Kino pavasaris
Sustoti ir pamatyti
Kovo 15–29 d.
Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė, Utena, Gargždai, Anykščiai, Varėna
Sustoti ir pamatyti
Kovo 15–29 d.
Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė, Utena, Gargždai, Anykščiai, Varėna
Šįmet žiūrovai turės galimybę apsilankyti ir dviejose retrospektyvose. Pirmoji skirta Jeano Vigo kūrybai bei jo įtakai kitiems režisieriams, pavyzdžiui, Lindsay Andersonui ir jo filmui „Jeigu...“, kurio maištautojai – tarytum Vigo „Nulio už elgesį“ berniukų vyresnieji draugai, bei Genadijui Špalikovui, pamojuojančiam Vigo iš praplaukiančios baržos filme„Ilgas laimingas gyvenimas“.
Kita retrospektyva – „XX a. vaikai“. Organizatoriai tikisi, kad ji privers tėvelius, užaugusius su retrospektyvos rodomais filmais, atsivesti savo atžalas ir supažindinti su lietuvių kino meistrų (Arūno Žebriūno, Algirdo Aramino, Marijono Giedrio, Vytauto Žalakevičiaus) kūryba, kurioje daug poetiškumo, įsiklausymo, gelmės, taip trūkstančios dabartiniame kine.
Šįmet „Kino pavasario“ filmuose dominuoja maištas, smurtas, šeiminiai santykiai (juk šeima – visuomenės mikrokosmosas). Nemaža filmų ir apie vaikus, paauglius. Kai, rodos, viskas aplink griūva, visuomenėje daug negatyvumo, susiskaldymo, laukinės konkurencijos, nenuostabu, kad režisieriai renkasi vaikystės pasaulį, nes virtualiame burbule, kuriame gyvename beveik visi, tik vaikų emocijos ir jausmai dar tikri ir nesuvaidinti.
Kad ir kaip būtų, filmuose fiksuojamas maištas, smurtas ar šeimos peripetijos atspindi dabartinio pasaulio realijas, kurių apsupti ir gyvename. Kartais pažiūrėjus tokį filmą lieka tik pakraipyti arba palinkčioti galvą ir sutikti arba nesutikti su režisieriaus deklaracijomis. Viskas atpažįstama, lyg ir žinoma, lyg ir atsibodę, nes dabartinio žmogaus niekuo nenustebinsi: galima pasižiūrėti sukrečiantį filmą apie visiškai sunaikintą Sirijos miestą Alepą, pasibaisėti, o gyvenimo neteisybės nueiti aptarti į barą.
Nebesinori kartoti tos pačios mantros: filmas – kaip niekad aktualus. Tad šįkart norėtųsi išskirti kiek „kitokius“ filmus, verčiančius stabtelėti ir pamąstyti apie egzistencijos esmę ir prasmę. Apie kūniškus ir dvasiškus pojūčius, kūno laikinumą, jį peržengiantį protą, mintis ar net sielą, kuri, anot Marko Aurelijaus, pasmerkta klaidžioti. Dar kartą susimąstyti ir apie žmogiškumą.
Paskutinis Abbaso Kiarostami filmas „24 kadrai“ („24 Frames“) sugrįžta ten, kur kinas prasidėjo, – prie fotografijos. Režisierius bando praplėsti kadro sąvoką, nes yra sakęs, jog dažnai pastebime tik tai, kas yra kadre, ne tik apibrėžtame kameros, bet ir naratyvo. Juk kūrėjas savo kompozicijomis nusprendžia, kas turi būti įtraukta į istoriją. Šį Kiarostami eksperimentą sudaro 24 trumpi filmai; jų nesieja jokia logika. Veikiau tai režisieriaus sąmonės srautas, atminties fragmentai, primenantys mirties akimirką prieš akis prabėgantį gyvenimą. Tačiau jame rasite visa, kas režisieriui buvo būdinga: poeziją, kadro preciziką, gamtos, gyvenančios savo ritmu, grožį ir paslaptingumą. Žmogaus čia ir nereikia. Filmas statiškas, tačiau juk norint ką nors pamatyti reikia ilgai stebėti.
Lucrecia Martel ekranizavo Antonio di Benedetto romaną „Zama“. Filmas taip pat teka lėtai, bet leidžia pamažu susipažinti ir net paanalizuoti pagrindinį herojų Diegą de Zamą. Tai istorija apie laukimą, tikėjimą, kad kažkas gali pasikeisti, nes jei nėra tikėjimo – viskas atrodo beprasmiška ir stovi vietoje. Laukimą Martel lygina su tapatybe. Pasak jos, kuo stipriau esi įsikibęs savo tapatybės, tuo sunkiau patenkinti lūkesčius. Režisierė taip pat teigia, jog moterys daug geriau žino, kas yra nesėkmė. Šio filmo veikėjas aklai laikosi vyriškosios kultūros ir tik vėliau priima moteriškesnį suvokimą, kartu su juo ir išlaisvėdamas. Martel pagrindinis veikėjas – joks herojus: Zama netobulas, silpnas, tačiau tokie personažai režisierei daug artimesni. „Geras žmogus“ jai skamba kaip keiksmažodis arba tai, kas neegzistuoja.
