Kino poetų ir maištininkų patronas

Jean Vigo (1905–1934)

Jeanas Vigo
Jeanas Vigo

Prancūzų režisierius Jeanas Vigo yra mitinė kino asmenybė, o tiksliai paaiškinti, kodėl – gana keblu. Jo filmus sunku priskirti kokiai nors krypčiai ar, atvirkščiai, išskirti tokią jų savybę, kurios niekur kitur kine nerasi. O ir tų filmų – vos keturi, juos galima peržiūrėti per pustrečios valandos.

Vigo mirė labai jaunas, vos 29-erių, ir nufilmavo labai nedaug – dvi trumpas dokumentines juostas „Apie Nicą“ („À propos de Nice“, 1930) ir „Taris, vandens karalius“ („Taris, roi de l’eau“, 1931), vidutinio metražo vaidybinę „Nulis už elgesį“ („Zéro de conduite“, 1933) ir vienintelį ilgo metražo filmą „Atalanta“ („L’Atalante“, 1934). Štai ir viskas.

Tačiau kažin ar kas labiau nei Vigo yra įkvėpęs tiek skirtingų šalių ir kartų kino kūrėjų, iki šiol atvirai ar nelabai jį cituojančių savo filmuose. Vigo kūrybos poveikį galima įžvelgti daugelio žinomų režisierių kūryboje. François Truffaut garsusis debiutas „400 smūgių“ yra variacija „Nulio už elgesį“ tema. Portugalų kino klasikas Manoelis Oliveira nufilmavo net savąją „Apie Nicą“ versiją – „Nica apie Jeaną Vigo“ („Nice À Propos de Jean Vigo“, 1983). Šiam prancūzų kino kūrėjui savo filmuose „linkteli“ Federico Fellini, Bernardo Bertolucci, Leos Caraxas, Jimas Jarmuschas, Lindsey Andersonas ir daugelis kitų. Tie keli Vigo filmų pavadinimai yra tapę tarsi burtažodžiais viso pasaulio sinefilams. Būtent į šį fenomeną – Jeano Vigo kūrybą ir jos įtaką pasauliniam kinui – atidžiau pažvelgti šiemet siūlo „Kino pavasario“ retrospektyvinė programa „Viva Vigo!“

„Jeanui Vigo daug labiau nei kitiems kino režisieriams pavyko atkurti įvairias realybės plotmes: pasaulio daiktiškumą, socialinę aplinką, herojų vidinį pasaulį, jų jausmus ir ypač fizinę realybę, – sakė François Truffaut. – Dar niekas taip spontaniškai neatskleidė žmogaus esmės kaip Vigo.“

Vigo yra kino poetas, vienišius, maištininkas. Kine jis nieko nebijojo, į nieką nesižvalgė ir nesistengė pritapti. Vigo užfiksavo įstabius fantazijos vaizdinius, suteikiančius filmams sapno atmerktomis akimis magijos. Savo juostose jis vieną po kitos bandė įvairias kino raiškos galimybes, retai apsistodamas ties kuria nors viena, lyg vaikas kiekviename reiškinyje įžvelgdamas ką nors netikėta, nepaprasta, o paskui, „pažaidęs“, lengvai to atsisakydavo. Žaismingas išradingumas, maištingumas ir vitališkumas – vieni ryškiausių Vigo kūrybos bruožų. Gal būtent todėl Vigo ir yra jaunatviško gyvenimo pojūčio simbolis kine. Neatsitiktinai 1951 m. Prancūzijoje įsteigta kasmetinė jo vardo premija jauniems režisieriams už nepriklausomą dvasią ir originalų stilių. Ja savo laiku buvo apdovanoti Jeanas-Lucas Godard’as, Alainas Resnais, Chrisas Markeras, Raoulis Coutard’as, Claude’as Chabrolis, Maurice’as Pialat, Bruno Dumont’as ir daug kitų iškilių kino žmonių.

Deja, Vigo yra ir kino kankinys, kurį visą gyvenimą persekiojo nesėkmės. Jis mirė nesulaukęs pripažinimo. Jo filmai kentėjo nuo politinės, religinės cenzūros, finansinių sunkumų. Be jo sutikimo buvo permontuojami ir karpomi. Niekas tiksliai negali pasakyti, ar šiandien matome tikrąjį autoriaus sumanymą atitinkančias filmų kopijas. „Atalantos“ autorinė versija iš dalies buvo atkurta 1935 m. Briuselyje. Vėliau tą bandė padaryti legendinės Prancūzų sinematekos įkūrėjas Henri Langlois, didelis Vigo gerbėjas, išgarsinęs jį tarp sinefilų. Dabar pilniausia filmo versija laikoma Britų kino instituto restauruota kopija.

