Iš Berlinalės

kadras iš filmo „Apie kūną ir sielą“
kadras iš filmo „Apie kūną ir sielą“

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žinai, labai džiaugiuosi, kad pagrindiniame konkurse yra keturių moterų režisierių filmai. Agnieszkos Holland, kaip ir Ildikó Enyedi, filmai nenuvylė, o pastarasis, kurio dar nematei, man net labai patiko. Jau sakiau tau, kad man moterų režisierių balsas yra gražus ir artimas širdžiai. Ypač tie nepretenzingi, natūraliai atsirandantys feministiniai momentai ir visai kitoks jų jautrumas. Filme „Apie kūną ir sielą“ Enyedi kuria du pasaulius – realų ir sapnų, kuriame du savaip sužeisti (ji – psichologiškai, o jis – fiziškai) mėsos fabriko darbuotojai susitinka kaip elniai. Iš pradžių filme erzina keistai sukaustyta pagrindinės aktorės Alexandros Borbély vaidyba, bet vėliau supranti, kad ji filme vaidina ne moterį, o gyvūną. Scenos su žmonėmis ir gyvūnais arba jų lavonais nufilmuotos nepaprastai jautriai. Holland humoras, pritariu tau, buvo nepaprastai gyvas; ir tas unikalus lenkų kino formos gaivumas! Man patinka, kad Holland imasi trilerio ir jį sukuria: ypatingą, aktyvistinį ir dar su tokia puikia moterimi, kuri nei graži, nei patraukli, nei pernelyg šarminga, bet užtat intelektuali, ryžtinga ir tvirta. Bet kas toms filmų pabaigoms Berlinalės konkurse? Man ir Sebastiáno Lelio filmas „Fantastiška moteris“ atrodė nesibaigiantis. Apskritai filmas geras – mano dėmesį išlaikė iki pabaigos pradžios. Režisierius žiūrovus panardina į stiprią almodovarišką atmosferą, tik toje stebuklinėje scenoje, kur Marina šoka klube, jis pasidavė sorentiniškai tuštumai, o gal tik nesėkmingai bandė atkartoti egzistencinį šokį iš „Glorijos“?

O Sally Potter... Ar sutinki, kad „The Party“ (beje, kaip išverstum šį pavadinimą?) yra jos komerciškiausias filmas? Po šios trumpos, bet beveik tobulos politinės kino miniatiūros nuėjau į spaudos konferenciją, kur režisierė ir kūrybinė grupė dar geriau paaiškino apie filmo scenarijaus ir dabartinės D. Britanijos politinės situacijos sąsajas. Žinai, konferencija buvo labai įdomi ir gera, nes kuo toliau kalbėjo Potter, tuo aiškiau darėsi, kad iš pažiūros nemažai pramoginių elementų turinčiame filme viskas turi aiškų pagrindą. Ir dar gyvai pamačiau aktorių – kaip Dovilė sakė, su sparnais, – Bruno Ganzą. Beje, Potter atsakė ir į tavo klausimą, kodėl pasirinko nespalvotą vaizdą – jos nuomone, spalvotai realybei mes jau tapome nebejautrūs, ištrintos iš kadro spalvos leidžia atsiskleisti visiems tikrovėms atspalviams.

Žinau, kad tau patiko pernykštis „Forumo“ filmas „Avarija“ („Havarie“, rež. Philip Scheffner), todėl siūlau būtinai pasižiūrėti „Jūra yra jūra“ („El mar la mar“, rež. Joshua Bonnetta, J. P. Sniadecki). Kaip ir „Avarijoje“, ekrane nematyti šimtų JAV ir Meksiką skiriančioje dykumoje vykstančių tragedijų, bet apie tai liudija daugiausia už kadro pasakojamos istorijos ir 16 mm kamera filmuojami migrantų takai naktinės dykumos peizažuose.

 

Dar siūlau būtinai pažiūrėti kitą vengrų filmą „1945“ (rež. Ferenc Török). Taip ir maniau, kad „Sauliaus sūnus“ turėjo įkvėpti daugiau filmų apie Holokaustą. Šis pasakoja apie kaltę. Vengrijos provincijos miestelyje 1945 m. vasara, o žmonės po truputį grįžta į gyvenimą. Naujo vaistininko sūnus ruošiasi vestuvėms, nuotaka mokosi kvepalų pavadinimų, o jos mama blizgina sidabrinius įrankius. Tačiau žinia apie miestelio link keliaujančius du žydų ortodoksus bendruomenėje pasėja baisų nerimą, nes dėl aiškių priežasčių kiekvieno jų dabartis ir ateitis sugriūtų, jei miestelin grįžtų nuo seno čia gyvenę žydai. Jau sakiau tau, kad be šmaikštaus scenarijaus ir labai stiprios pabaigos mane labiausiai sužavėjo dėmesys kadre matomoms architektūros ir buities detalėms. Filme, atkuriant istorinį laikotarpį, buvo nesistengiama nieko sendinti, atvirkščiai – sena buvo atnaujinta, dar kartą pabrėžiant prisikėlimo ir naujumo temas.

 

Ar jau pamatei „Felisitė“ („Félicité“, rež. Alain Gomis)? Man šis magiškos Kongo muzikos kupinas filmas labai patiko. Nors jo skilimas į dvi dalis (pirmoji su aiškiu linijiniu siužetu, o antroji – laisva psichologinė personažo studiją) atrodė abejotinas vientisumo požiūriu, praėjus kelioms dienoms manau, kad antroji buvo net įsimintinesnė, nes joje atsiskleidė kažkas unikalaus, intymaus ir artimesnio gyvenimui. Ji papildė neorealistišką siužetą apie motiną, bandančią surinkti pinigų į avariją patekusio sūnaus operacijai. Kongo dainininkės Véro Tshanda Beya vaidyba verta „Sidabrinio lokio“.

 

Pramoginis austrų aktoriaus Josefo Haderio režisūrinis debiutas „Laukinė pelė“ („Wilde Maus“) apie po daugelio metų darbo laikraštyje atleisto muzikos kritiko gyvenimo krizę ir kerštą redaktoriui jau spėjo išblukti iš atminties, nors filmas buvo kur kas geresnis už visai nuvylusius Volkerio Schlöndorffo „Sugrįžimą į Montauką“ („Rückkehr nach Montauk“) ir SABU „Poną Longą“ („Ryu san“).

 

Kol naktinėjai Berlyne, aš pažiūrėjau dokumentinį filmą „Belinda“ (rež. Marie Dumora), kuriame žavėjausi režisierės tvirtumu. Ji filme išvengė teisimo ar globėjiškų emocijų, taip išlikdama iki galo teisinga savo filmo herojės – jeniš kilmės merginos, aplinkybių skubinamos užaugti, – atžvilgiu.

 

Ir dar – rekomenduoju brazilų filmą „Švytuoklė“ („Pendular“, rež. Julia Murat). Labai gražus, bet apie jį vėliau, nes turiu bėgti į kitą filmą – Joshua Z. Weinsteino „Menašė“ („Menashe“).

 

Gerų filmų,

Aistė