Venecijoje Specialiuoju žiuri prizu apdovanotas Verenos Paravel ir Lucieno Castaign-Tayloro „Kaniba“ („Caniba“) taip pat stebi netobulą žmogų – Issei Sagawa. Šis vaikinas 1981 m. studijuodamas Sorbonoje lyginamąją literatūrą nužudė ir suvalgė dalį savo bendrakursės. Režisieriai nekuria tradicinės tiriamosios dokumentikos, nebando personažo nei teisinti, nei teisti. Filmas sumontuotas iš labai stambių planų, kurie kartais tokie ekstremalūs ir ilgi, jog, rodos, per veido poras norima įsiskverbti į Issei sąmonę, suprasti jo poelgio motyvus. Hélène Cixous yra rašiusi, jog mylimą asmenį iš tiesų svajojame suvalgyti; jausmų skustuvas ambivalentiškas – įrėši stipriau, paleisi kraują. Taip neapgalvotai pasielgė Sagawa, o jo kalbėjimas apie nužudytą merginą dar labiau sustiprina jos psichologinį buvimą kadre. Filmas verčia susimąstyti apie žvėrišką ir potencialų kiekvieno mūsų sieloje slypintį smurtą, gaivališkumą, norą būti laukinės gamtos dalimi ir kas visa tai riboja.
Wangas Bingas filme „Ponia Fang“ („Mrs. Fang“), Lokarne apdovanotame „Auksiniu leopardu“, taip pat lėtina filmo tempą ir vietomis net įžūliai naudoja stambius planus. Režisierius be jokių pagražinimų ir nutylėjimų filmuoja Fang Xiuying, 68-erių moterį, sergančią Alzheimerio liga. Bingas visada ieško nematomų žmonių. Šįkart jis atrado ponią Fang ir filmavo ją šešerius metus – iki paskutinio atodūsio. Daug kas po filmo ėmė diskutuoti apie režisieriaus etiką ir ar tokia apskritai egzistuoja. Filme abstrakti ligos ir mirties koncepcija įgauna realų fizinį pavidalą: trūkčiojantys moters vokai, nesuvokiamos veido grimasos, pravertos ir sustingusios lūpos. Mirtis banali kaip ir pats gyvenimas: šalia merdėjančios moters susėdę giminaičiai šnekasi apie mobiliuosius telefonus, žvejybą, dalijasi kasdienėmis istorijomis. Moteris miršta, o gyvenimas lyg niekur nieko tęsiasi toliau. Bingo filmas artimas garsiajai Fredericko Wisemano juostai „Ant mirties slenksčio“ („Near Death“, 1989), tačiau pastarajame emociškai įtraukia gydytojai, slaugės, bandančios paguosti prie mirties esančių žmonių artimuosius ir draugus. Bingas atvirkščiai – jis rodo merdėjančią moterį be skrupulų, jos nesupa medikai, artimiesiems ji taip pat nelabai įdomi. Režisierius teigia, kad mirtis kiekvieną pasitinka vienatvėje, nesvarbu, kas būtų aplinkui.
Vienatvėje gyvena ir Hana („Hana“, „Hannah“, rež. Andrea Pallaoro), kurią suvaidino Charlotte Rampling, Venecijos kino festivalyje apdovanota kaip geriausia aktorė. Filmas taip pat nufilmuotas stambiais planais ir jį galima pavadinti Rampling monofilmu: aktorė kuria ir dramaturgiją, ir kiekvieną kadro kompoziciją – kūrybinei grupei liko tik ją fiksuoti. Haną apleido visi – jos vyras už pedofiliją sėdi kalėjime, o sūnus nenori motinos nė matyti. Moteris lėtai grimzta į vienatvę, tapatybės paieškas bei pradeda suvokti savo egzistencijos beprasmybę. Rampling turbūt viena profesionaliausių aktorių, kūnu mokančių perteikti vidinę kančią. Šis vaidmuo primena ankstesnius aktorės personažus – vienišas, traumuotas moteris. Rampling sakė, kad ją traukia kinas, veikiantis psichologiškai, gvildenantis žmogiškuosius jausmus, kuriuos jai norisi artikuliuoti pasitelkiant kuo mažiau veiksmo. „Hanoje“ tai ji daro tobulai savo primerktu ar įkypu žvilgsniu, minimaliu kūno judesiu.
