Iš Berlinalės

kadras iš filo „The Party“
kadras iš filo „The Party“

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Jau įprastu festivaliuose tampa retorinis klausimas „ką šis filmas veikia konkursinėje programoje?“ Toks juokingas posakis, kuris tapo baisiausiu filmo įvertinimu (būtų galima jį įtraukti į festivalinių posakių katalogą). Šįmet daug girdžiu iš kolegų tokių pasisakymų, visi tarsi susitarę teigia, kad filmai konkursinėje programoje labai prasti. Na, šįmet tikrai negalėsiu apibendrinti ir taip teigti, nes jau nepavyks pamatyti kelių konkursinės programos filmų. Bet „Ponas Longas“ – tikrai vienas tokių, kurio potencialo varžytis dėl „Auksinio lokio“ niekaip nesuprantu. Filmas paviršutiniškas ir banalus: prasideda kaip veiksmo trileris, o baigiasi kaip sentimentaliausia drama. Visas istorijos vystymas primena japonų stereotipais paremtą komediją. Nors žanrinis hibridiškumas gali būti vaisingas, šįkart žanrinių klišių eklektika nesukuria vertingo turinio ir lieka tik lėkšta istorija apie supermeną, kuris turi teisingą vertybių sistemą ir šaltą, bet šilumos išsiilgusią širdį, taip pat gabumų kulinarijoje.

 

Kiek geresnis, tačiau kartojantis jau šimtus kartų analizuotą tėvo ir sūnaus santykių temą – „Šviesios naktys“ („Helle Nächte“, rež. Thomas Arslan). Tėvas po skyrybų mažai skyrė dėmesio savo paaugliui sūnui, tačiau kartu išvyksta į Norvegiją laidoti mirusio savo tėvo. Jų kelionė turi tapti ryšio užmezgimu, tačiau, žinoma, sūnus per daug pyksta, kad lengvai pasiduotų šiam tėvo troškimui. Kaltė ir pyktis juos lydi visą kelionę bei motyvuoja nepagrįstus poelgius. Muzika filme perdėm stengiamasi pagilinti paprastas, kasdieniškas situacijas, justi noras muzika suteikti filmui metafizinį sluoksnį. Regis, to paties tikimasi ir iš nuolat kadre vaizduojamų Norvegijos peizažų. Šiame filme neatsiranda jokio naujo temos aspekto, veikėjai atrodo labai plokšti, o stiliaus sprendimai akivaizdūs ir niekuo nepapildantys filmo pasakojimo.

 

Tad vienareikšmiškai geriausias pirmadienio filmas – „Partija“, o gal visgi reikėtų versti „Sambūris“? Sudėtinga šįkart išversti, nes viename anglų kalboje žodyje telpa daug reikšmių – lietuvių kalboje tokio nerandu. Džiaugiuosi, kad režisierė spaudos konferencijoje pagrindė ir įtikino tuo, kuo ir tikėjau žiūrėdama. Netgi jei daugelis jį vertintų kaip patį komerciškiausią jos filmą, manau, tai yra tikrai intelektuali komedija apie britų politiką pačia plačiausia šio žodžio prasme. Tie nuostabūs septyni aktoriai įkūnija labai skirtingus personažus ir net jeigu jie paremti skirtingų pažiūrų žmonių stereotipais, šįkart tai puikiai veikia kaip komedijos elementas. Ir dėl nespalvoto kino pasirinkimo – ačiū – puikus Potter atsakymas! Džiugu, kad tai buvo pagrįstas sprendimas, o ne tik estetinis pasirinkimas.

 

Didžiausias pirmadienio nusivylimas – bėgau ieškodama „Berlinale Festpiele“ teatro, nes labai norėjau pamatyti „Apie kūną ir sielą“, tačiau niekaip nesugebėjau jo rasti. Atlėkiau pavėlavusi ir, nors turėjau bilietą, manęs jau neįleido. Siaubingai gaila, nes po tavo rekomendacijų labai norėjau jį pamatyti. Net prisiminiau seniai neklausytą Tori Amos dainą „I don’t Like Mondays“.

