančiais dūmais, kurį lydi nuotaikinga kantri stiliaus daina.

Benningas padarė įtaką ištisai režisierių kartai ir, panašu, jo kino idėjos randa atgarsį iki šiol. Pavyzdžiui, „Forume“ matytas kanadiečių Briano M. Cassidy ir Melanie Shatzky filmas „Pokyčiai“ („Interchanges“), statiškais kadrais ir be žodžių filmuojantis šalia greitkelio kryžkelės esantį Monrealio priemiestį, atrodo kaip tolimas amerikiečio kino aidas. Jį galėjai pajusti ir Ricky D’Ambrose’o kūrinyje „Pastabos apie pasirodymą“ („Notes on a Appearance“) – istorijoj eapie paslaptingai dingusį vaikiną Davidą, kuri pasakojama statiškais Bruklino gatvių, interjerų, dienoraščių įrašų ir metro žemėlapių kadrais.

JAV nepriklausomųjų kino dvasią sugrąžino Tedo Fendto valandos trukmės filmas „Klasikinis periodas“ („Classical Period“). Istorija apie draugus Krisą, Evelin ir Kelą, kurie lankosi knygų pristatymuose, diskutuoja apie architektūrą, viduramžių mistiką ir teologiją, savo malonumui skaito, o paskui aptaria Dante’s „Dieviškosios komedijos“ giesmes, žavi sunkiai apibūdinama melancholija ir nostalgija, kurią dar labiau sustiprina 16 mm juosta. Draugų pasaulis – tai teorija be jokios praktikos. Kiekvieną nutikimą ar asmeninį išgyvenimą jie apipina citatomis ir pavyzdžiais iš meno arba istorijos. Kiekvieną ištartą idėją veja kita, kiekviena išnaša prašosi vis naujo paaiškinimo. Tačiau visa tai tik pabrėžia kiekvieno jų vienatvę, užsisklendimą ir nesugebėjimą užmegzti ryšio – nei tarpusavyje, nei su aplinkiniu pasauliu. Pastarasis, atrodytų, jiems apskritai neegzistuoja: Kelas dienas leidžia kambario prieblandoje su tomeliu rankose, o nemigos kamuojama Evelin blaškosi po naktinį miestą. Filmo pabaigoje, kai jiedu susitinka parke šalia didelio paminklo (mintyse iškilo Johno Cassaveteso „Šešėlių“ epizodas, kuriame draugai džiazo muzikantai kalbasi tarp skulptūrų modernaus meno centro kieme), regis, sušvinta viltis suartėti, tačiau pabaiga lieka atvira.

Apskritai „Forumo“ ir „Forum Expanded“ programose labiausiai žavėjo režisieriai, kurie minimaliai naudojo montažą ir filmams leido skleistis vos keliuose statiškuose kadruose. Tai ir genialusis Pietų Korėjos autorius Hong Sang-soo su filmu „Žolė“ („Grass“), ir Zimbabvės režisierius Kudzanai Chiurai su trumpo metražo kūriniu iš septynių tableau vivant „Mes gyvename tyloje: skyriai 1–7“ („We Live in Silence: Chapters 1–7“), ir kanadietis Guy’us Maddinas su trumpametražiu vieno kadro pokštu „Nelaimingi atsitikimai“ („Accidence“), ir iš dalies amerikietė Deborah Stratman su penkiolikos minučių trukmės „Optimizmu“ („Optimism“) apie auksakalių miestą Dousoną šiaurės Kanadoje. Šie kūrėjai priminė, kad šalia skubėjimo – kine ir gyvenime – egzistuoja kitoks, lėtesnis buvimas.