Jeanas Vigo gimė 1905 m. balandžio 26 d. Paryžiuje. Jo tėvas Eugène’as Bonaventure’as de Vigo buvo kilęs iš senos ir įtakingos Aukštutinių Pirėnų departamento šeimos. Pasivadinęs Migueliu Almereyda (anagrama iš prancūziškų žodžių y’a la merde – „tai šūdas“), rašė publicistinius tekstus, leido anarchistiškus ir antimilitaristiškus leidinius, įsitraukė į anarchistų judėjimą. Vedė Emily Cléro, ši aktyviai rėmė vyro veiklą. Tėvai, dėl aktyvios politinės veiklos blaškomi iš vienos vietos į kitą, negalėjo užtikrinti vaikui nuolatinio dėmesio ir ramaus gyvenimo. Būsimo režisieriaus auklėjimas buvo patikėtas giminaičiams, uždariems pensionams ir licėjams. Tad filmo „Nulis už elgesį“ herojų išgyvenimus režisierius patyrė savu kailiu. Jeanui tebuvo 12 metų, kai jo tėvas, apkaltintas valstybei kenksminga veikla, buvo suimtas, o netrukus rastas pasikoręs ar pakartas kalėjimo kameroje. Jaunasis Jeanas, slėpdamas tikrąjį vardą, keitė vieną mokyklą po kitos, kurį laiką studijavo Sorbonoje, tačiau rimto išsilavinimo negavo.

Nuo mažens Vigo sirgo tuberkulioze, todėl daug laiko praleisdavo ligoninėse ir sanatorijose. Vienoje iš jų jis susipažino su savo būsima žmona – lenkų kilmės fabrikanto dukra Elisabeth Łozińska (1907–1939). Jiedu susituokė 1929 m., po poros metų gimė duktė Luce. Deja, dėl sunkios tėvų ligos labai anksti jų netekusi liko visiška našlaite.

Kinu Jeanas Vigo susidomėjo atsikraustęs su žmona į Nicą. Švelnus pajūrio klimatas jiems buvo reikalingas dėl sveikatos. Nicoje Vigo gavo operatoriaus asistento darbą. Tačiau šį darbą greit prarado, o ką toliau daryti – nežinojo. Iš vestuvinės uošvio dovanos Vigo nusipirko kino kamerą, nusprendęs sukurti dokumentinę juostą apie Nicą – tokią „miesto simfoniją“, kokias tuomet kūrė Walteris Ruttmannis, Dziga Vertovas ir kiti. Filmas buvo sumanytas trijų dalių, apdainuojančių miesto dangų, žemę ir jūrą, tačiau vėliau sumanymas ne kartą keitėsi.

Filmuoti jis pasikvietė talentingą operatorių Borisą Kaufmaną (1902–1980), režisieriaus Dzigos Vertovo brolį. Šis operatorius tapo ištikimu, nepakeičiamu bendražygiu, su kuriuo drauge Vigo sukūrė visus filmus. Kaufmanas, vėliau ilgai ir sėkmingai dirbęs su daugeliu garsių režisierių, pelnęs aukščiausius kino apdovanojimus, taip atsiminė tą laiką: „Dirbusieji su Vigo niekada neužmirš tos karštligiškos, pilnos improvizacijos kūrybos. Mes naudojome viską – saulę, rūką, sniegą, sutemas. Dirbome dieną ir naktį.“

Kokią Nicą pamatė Vigo? Gana keblu nusakyti. Atrodo, kad filmuodamas jis padaužiškai linksminasi. Kartais karikatūriškai (bet nepiktai) pašiepia garbingas miesto ponias ir ponus. Ar tai socialinė kritika? Galbūt. Kartais atrodo, kad tai reportažiniai kadrai, pagauti vaikščiojant po miestą. Kartais – kad tai filmas-fantazija apie gražų, šviesų pajūrio miestą. Arba kino raiškos priemonių eksperimentai, kai filmuojamiems daiktams, jų masteliui, architektūrinėms linijoms randami tinkami kameros rakursai ir sukuriamas filmo ritmas. „Atsisakėme visko, kas pernelyg gražu, bet neturi reikšmės. Istorija turi būti suprasta be titrų ir komentarų. Filmavome norėdami, kad žiūrovai suprastų tik iš asociacijų“, – prisiminė Kaufmanas. Iš tiesų, „Apie Nicą“ – originalus, ryškaus Vigo talento paženklintas filmas.

