Jaučiami, bet neparodyti

Jono Meko gyvenimo vingiai Douglaso Gordono lme „Neturėjau kur eiti“

Kadras iš filmo
Kadras iš filmo

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Rusų kino kritikas ir filosofas Michailas Jampolskis rašo, kad tikėjimas, jog fotografijos išsaugo objektyvią atmintį, tėra naivi iliuzija. Kad tuo įsitikintume, užtenka pažvelgti į fotografiją, kuri mums „primena“ prieš daugelį metų vykusį bendrakursių susitikimą. „Austėja buvo slapta įsimylėjusi Vaidą, matote, kaip ji žvelgia jam į akis! Taurelę aukštai iškėlęs Julius atrodo šiek tiek pavargęs. Cha cha cha, jis mėgo padauginti. O štai Dalios rankose knyga. Pamenate, ji tada rašė mokslinę disertaciją...“. Ir taip toliau, ir taip toliau. „Viską prisimename.“ Kiekvieną kartą ta pati nuotrauka suponuoja tas pačias atmintis apie tuos pačius žmones. Taigi, užuot grąžinusi objektyvią praeitį, ši fotografija tvarko mūsų vaizduotę ir represuoja visa tai, kas vyko už, prieš ir po šio užfiksuoto kadro. Lyg ir pritardamas Jampolskio minčiai, filme „Kai aš judėjau pirmyn, kartkartėmis mačiau trumpus grožio blyksnius“ („As I Was Moving Ahead, Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“, 2000) Jonas Mekas savirefleksiškai pripažįsta, kad kino juostoje užfiksuotas jo gyvenimas toli gražu netampa labiau suprantamas ar vientisas. Todėl nufilmuotus fragmentus filmų kūrėjas montuoja nesilaikydamas chronologinės tvarkos. Vienas trumpas 16 mm kino juosta nufilmuotas Niujorko kasdienybės fragmentas veja kitą. Judančios žmonių figūros, atspindžiai ant blizgančių ir šiurkščių paviršių, besikeičiančios emocijos veiduose, nesustojantis miesto eismas, vėjo sklaidomi medžių lapai, duonos kepalas, įtrūkusios juostos dryžis ant ekrano, – magiškas realizmas, kurio magiją perteikia būties neaiškumas. „Apie ką visi šie vaizdai?“ – filme klausia pasaulyje žinomiausias lietuvių filmininkas, kurio dėmesio centre – jo paties gyvenimas. Savo gyvenimo vingius Mekas fiksuoja ne tik kino ar videojuostoje. Dar gerokai anksčiau, prieš nusipirkdamas pirmąją „Bolex“ kamerą, jis pradėjo rašyti dienoraščius. Dienoraščių knygoje „Neturėjau kur eiti“ publikuojami Meko gyvenimo blyksniai nuo 1944 iki 1954 metų: nuo tada, kai palikę gimtuosius Semeniškius broliai Jonas ir Adolfas Mekai traukiniu patraukė į Austriją, iki jų pirmųjų Niujorke praleistų metų.

Prisipažinsiu, šiek tiek nustebau išgirdęs, kad britų menininkas ir filmų kūrėjas Douglasas Gordonas knygoje „Neturėjau kur eiti“ paskelbtus Meko prisiminimus nusprendė paversti to paties pavadinimo filmu. Audiovizualinėmis instaliacijomis, pavyzdžiui, „Psichopatas“: 24 val.“ („24 Hours „Psycho“, 1993), kuriose jis perdirba ir reflektuoja Alfredo Hitchcocko, Martino Scorsese’s, Otto Premingerio ir kitų kino istorijoje antspaudą palikusių režisierių lmų scenas, ar didelio biu- džeto eksperimentiniu lmu „Zidanas. XXI amžiaus portretas“ („Zidane: A 21st Century Portrait“, 2006) išgarsėjusio kūrėjo sprendimas imtis Jono Meko atsiminimų adaptacijos sukėlė įvairių klausimų. Ko galima tikėtis iš tokio pobūdžio filmo? Archyvinės ar rastos medžiagos panaudojimo? Užkadrinio, vaizdus aiškinančio istoriko balso? Galbūt pertrūkiuose tarp archyvinių vaizdų atsiminimus pasakojančių „kalbančių galvų“? O gal naujai nu lmuotų vietų, kuriose vyko Meko dienoraščiuose aprašomi įvykiai? Gordono filme „Neturėjau kur eiti“ nė viena iš paminėtų įprastų autobiografijos perkėlimo į ekraną strategijų nėra naudojama. Subtilų klausimą, kaip adaptuoti jau daug metų savo gyvenimą fiksuojančio menininko mintis jų nepaverčiant Meko kūrybinei dvasiai oponuojančia iliustracija, Gordonas išsprendžia originaliai. Devyniasdešimt aštuonių minučių trukmės kūrinyje vizualinė medžiaga užima tik dešimt minučių. Likusį filmo laiką ekranas – tuščias. Tuščias reprezentacinių vaizdų, bet jokiu būdu ne sukeltų emocijų prasme. Tonaliai turtingas, vitališkos energijos kupinas savo dienoraščių ištraukas skaitančio Meko balsas bei diegetiniai, girdimus pasakojimus įerdvinantys garsai tampa pagrindine pasakojimo technika, kuri žiūrovo sąmonės ekraną užpildo kino ekrane nematomais vaizdais.