 

Aki Kaurismäki „Kita vilties pusė“ („Toivon tuolla puolen“), nors ir neįneša nieko naujo į režisieriaus kūrybą, vis dėlto ir nenuvilia. Toks pat kaurismakiškas stilius, tie patys iš filmo į filmą keliaujantys personažai ir tas tikėjimas, jog kinu galima pasiekti permainų. Man ypač patiko žiūrėti filmą tokiame dideliame ekrane iš 35 mm juostos. Įspūdis tikrai stiprus, atrodo, nusikėliau į visai kitą laiką, nostalgijos jausmas tik dar labiau sustiprina filmo žinutę.

 

Aiste, dėkoju už „Jūra yra jūra“ rekomendaciją – žiūrėdama šį filmą galėjau Berlinalėje pasakyti PAGALIAU! Tai toks kinas, kuris plečia kino meno ribas, nenuostabu, kad jis sukurtas su „Sensory Etnographic Lab“ vėliava. Kaip jau trumpai užsiminiau tave sutikusi po peržiūros, – nuostabu, kai filme ir vaizdas, ir garsas yra traktuojami kaip lygiaverčiai: ir vienam, ir kitam aspektui skiriama daug dėmesio, jie apmąstyti, išjausti ir kreipiasi į žiūrovą labai tvirtai ir pagrįstai. Svarbu, kad permąstomas tokios sunkios ir jautrumo reikalaujančios temos reprezentacijos klausimas. Man patiko ir struktūra: trys labai skirtingos dalys viena kitą taip papildo, kad išties kūrėjams pavyksta sukurti labai išbaigtos koncepcijos filmą. Aišku, dabar gana madinga tema – peizažas (landscape) kine, tačiau „Jūra yra jūra“ kūrėjams pavyksta įsismelkti į pačią diskurso esmę ir išties suteikti balsą peizažui.

 

Na, ir paskutinis filmas, apie kurį norėjau pasidalinti mintimis, – „Etapas“ („Colo“, rež. Teresa Villaverde) iš konkursinės programos. Nors iš pradžių žiūrėti buvo gana sudėtinga, greitai preciziškai ir nuosekliai kuriama filmo atmosfera įtraukia ir po truputį pradedi matyti aiškiau visus simbolius ir metaforas. Filme pasakojama apie šeimos irimą bedarbystės ir abejingumo fone. Kino kalba nenuobodi ir reikalaujanti papildomo dėmesio bei analizės. Labai įsiminė puikiai vaidinančios jaunos aktorės Alice Albergaria Borges ir Clara Jost, kurių duetas filmui suteikia ir veržlumo, ir gelmės. Tai vienas tokių filmų, apie kuriuos įdomu vėliau mąstyti, jis taip greitai neapleidžia atminties. Lauksiu tavo įspūdžių.

 

Na, ir pabaigai, visgi man pavyko pamatyti abu tavo rekomenduotus filmus: ir „Felisitė“ ir „1945“. Pastarasis ir mane sužavėjo kaip nedidelis, bet labai išbaigtas ir kruopščiai apgalvotas filmas. Jo kūrybos procesas užtruko 12 metų, tad tikrai justi, kaip tiksliai apgalvotos visos scenarijaus detalės, kostiumai, rekvizitai, – viskas filme savo vietose.

 

O „Felisitė“, spėju, gaus apdovanojimą už operatoriaus darbą – man tai vienas iš labiausiai konkursinėje programoje vizualiai išsiskyrusių filmų. Ir nors atrodytų, kad filmas turėtų būti labai slogus, vaizduojantis Kongo skurdą, sudėtingas socialines problemas, tačiau pagrindinės veikėjos ryžtas ir stiprybė žavi kiekvieną filmo sekundę. Pritariu, kad filmas skyla į dvi dalis ir turbūt dėl to atrodo be reikalo ištęstas. Tikrai yra scenų, kurios buvo nereikalingos ir nebeįnešė nieko naujo. Kita vertus, išlaikytas balansas tarp magijos ir kasdienio realizmo leidžia lėtai tyrinėti ne tik paviršių, bet ir vidines veikėjų patirtis. Stambūs Felisitės planai įsiminė ilgam.

 

Kokia pavasariška šiandien diena!

 

Iki, lauksiu iš tavęs laiškelio.

 

Mantė