Kanų užrašai (III)

„Šventojo elnio nužudymas“, rež. Yorgos Lanthimos
„Šventojo elnio nužudymas“, rež. Yorgos Lanthimos

Penkta diena

 

Kiekvienas žurnalistas Kanuose turi pašto dėžutę. Rytais į ją suplaukia lankstinukai, knygelės ir šūsnis spalvotų lapų su informacija apie pagrindinius dienos seansus. Popiet šalia pašto dėžučių pastatomas konteineris. Beprasmybės mašinerija.

- - - Trečias prancūzo Robino Campillo (Lietuvoje rodyti „Vaikinai iš Rytų“) režisūrinis darbas. Pirmas konkursinėje programoje. „120 dūžių per minutę“ („120 battements par minute“).

 

10 deš. pradžios Paryžius. AIDS jau nusinešė šimtus jaunuolių gyvybių. LGBT aktyvistų grupė „ACT-UP“, kurios didžiają dalį sudaro užsikrėtę virusu, bando atkreipti valdžios dėmesį į nevaldomą epidemiją. Filmas prasideda, kai prie jaunuolių prisijungia trys nauji nariai. Vienas jų – Natanas – greitai susižavės grupuotės senbūviu Seanu.

 

Bet dviejų vaikinų santykių istorija nėra filmo pagrindas. Campillo, kuris savo laiku pats dalyvavo „ACT-UP“ veikloje, svarbiau parodyti aktyvistų kasdienybę: vakarinius susirinkimus auditorijoje, demonstracijas, susirėmimus su policija, linksmybes klube. Jis beveik pustrečios valandos verčia klausytis nepertraukiamų kalbų, diskusijų ir ginčų. Jautiesi lyg paskaitoje, kuri vietomis įtraukia, o vietomis atrodo mažų mažiausiai keistai.

 

Tačiau ilgainiui supranti, kad autoriui svarbu kalbėti apie vis dar aktualią problemą ir suvokti, kur prancūzų visuomenė šiuo klausimu nukeliavo per daugiau nei dvidešimt metų. Svarbu suprasti savo kartą. Save. Tam jis pasirenka asketišką formą. Atsisako spalvų, be kurių LGBT bendruomenę sunku įsivaizduoti, ir palieka tik kraujo raudoną, kuri rėksmingai primena apie pavojų ir mirtį.

 

Vieniems kritikams užkliuvo filmo trukmė. Kiti niršo dėl neįdomios ir nuobodžios kūrinio formos. Dar kiti neatleido už deklaratyvias manifestacijas. Pastarosios iš pradžių išmuša iš vėžių, bet žinant, kad Campillo matė viską iš arti ir, panašu, filme yra nemažai autobiografiškumo, galiausiai atleidi ir jas. Tačiau vargu, ar „120 dūžių per minutę“ turi šansų iškovoti šakelę.

 

- - - Prancūzų Claude’o Lanzmanno „Napalmas“ („Napalm“) ir Érico Caravacos „Sklypas 35“ („Carré 35“) iš „Specialųjų seansų“ gilinasi į prisiminimus ir amintį. Pirmajame 91 metų režisierius trečią kartą lankosi Šiaurės Korėjoje ir prisimena savo pirmąją viešnagę šioje šalyje 1955 m., o tiksliau, akimirkas, praleistas su vietine medicinos slauge, kurios negali iki šiol pamiršti. Antrasis pasakoja apie režisieriaus šeimą, o tiksliau, ilgai nuo jo slėptą paslaptį apie mirusią seserį, kurios šis nepažinojo.

 

„Napalmas“, prasidėjęs kaip daug kartų girdėta istorija apie Šiaurės Korėją, dar neįpusėjęs tampa vieno kadro filmu su prieš kamerą sėdinčiu Lanzmannu, kuris detaliai pasakoja apie romantišką pažintį su korėjiete ir taip priverčia dirbti šiais laikais labiausiai apsnūdusį kino žiūrovo raumenį – vaizduotę.

 

O „Sklypas 35“, naudodamas archyvinę 8 mm home movies medžiagą, režisieriaus balsą už kadro ir „kalbančias galvas“, virsta elegišku filmu, kokius festivaliai kažkodėl vis dar mėgsta, nors šie pasakojimo strategija vienas nuo kito mažai kuo skiriasi.

 

- - - Sunku prasibrauti. Minia laukia Clinto Eastwoodo meistriškumo pamokos.

 

- - - Naujas rekordas. Dvi valandos laukimo į Michaelio Haneke’s „Laimingą pabaigą“ („Happy End“) ir visai nelaiminga pabaiga – prieš nosį užverti vartai. Per žurnalistų eilę nuvilnyja gailus kolektyvinis atodūsis.

 

Šešta diena

 

Ryte prisiminiau kanadiečių aktoriaus Mike’o Myerso žodžius iš užvakar žiūrėtos Eugene'o Jarecki „Pažadėtosios žemės“: „JAV ir Kanada – tai seserys, kurių motina yra Britanija. Tik jeigu JAV pabėgo ir tapo superžvaigžde, tai Kanada taip ir liko sėdėti namuose“. Žiūrint filmą skambėjo juokingiau.

 

- - - Prieš dvejus metus Yorgosas Lanthimosas „pabėgo“ iš Graikijos ir jau antrąjį filmą sukūrė Didžiojoje Britanijoje. „Šventojo elnio nužudymas“ („The Killing of a Sacred Deer“), kuris vadinamas vienu realiausių pretendentų laimėti „Auksinę palmės šakelę“, nesiskiria nuo kitų provokuoti mėgstančio kūrėjų darbų. Sakyčiau, šis panašiausias į „Iltinį dantį“, kadangi vėl pasakoja apie šeimą – kardiologą (Colin Farrell), jo žmoną (Nicole Kidman) ir du vaikus. Kai vyras supažindina artimuosius su paaugliu, kurį ėmėsi globoti mirus pastarojo tėvui, šeimoje pradeda dėtis keisti dalykai.