Pamedituoti, sustoti ir pastebėti aplinkinį pasaulį privers ir filmas „Tą naktį aš plaukiau“ („Takara – La Nuit où j’ai nagé“, rež. Damien Manivel, Kohei Igarashi). Filmas skirtas ir suaugusiems, ir vaikams. Ypač pastariesiems, vis mažiau turintiems kantrybės, neišlendantiems iš mobiliųjų telefonų žaidimų. Šešiametis berniukas išeina ryte į mokyklą, bet iki jos nenueina, jo planai didesni – vaikas nori nukeliauti į darbą pas tėtį ir padovanoti savo piešinį. Pakeliui mažasis herojus pasistiprina po sniego seniu pasislėptu apelsinu, fotografuoja gamtą, blaškosi palei upę, užmiega traukinių stoty ar tiesiog sniege. Filme nėra jokių dialogų ar užkadrinio balso, fiksuojami tik išorinio pasaulio garsai. Forma – taip pat be jokios pretenzijos: tik vaiko stebėjimas. „Tą naktį aš plaukiau“ tikrai turi patikti tiems, kurie vaikystėje iš mokyklos eidavo kelias valandas. Ne dėl tolimo atstumo, o dėl nuotykių, nes kada dar galima neskubėti, jei ne vaikystėje, kai esame didžiausi humanistai?
Nykstančio humanizmo ieško ir meistrai, pavyzdžiui, turkas Semihas Kaplanoğlu. Jis savo filmo „Grūdas“ („Buğday“) istoriją nukelia į netolimą ateitį, kur žmonių klases skiria pražūtingos sienos, tačiau ir išrinktieji, ir atstumtieji stokoja maisto. Po Berlyno „Auksiniu lokiu“ apdovanoto „Medaus“ (2010) režisierius leidosi į kelionę po skirtingų žemynų regionus. Ilgainiui jis suvokė, kad ir pirmojo, ir trečiojo pasaulio žmonės, gyvenantys periferijoje, niekuo nesiskiria – skurdas ir jų nematomumas visur vienodas. Skiriasi tik šalių fasadų blizgesys. Kaplanoğlu teigia suvokęs, kad žmogus visada buvo ir bus toks pat: arogantiškas, egoistiškas, jo ambicijos bėgant laikui taip pat nesikeičia. Tad ir filme pasakojama apie žmones, stojančius akistaton su savo ego ir silpnybėmis. Jei pasirinksite šį filmą, pastebėsite stiprią Andrejaus Tarkovskio įtaką, kurios neslepia ir režisierius. „Veidrodis“ jam tapo lūžio filmu. Būtent Tarkovskio kūryboje jis rado savo filmų moralės ištakas.
Rodos, neįmanomose vietose žmogiškumo ieško ir Amosas Gitai, ir Ai Weiwei. Gitai savo filme „Į Vakarus nuo Jordano upės“ („West of the Jordan River“) pirmą kartą bando grįžti į Vakarų krantą po kontroversiškai sutikto filmo „Karo lauko dienoraštis“ (1982). Režisieriui rūpi, ar dar įmanomas dialogas tarp Izraelio ir Palestinos. Ten, kur nebesusikalba politikai ir intelektualai, pavyzdį rodo paprasti žmonės. Gitai sugeba meistriškai išgauti tikrus ir nuoširdžius atsakymus, nieko nepagražindamas, ir drąsiai palyginti vulgarų ir žiaurų Benjamino Netanyahu valdymą su Donaldo Trumpo.
Menininkas ir žmogaus teisių aktyvistas Ai Weiwei imasi tik kolosalių temų. Šįkart filme „Migruojantys žmonės“ („Human Flow“) jis tyrinėja neišvengiamą pabėgėlių krizės poveikį žmonijai. Per vienus metus jis užfiksavo sukrečiančių istorijų dvidešimt trijose pasaulio šalyse. Šiuo metu migracijoje gyvena apie 65 milijonai žmonių, o Ai Weiwei tai vadina nauju holokaustu, lėtai vykstančiu visoje planetoje. Režisierius ne šiaip fiksuoja pabėgėlius, bet bando paaiškinti, kad žmogiškumą gali atskleisti elementarus prisilietimas. Žmogiškumas, kaip ir gyvuliškas instinktas, slypi mūsų kraujyje – jis stipresnis už bet kokią išmintį ar žinias. Juk visų kūno temperatūra tokia pat, kai mums šalta, jei esame alkani – jaučiamės taip pat, o akis turime, kad matytumėm. Tad linkiu beprotiškai skubančiame festivalyje rasti laiko ir erdvės, sustoti ir pamatyti ne tik blizgantį fasadą.
