Laiškai iš Kanų: ketvirtas

„Ilga dienos kelionė į naktį“, rež. Bi Gan
„Ilga dienos kelionė į naktį“, rež. Bi Gan

Sveikas, Gediminai,

 

Taip, festivalis jau artėja į pabaigą, tad akys vis dažniau nori užsimerkti, bet vis dar pavyksta išlaikyti tempą. Miego trūkumas ir pakitusi rutina veikia visą kūną. Vakarais eidama iš tolimiausio kino teatro jaučiuosi lyg filmuočiau aplinką, o ne joje būčiau. Fiksuoju detales kitaip, nei įprasta. Bet visada malonu patekti į tokią būseną – ji festivalinė, sukurta filmų.

Iškart prisimenu Bi Gano filmą „Ilga dienos kelionė į naktį“ („Di qiu zui hou de ye wan“), kuris kviečia į panašią kelionę. Pirmoji filmo dalis – painokas pasakojimas apie vyrą, trokštantį surasti savo mylimąją. Sapniškas kameros darbas po truputį nardina į atsiminimų ir dabarties žaismę veikėjo pasaulyje – nesvarbu, ar tas pasaulis būtų tikras, ar įsivaizduojamas. Klampoką pirmąją dalį keičia 3D kelionė. Pagrindinis filmo veikėjas, įvykdęs nusikaltimą kino teatre, užsideda 3D akinius ir pasineria į dar siurrealesnę tikrovę. Šis ir Lukaso Dhonto „Mergina“ („Girl“) – mano favoritai iš programos „Ypatingas žvilgsnis“.

 

Iš „Kritikų savaitės“ laukiau Agnieszkos Smoczyńskos filmo „Fuga“. Scenarijaus autorė ir pagrindinė veikėja – Gabriela Muskała – užtikrintai vaidina moterį, kuri po dvejų metų dingimo grįžta namo. Susidvejinusios moters – Alicijos / Kingos – personažas patraukia nuo pirmų kadrų. Kas jai atsitiko: ar iš tiesų prarado atmintį, ar apsimeta, norėdama atsiriboti nuo šeimos? Šis klausimas veda filmą pirmyn, nors ir klumpama dėl ekscesinio elgesio elementų. Režisūriniai sprendimai, pabrėžiantys moters kitoniškumą ir laisvę, trukdo tapatintis su veikėja ir išties stengtis suprasti jos sprendimus. Pabaigoje atskleidžiamos visos sugriuvusios šeimos priežastys ir moters traumos šaltinis, o paskutinis kadras byloja apie tvirtą jos apsisprendimą pradėti gyventi savo gyvenimą.

 

Vanessos Filho filmas „Angeliškas veidas“ („Gueule d’ange“) dėl motinos charakterio labai primena Seano Bakerio „Floridos projektą“. Tik pirmasis labai silpnas. Jame pasakojama apie nuotykių besivaikančią alkoholikę motiną, nuolat paliekančią savo dukterį antrame plane. Užtat filmo pirmame plane – angeliško veido mergaitė, kuri po truputį ima kartoti motinos nubrėžtą gyvenimo trajektoriją. Scenarijus toks banalus, o režisūra tokia plokščia, kad filmas užstringa dar neįpusėjęs ir nebepajėgia nei įtikinti, nei sujaudinti.

 

Po indų filmo iš Roterdamo kino festivalio „Seksualioji Durga“ (rež. Sanal Kumar Sasidharan) vis dažniau atkreipiu dėmesį į naujus vardus iš Indijos. Deja, abu filmai, parodyti skirtingose Kanų programose, nuvylė. Rohenos Geros „Ponas“ („Sir“) vertas dėmesio tik dėl drąsios temos ir stipraus moters portreto, o Nanditos Das „Manto“ taip ir lieka tradiciniu politiniu filmu, neperžengiančiu iliustratyvumo ir atpasakojimo funkcijos.

 

Jau turiu įsimintiniausią sceną iš filmo – šį titulą atiduodu Lee Chang-dongo dramai „Degantis“ („Beoning“). Tai scena, kurioje įprastame kaimo peizaže nuoga mergina šoka pagal labai lynčišką garso takelį, o šiam nutrūkus staiga pakinta visų jos judesių reikšmė – nuo laisvės iki gilaus liūdesio. Tai tik viena unikali scena iš šio filmo, kuris primena, koks magiškas, nenuspėjamas gali būti kinas. Nors „Degantį“ žiūrėjau labai vėlyvą vakarą, jis įsirėžė į atmintį ir nuolat grįžta į sąmonę atskiromis scenomis. Nesu mačiusi režisieriaus ankstesnių filmų, tad po Kanų leisiuosi į jo pažintinę kelionę.

 

Žinai, Gediminai, pagaliau ištaisiau didžiausią festivalio klaidą – nuėjau į Gasparo Noé filmą „Kulminacija“ („Climax“). Kaip gerai, kad jis laimėjo programos „Dvi režisierių savaitės“ pagrindinį prizą! Labai mėgstu šio režisieriaus kūrybą. Jo kino kalba visada buvo aštri, agresyvoka, bet pagrįsta ir netuščia. Taip ir šįkart – meistriškai įgyvendintas sumanymas pavaizduoti neva tikros šokių trupės vakarėlį po intensyvios repeticijos 10-ajame dešimtmetyje. Sudėtingos scenos, prasidėjusios nuo euforiško šokio, it vilkelis išsisuka iki kolektyvinės savidestrukcijos, mat kažkas slapčia įlašino LSD į sangriją. Košmariškos būsenos kiekvienam šokėjui sukelia didžiausias jų baimes. Vienas nemaloniausių Kanų filmų, užtat koks meistriškas!

 

Klausei apie Larso von Triero filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“. Manau, jis kaip visad intelektualus, bet pirmą kartą iš savęs kaip reikiant pasijuokia. Kartu tai ir preciziškas žvilgsnis į žmogaus troškimą būti pasaulio centru. Kas geriau atskleistų tamsiausius apsėdimus, jei ne psichopato, serijinio žudiko figūra? Bet norėčiau filmą pažiūrėti dar kartą – ne apsupta daugybės kitų, o viena. Ne visas nuorodas spėjau įsidėmėti ir apgalvoti, tad prie jo dar tikrai norėsis grįžti.

 

Kol kas savo balsą atiduočiau Alice Rohrwacher „Laimingam Lazarui“. Tokio kino labiausiai pasiilgstu ir ieškau festivalių chaose. Rohrwacher nieko nesistengia parduoti, įtikinti, ji užtikrintai, nuoširdžiai ir labai sumaniai kreipiasi į žiūrovus, pasitikėdama jais, kviesdama juos susitikti.

 

Tikiuosi dar sulaukti tavo laiško apie pagrindinės konkursinės programos nugalėtojus!

 

Iki,

 

Mantė