 

Šįkart Lanthimosą domina kaltės ir pasiaukojimo tema, kurias jis gvildena pasitelkdamas absurdą, išraiškingą kino kalbą (šalti, sterilūs, ikonografiški kadrai), klasikinę muziką, kraštutinumus. Cinizmą. Bijau, kad graikui vėl bus giedami ditirambai. Jis bus pavadintas itin originaliu, nepanašiu į jokį kitą šiuolaikinį režisierių. Nesvarbu, jog idėjas skolinosi iš graikų mitų ir Piero Paolo Pasolini „Teoremos“, o vidury filmo nebeturėjo, ką pasakyti, tik dauginti žiūrovo nuostabą. Tą jis moka. Nemačiusiems italo filmo, Lanthimoso vizija, spėju, kažką kalbės. Bus reikšminga. Jie gal net ras antrąjį dugną. Kiek giliai reiks panerti, man rodos, priklausys nuo kiekvieno neriančiojo žinių seklumo.  

 

- - - Kanuose nepatikęs filmas palydimas švilpimu arba baubimu. Tačiau, pasirodo, nepasitenkinimą galima reikšti dar vienu būdu. Seanso metu kosėti. Mano žiniomis, daugiausia buvo prikosėta per Toddo Hayneso „Wonderstruck“.

 

- - - Michelio Hazanaviciaus „Redoubtable“ („Le Redoutable“) pasakoja apie Jeano-Luco Godard’o (Louis Garrel) ir aktorės Anne Wiazemsky (Stacey Martin) romaną, kuris prasidėjo 1967 m. filmuojant maoizmo ir trockizmo idėjų persmelktą filmą „Kinė“.

 

Filmas vidutiniškas. Hazanavicius daug pastangų skiria formai: interjerams, drabužiams, daiktams, spalvoms, titrams, kameros rakursams, kurie mums primena Godard’o filmų stilistiką, jo kino pasaulį, tačiau sunkiai įplieskia pasakojimui ugnies. Šis vietomis vos rusena, paskui vėl atgyja, kad dar po kelių minučių atauštų. Hazanavicius šiek tiek kepšteli gyvam klasikui, apnuogindamas jo sunkų charakterį, narcisizmą ir savanaudiškumą, bet giliau, išsamiau ir įdomiau su juo nedisputuoja.

 

Praėjus beveik pusei festivalio, Hazanaviciaus filmą „Screen International“ kino kritikai vertina prasčiausiai – 1,5 iš 4 žvaigždučių. Panašu, kad prancūzas kino istorijoje gali taip ir likti vieno filmo („Artistas“) režisieriumi.

 

- - - André Téchiné’o pagerbimo vakaras. Į ceremoniją ir naujo filmo „Auksiniai metai“ („Nos années folles“, programa „Specialieji seansai“) premjerą susirinko prancūzų kino garsenybės. Catherine Deneuve, Isabelle Huppert, Juliette Binoche, Emmanuelle Béar, Lambert’as Wilsonas. Per 50 metų trunkančią Téchiné’o kino karjerą, šie aktoriai bent kartą pasirodė jo filmuose.

 

Įžanga. Rodo ištraukas iš prancūzo filmų. Malonu prisiminti. Nemažai liko pamatyti. Kai Thierry Frémaux ant scenos iškviečia Téchiné’ą, pasigirsta ovacijos ir trunka kelias minutes. Naujas filmas? Teatrališkas, kabaretiškas, istorinis. Vienas tų, kur matai gamybos siūles – kostiumus, dekoracijas, sudėliotas mizanscenas. Kad ankšta teatrinė maniera yra dalis sumanymo, pradedi suprasti tik vėliau.

 

„Auksiniai metai“ pasakoja tikrais faktais paremtą istoriją apie Paulą Grappe (Pierre’as Deladonchamps’as, „Nepažįstamasis prie ežero“), kuris dezertyravo iš Pirmojo pasaulinio karo ir padedamas žmonos Luizos (Céline Sallette, „Prisiminimai iš viešnamio“) likusius karo metus pragyveno persirengęs moterimi. Karas baigėsi, bet suknelės iš Grappe’s spintos taip ir nedingo… Filmas Kanuose pretenduoja į „Queer palmės“ apdovanojimą.

 

- - - Prieš vidurnaktį – Laurent’o Cantet „Dirbtuvės“ („L’atelier“) iš „Ypatingo žvilgsnio“ programos. Filmas apie grupę jaunuolių, kurie Prancūzijos pietų miestelyje La Ciotat dalyvauja rašytojos Olivijos (Marina Foïs) rengiamose vasaros rašymo dirbtuvėse. Paaugliai, kaip ir ankstesniame režisieriaus filme „Klasė“, skirtingi, tačiau labiausiai iš visų išsiskiria atokiau besilaikantis, tylesnis Antuanas. Kai jaunuoliai nusprendžia bendrai rašyti kriminalinį trilerį, Antuanas pažeria idėjų, kurios išgąsdina Oliviją. Ši pradeda domėtis paaugliu.

 

Cantet domina, kaip jauno žmogaus sąmonėje gimsta radikalios idėjos. Apskritai, kur glūdi nacionalizmo šaknys, kas jas nulemia ir formuoja: gyvenamoji aplinka, šeima, draugai, medijos. Šiuo atžvilgiu filmas labai aktualus šiandienei Prancūzijai, nors vietomis pernelyg prikišamas. Pikta, kai režisieriai nepasitiki žiūrovais.