Tarp režisieriaus paliktų popierių rasta kažkas panašaus į spaudos pranešimą apie šią juostą: „J. Vigo ir B. Kaufmanas baigė filmuoti „Apie Nicą“. Mėlynas dangus, balti namai, spindinti jūra, saulė, margaspalvės gėlės, širdis, pilna laimės. Štai kokia iš pirmo žvilgsnio Nicos atmosfera. Bet tai tik šio malonumų miesto regimybė. Efemeriška regimybė, trumpalaikė ir kupina mirties dvelksmo. Jauni kino kūrėjai stengėsi parodyti miesto evoliuciją.“

Filmas buvo įvertintas kino žinovų, tačiau rodytas mažai ir platesnės publikos nesudomino.

1931 m. Vigo gavo užsakymą sukurti dokumentinį filmą apie žinomą plaukiką Jeaną Taris. Taip atsirado „Taris, vandens karalius“. Trumputė juosta pasižymi Paryžiaus baseine išradingai nufilmuotomis plaukimo scenomis. Stebina stambūs plaukiko planai, sulėtinti kūno judesiai. Užsakomoji dokumentika virto trumpu kino poezijos kūriniu.

„Nulis už elgesį“ taip pat buvo kuriamas sunkiomis sąlygomis. Kad surinktų pinigų filmavimui, Vigo ir Kaufmanas turėjo parduoti kino kamerą. Išgelbėjo Dziga Vertovas: su jo atsiųsta broliui kamera ir buvo nufilmuotas „Nulis už elgesį“. Filmo siužetas, kaip ir kitų Vigo filmų, labai paprastas, laisvai besivystantis ir neturintis jokios aiškios krypties. Trys berniukai po atostogų grįžta į mokymo įstaigą. Iš pirmų scenų tampa aišku, kaip čia bus slopinama individo laisvė.

Pensiono auklėtiniai sukyla prieš žiaurią autoritarišką atmosferą palaikančius mokytojus. Vaikų pasaulis prieš suaugusių pasaulį. Naivus, bet gyvas ir nuoširdus vaiko suvokimas perteikiamas išradingu kadravimu, stop kadrais, paraleliniu montažu, sulėtintu vaizdu. Viena gražiausių filmo scenų – mokinių šėlsmas miegamajame, baltoje pagalvės plunksnų „pūgoje“, skambant Maurice’o Jaubert’o muzikai. Vaikai natūraliai kinogeniški, pašėlę, pilni žaismės ir fantazijų. Suaugusieji – piktos karikatūriškos kaukės, seniai netekusios gyvybiškumo ir žmogiškumo.

„Nulis už elgesį“ priešinosi bet kokiems asmenybės laisvės suvaržymams, net jei jie daromi dėl „aukštų tikslų“ – religinių ar moralinių. Filmas buvo kritikuojamas už „antiprancūziškas nuotaikas“ ir cenzūros uždraustas iki 1946 metų.

„Atalantos“ istorija irgi labai paprasta. Jaunavedžiai Žanas ir Žiuljeta išplaukia upėmis ir kanalais barža „Atalanta“. Priplaukus Paryžių, Žiuljetą suvilioja miesto spindesys. Ji palieka vyrą ir svajoja įsikurti sostinėje. Dviem mylintiems vėl susijungti padeda senasis tėtušis Žiulis, baržos senbuvis, ir laivas plaukia toliau.

Tai – sena ir amžina istorija apie meilę, išsiskyrimą, aistrą, ilgesį, liūdesį, tačiau perteikta nerealiais poetiniais įvaizdžiais, tapusiais kino klasika. Paliktas Žanas vandens atspindyje mato ne save, o mylimąją Žiuljetą. Balta nuotakos suknele vilkinti jaunoji ant baržos pirmagalio. Katė, mieganti gramofone. Savo magiška poezija filmas labai išsiskyrė iš to meto realistinio prancūzų kino. Išsiskyrė ir psichologizmo atmetimu, pasakojimo fragmentiškumu, ypatingu dėmesiu išskirtiniams momentams, detalėms, personažams, kurie atsiranda ir dingsta be jokios logikos. Neužmirštamus vaidmenis sukūrė aktoriai Michelis Simonas, Jeanas Dasté, vokiečių aktorė Dita Parlo. „Jei kinas turi sielą, tai ji gyvena Vigo „Atalantoje“, – sakė Jeanas-Lucas Godard’as.