Gordono filmas, kaip ir jo herojaus gyvenimas, pasižymi atvira ir nenuspėjama pasakojimo struktūra. Pasirinktas dienoraščių ištraukas Gordonas montuoja paraleliai: vieną Meko perskaitytą fragmentą iš priverstinių 5-ojo dešimtmečio kelionių per Europos dipukų stovyklas dažniausiai lydi 6-ojo dešimtmečio įrašas apie pirmąsias lietuvio patirtis Niujorke. Paralelinė jungtis girdimą pasakojimą daro kompleksiškesnį. Ji išryškina Meko gyvenime vyraujančius kontrastus bei jį nuolat lydinčius atsitiktinumus – tai, kas nepasiduoda racionaliai ar linijinei suvokimo logikai, bet gali būti pajausta. Filmo pradžios segmentas, kuriame Mekas siūlo jo dienoraščius skaityti arba kaip „namų pasiilgusio keistuolio gyvenimo fragmentus“, arba kaip „romaną, visišką kciją“, puikiai iliustruoja subjektyvią lietuvio poeto bei kino kūrėjo atminties prigimtį. Meko dienoraščiuose aprašytos trumpos literatūrinės istorijos balansuoja tarp autoriaus išgyventos tikrovės bei jo sapnų ir haliucinacijų, todėl, iliustratyviai įvaizdintos, jos prarastų atviros interpretacijos galimybę. Matyt, tai suvokęs Gordonas savo filmui pasirenka ypač minimalistinį vaizdų spektrą. Kartkartėmis ekrane pasirodantys vaizdai (sniegu žingsniuojančios kojos, ką tik išvirti svogūnai, bulvių lupenos, už narvo grotų uždaryto orangutango stambūs planai, žaliuojantys medžių lapai) iš pirmo žvilgsnio nesutampa su už kadro girdimu pasakojimu. Vaizdiniai intarpai komplikuoja skaitomų dienoraščio ištraukų suvokimą. Tiesa, po tam tikro laiko istorijos apie brolius Mekus Europoje nuolat lydėjusį maisto stygių, apie apsilankymą karo sugriautame zoologijos sode, apie vienišumą svetimoje Niujorko aplinkoje žiūrovo sąmonėje minėtus vaizdus ir vėl aktyvuoja. Gordono filme vaizdai ir garsai sudaro organišką estetinio patyrimo visumą, kuri veikia nelinijinio montažo principu. Ar, Mekui pasakojant apie apšviestą naktinio Manhatano padangę, ekrano spalvos pasikeitimas iš juodos į ryškiai raudoną yra tiesioginė pasakojimo iliustracija, ar konceptuali abstrakcija? Į tokio pobūdžio klausimus Gordono filmo žiūrovas tegali atsakyti pats. „Neturėjau kur eiti“ – tai filmas, kuris stimuliuoja vaizduotę. Jis išryškina kompleksiškas mūsų audiovizualinio suvokimo galimybes, dėl kurių net ir simbolizmo ar lingvistinės prasmės stokojantys vaizdo ir garso asambliažai gali būti emociškai paveikūs.

Nors „Neturėjau kur eiti“ parodo nedaug, įveikdamas kadro ribas filmas lieka ištikimas savo herojaus gyvenimui būdingam neaiškumui ir paradoksams bei paverčia Meko dienoraščius universalia ir kartu unikalia patirtimi. Minimalias priemones ypatingai vitališkam turiniui perteikti pasirenkantis lmas nėra abstraktus kūrinys. Jis pasakoja dramatišką istoriją. Septynių minučių trukmės bombardavimo iš oro garsas – tai tikrovės ženklas. Vis dėlto, kaip ir tikrovėje, tikrumo jame nedaug. Vienam bombardavimo reidui pasibaigus nežinome, ar jį seks kitas. Tokiai tikrovei nereikia vaizdo, kad aktyvuotų mūsų vaizduotę. Šios tikrovės drama glūdi tylioje ir tamsioje nežinomybėje.

Knygos „Neturėjau kur eiti“ įžangoje Mekas rašo, kad savo paauglystės metų Lietuvoje beveik neatsimena. Atsimena tik perskaitytas knygas. O gyvenimą Niujorke iki šiol filmuoja. Turbūt neatsitiktinai Gordonas pasirenka adaptuoti Meko dienoraščius, kuriuose aprašyti metai, kai lietuvių menininkas dar nebuvo tapęs filmininku, svarbia Amerikos avangardinio kino kultūros figūra. Gordonas sukuria ne filmą apie Meką, bet Meko gyvenimo vitališkumą švenčiantį filmą. Būtent todėl šį filmą lengva kritikuoti skeptikams. Ką naujo Gordonas pasakė? Ar Mekas nebūtų pats jo sukūręs? Galiausiai, ar tai kino filmas, jei jis rodo tiek nedaug?

„Eikit velniop“, – filme skaitomame dienoraščio įraše Mekas atsako patriotizmo stoka dėl išvykimo iš karo apimtos Lietuvos jį kaltinusiems lietuviams. „Tai ne mano karas. Aš esu poetas“, – aistringai teigia jis. „Aš neturėjau kur eiti“, – priduria beveik dešimtmečiu vėliau klaidžiodamas tuomet dar svetimomis Manhatano gatvėmis. Išankstinio kelionės tikslo neturėjimas nereiškia gyvenimo beprasmybės. „Man Jonas yra svarbus ne todėl, kad jis daro įtaką, bet dėl to, ką jis įkūnija. Jis įkūnija kiną, jis įkūnija kultūrą, jis įkūnija gyvenimą“, – viename interviu apie savo filmą sako Gordonas. „Neturėjau kur eiti“ perteikia tai, ką suponuoja Jono Meko istorija, – tikėjimas gyvenimo vitališkumu gali įveikti jo tragizmą. Filmas, kuris atsisako tai rodyti, bet leidžia tai pajausti, išlieka filmu. Kurį tikrai verta išgirsti ir pamatyti.