Laiškai iš Kanų: pabaiga

Apmaudu, kad praleidau tavo išgirtą Gasparo Noé filmą „Kulminacija“ ir nepatekau į Terry Gilliamo „Žmogų, kuris nužudė Don Kichotą“ („The Man Who Killed Don Quixote“). Norinčių pamatyti beveik dvidešimt metų kurtą filmą-reiškinį buvo daugiau, nei telpa mažoje „Bazin“ salėje. Vadinasi, dar yra ko laukti.

Paskutiniai filmai iš konkursinės programos nenustebino. Libanietės Nadine Labaki „Kafarnaumas“ („Capharnaüm“) pasirodė pernelyg spekuliatyvus, manipuliuojantis žiūrovo emocijomis. Jame rodomi likimo nuskriausti suaugusieji ir vaikai – neprofesionalūs aktoriai, kurie patys išgyveno panašias tragedijas kaip ir jų herojai. Suprasčiau, jei filmas būtų dokumentinis, tačiau dabar atrodė, kad režisierė naudojasi svetimo skausmu darydama kiną. Nesvarbu, jei šiuo kūriniu, kaip pati sako, norėjo prabilti apie žmogaus teisių problemas Libane ir inspiruoti pokyčius. 

Blankokas pasirodė prancūzo Yanno Gonzalezo filmas „Širdis + Peilis“ („Un couteau dans le coeur“) apie gėjų pornografinius filmus prodiusuojančią Anę (Vanessa Paradis) 8-ojo dešimtmečio Paryžiuje. Mistiškas detektyvas stilizuoja to meto kino estetiką ir pigius B klasės filmus, tačiau, man rodos, tą daro pernelyg atsargiai. Jei jau kurti kempą (camp) ir trešą, tai visa koja – drąsiau, aštriau, atviriau.

Tiesa, paskutinis konkurso filmas – Nuri Bilge Ceylano „Laukinė kriaušė“ („Ahlat Ağacı“) – paliko gerą įspūdį. Pasakojimas apie jauną ambicingą rašytoją pilnas simbolių (Trojos arklys, skruzdėlės, sapnai ir vizijos), nuorodų į literatūros kūrinius (Camus, Márquezas), minčių apie gyvenimą, religiją, meilę. Jame daug monologų, dialogų, apskritai kalbos, kuri pripratusiam prie mažakalbių Ceylano filmų iš pradžių gali atrodyti perteklinė, griaunanti pačią kino kalbą. Visgi Ceylanas yra vienas iš nedaugelio režisierių, kuris vis dar pakviečia į savo pasaulį su gelstančiais lapais, pirmu sniegu bei rūku; kuris vis dar turi ką pasakyti.

Grįžau į Vilnių. Puoliau žiūrėti apdovanojimų ceremonijos įrašą. Labai džiaugiuosi dėl Alice Rohrwacher „Laimingo Lazaro“, kuris laimėjo geriausio scenarijaus apdovanojimą, ir Pawelo Pawlikowskio „Šaltojo karo“, įvertinto už režisūrą. Sprendimas apdovanoti Sergejaus Dvorcevojaus filmo „Ayka“ aktorę Samal Yeslyamovą atrodo teisingas – vaidmuo tikrai įsimena, aktorė nuolat kadre, stambiu planu, be atokvėpio. Vienintelė rimta konkurentė jai buvo nebent Zhao Tao iš „Pelenai yra balčiausi“ (rež. Jia Zhang-ke).

Italo Matteo Garrone’s filme „Dogmanas“ („Dogman“) suvaidinęs neprofesionalus aktorius Marcello Fonte pavergė ir žiuri narius. Jo triumfo akimirka Kanų glamūro kontekste spinduliavo nuoširdumu, tikrumu ir naiviu paprastumu. Žinai, net Didįjį žiuri prizą Spike’ui Lee už „BlacKkKlansman“ pradedu vertinti atlaidžiau. Taip, filmas atvirai politiškas ir vietomis per daug viską supaprastinantis iki juoda ir balta, bet kino, kuris aštriai pasisakytų apie šių dienų realybę, ne tiek ir daug. Žiuri narė Léa Seydoux per spaudos konferenciją sakė: „Pasaulis keičiasi ir šis filmas puikiai tai atspindi.“

O „Auksinė palmės šakelė“? Pernai laimėjo bravūra, o šiemet kuklumas. Ekrane ir ant scenos. Japonas Hirokazu Kore-eda už „Vagišius“ („Manbiki kazoku“) buvo vertas apdovanojimo. Nors, kaip ir tu, savo balsą būčiau atidavęs „Laimingam Lazarui“ ir tikrai nebūčiau palikęs už borto korėjiečio Lee Chang-dongo su filmu „Degantis“ („Boening“). Jį įvertino tik kritikai (FIPRESCI prizas).

Festivalis baigėsi, ir aš pradedu jo ilgėtis jau dabar. 

Gediminas