Pirmą kartą filmas buvo parodytas Paryžiuje 1934 m. balandžio 25 d. Tačiau kino teatrus pasiekė tik rugsėjo mėnesį. Prodiuseris visiškai netikėjo to „rožinio vandenėlio“ komercine sėkme. Filmas buvo be gailesčio išdarkytas, sutrumpintas, pervadintas ir nesulaukė jokios komercinės sėkmės. Nesėkmė pakirto ir taip silpną Vigo sveikatą. Spalio 5 dieną jis mirė, palikęs trejų metų dukrelę ir jauną našlę, kuri iš sielvarto bandė žudytis.

Ketvirtajame dešimtmetyje Prancūzijoje susiformavo kino kryptis, vadinama poetiniu realizmu. Jos ištakos – ir Vigo juostose. Prancūzų poetinio realizmo filmų herojai dažniausiai nustumti į gyvenimo pakraščius. Tačiau jų nelinksmo gyvenimo istorijos turi niūrios poezijos grožio, daugiaprasmiškumo ir paslapties. Daug nutylėjimų, ironiškų intonacijų, kartaus pesimizmo. Marcelio Carné (1906–1996) filmas „Ūkų krantinė“ („Le Quai des Brumes“, 1938) – vienas ryškiausių tokio kino pavyzdžių, dar laikomas ir pirmuoju film noir. Pagrindiniai filmo herojai – dezertyras Žanas (Jean Gabin), besitikintis išplaukti iš Havro ir saugiai pasislėpti, ir jauna nelaiminga gražuolė Nelė (Michele Morgan). Jų meilė – trapi viltis, kad viskas gyvenime galėtų būti kitaip, tačiau tam, žinoma, nelemta išsipildyti. Filmo atmosfera tokia, kad, rodos, „ūkų krantine“ praplaukia „Atalanta“.

Ji „praplaukia“ ir vieninteliame garsaus rusų scenaristo Genadijaus Špalikovo (1937–1974) režisuotame filme „Ilgas laimingas gyvenimas“ („Долгая счастливая жизнь“, 1966). Deja, kaip ir „Atalanta“, filmas buvo sutiktas šaltai. Jo šlovė atėjo irgi pavėluotai (kalbama, kad Michelangelo Antonioni, pamatęs šią juostą, prisipažino, kad jis taip nesugebėtų). Filmo siužetas, kaip ir Vigo filme, čia labai paprastas. Į spektaklį miesto teatre važiuojančiame autobuse šalia jaunos gražios moters prisėda jaunas vyras. Jie įsišneka, bendrauja, jaučiasi labai artimi. Atrodo, laukia ilgas ir laimingas gyvenimas. Tačiau ryte to laimės pojūčio nebelieka. Apie ką šis filmas? Turbūt apie likimą, apie tai, kas gyvenime neįvyko ir nepavyko. Apie tą „ilgą ir laimingą gyvenimą“, kurio taip niekada ir nebus.

„Nulis už elgesį“ įkvėpė kitus du retrospektyvinės „Kino pavasario“ programos „Viva Vigo!“ filmus. Tai britų režisieriaus Lindsay Andersono (1923–1994) „Jeigu...“ („If...“, 1968) ir senegaliečio Ousmane’o Sembène’o (1923–2007) „Juodaodė iš...“ („La Noire de...“, 1966). Pirmasis filmas gavo Kanuose „Auksinę palmės šakelę“, antrasis apdovanotas Vigo premija. Tai pirmasis afrikiečių filmas, laimėjęs šį apdovanojimą.

„Jeigu...“ irgi laisvos struktūros pasakojimas apie uždarą mokyklą. Anarchistinis jaunuolių maištas 7-ojo dešimtmečio britų mokykloje perteikiamas poetinėmis režisieriaus vizijomis, tačiau radikaliomis, daug piktesnėmis ir žiauresnėmis, su aiškia politine potekste. Toks kalbėjimas buvo būdingas visai Lindsay Andersono, priskiriamo angažuotam britų kino įtūžusiųjų judėjimui. Beje, filme „Jeigu...“ pirmą vaidmenį kine sukūrė „Prisukamo apelsino“ aktorius Malcolmas McDowellas.

Debiutinis vieno iš labiausiai pripažintų Afrikos kino režisierių Ousmane’o Sembène’o ilgo metražo vaidybinis filmas „Juodaodė iš...“ pasakoja apie jauną moterį Diouaną, pasipriešinusią žeminančioms kolonializmo ir rasizmo apraiškoms. Šiame filme puikiai suvaidino neprofesionali aktorė M’Bissine Thérèse Diop. Jos heroję senegalietę pasamdo patarnauti pasiturinti prancūzų šeima. Jai atrodo, kad Prancūzijoje išsipildys visos jos gyvenimo svajonės. Deja, jos laukia sunkus darbas ir žeminantis šeimininkų elgesys. Ilgo ir laimingo gyvenimo nebus.