Festivalis, kuriame kinas vėl tampa magiškas

„Il Cinema Ritrovato“ Bolonijoje

„Valmonas“, rež. Miloš Forman, 1989
„Valmonas“, rež. Miloš Forman, 1989

Trisdešimt metų Bolonijoje vykstantis archyvinio ir klasikinio kino festivalis „Il Cinema Ritrovato“ („Sugrąžintas kinas“) vis labiau tampa alternatyvus. Toji alternatyva jaučiama dėl kitų tarptautinių kino festivalių augimo ir tam tikrų industrinių pokyčių. Kova dėl premjerų – jau įprastas dalykas, ji vyko ir vyks, tačiau pačios industrijos plėtra, didėjantis pardavimo agentų ir įvairiausių specialistų, skatinančių pardavimų augimą, skaičius dažnai tampa šešėliniu festivalių šleifu ir jau darosi įprasta kiną pirmiausia traktuoti kaip prekę. Vieniems tai – tobulėjimo kelias, kitiems – vertybių žlugimo, o festivalių lankytojams darosi vis sunkiau išlaviruoti šioje situacijoje. Dėl to „Il Cinema Ritrovato“ tampa tarsi užuovėja kino gerbėjams, šiame festivalyje filmų žiūrėjimo patirtis vėl įgauna tą magiškąjį elementą, nubrėžia skirtį tarp kasdienybės prozos ir poezijos.

Šįmet festivalyje sumažėjo programų – teliko „Sinefilų rojus“, „Laiko mašina“, „Erdvės mašina“ bei speciali programa vaikams ir jaunimui. Tačiau kiekvieną programą sudarė atskiros dalys – tradiciškai apžvelgiamas kinas prieš šimtmetį, technologiniai kino laimėjimai, atskiroje programoje pristatytos aktoriaus Marlono Brando, režisierių Marie Epstein ir Jacques’o Beckero retrospektyvos.

Vienas šio festivalio minusų – susitelkimas į naratyvinį kiną, tačiau bent jau plečiamos geografinės ribos. Norisi sutikti su Marko Cousinso išsakyta kritika apie Europos ir Amerikos parašytas kino istorijos versijas, o čia bent po truputį bandoma ištaisyti baltųjų padiktuotas kino vertybes.

Išsamiai pristatytas mažiau žinomas Argentinos kinas – „Vienos nakties istorija“ („Historia de una noche“, rež. Luis Saslavsky, 1940), „Juodas kraujas“ („Sangre negra“, rež. Pierre Chenal, 1950) ir kt. – akivaizdžiai rodo holivudinio kino įtaką. Nors šių filmų meninė vertė daugelio gali būti kvestionuojama, jie supažindina su alternatyvia Argentinos kino istorija ir leidžia geriau suprasti naujojo Argentinos kino atsiradimą, besipriešinantį konvencinei kino kalbai, dažnai televiziniam jo stiliui ir filmavimui paviljonuose. Tačiau Alberto Fischermano filmas „Žaidėjai prieš angelus“ („Players vs. ángeles caídos“, 1968) stebina savo žaisminga forma, konceptualumu ir drąsa eksperimentuoti. Pirmasis Alberto Fischermano kūrinys, ilgai laikytas dingusiu, visai neseniai buvo atrastas ir restauruotas. Filmas paremtas Williamo Shakespeare’o pjese „Audra“. Savo forma jis labiau primena džiazinę improvizaciją nei konvenciškai sukonstruotą popdainą. Iš visos programos išsiskyręs filmas kalba apie dvi grupes žmonių – geruosius žaidėjus ir puolusius angelus. Jie gyvena skirtinguose apleisto namo aukštuose, gerieji kvailioja ir žaidžia žaidimus, o blogieji laukia progos, kada galės atsikovoti prarastas teritorijas. Tai filmas, aštriai interpretuojantis centro ir periferijos kovą Argentinoje, atskleidžiantis nesibaigiančius galios žaidimus.

Pasaulio kino projektas šįmet vėl pasiūlė keletą restauruotų kino šedevrų. Tarp jų – Edwardo Yango „Taipėjaus istorija“ („Qing mei zhu ma“, 1985) ir režisieriaus Hou Hsiao-hsieno „Vaikinai iš Fengkuei“ („Feng gui lai de ren“, 1983). Restauruotos šių filmų versijos džiugino puikiai atkurtomis autentiškomis spalvomis. Viena iš festivalyje labiausiai įsiminusių juostų – hibridinio tipo filmas iš Kubos „Atsiminimai apie atsilikimą“ („Memorias del Subdesarrollo“, rež. Tomás Gutiérrez Alea, 1968). Filmas paremtas Edmundo Desnoeso to paties pavadinimo romanu. Pagrindinis filmo veikėjas įsivelia į nenuspėjamą meilės istoriją. Tačiau esminė filmo linija pagrįsta ne įvykių grandine, o jo mintimis ir atsiminimais – pastarieji dažnai papildomi neatsitiktine archyvine medžiaga. Iš šalies emigravusių draugų, šeimos narių paliktas vyriškis svarsto apie savo šalies praeitį, dabartį ir tolesnes galimas kryptis. Konceptualiai sumanytas ir įgyvendintas filmas taikliai perteikia ne tik socialinę, politinę Kubos atmosferą 7-ajame dešimtmetyje, bet ir supažindina su vyravusia intelektualine mintimi, jos keliamais klausimais ir patiriamais galvosūkiais.

Kaip ir Lokarno kino festivalis, Bolonija garsėja įspūdingais vasaros kino vakarais didžiojoje miesto aikštėje. Įspūdį daro ne tik ekrano dydis, puikus garsas, bet ir gyvai grojantis Bolonijos simfoninis orkestras, įgarsinantis nebylius filmus, bei žiūrovų skaičius. Ekrane išvystas Milošo Formano filmas „Valmonas“ („Valmont“, 1989) ir keleto tūkstančių žiūrovų bendras juokas primena, kaip malonu kiną žiūrėti kartu. Kiek kitokią magiją dovanoja jaukus kino rodymas Piero Paolo Pasolini aikštėje iš anglies lanko lempų (carbon light) projektoriaus: vintažinės juostos čia atgyja visu savo gyliu ir svajinga šviesa.

Ypač daug dėmesio šįmet skirta broliams Lumière’ams. Per visą festivalį buvo galima aplankyti didelę parodą „Lumière!“, kur apžvelgiamas kinematografo atsiradimas, pateikiamas visas atrastas Lumière’ų archyvas. Daug vietos parodoje užima šių brolių samdytų operatorių, kurie keliavo po Kambodžą, Egiptą, Japoniją, daugelį Europos šalių ir Rusiją, darbai. Šie nufilmuoti kadrai tapo pirmaisiais judančiais vaizdais, supažindinančiais žiūrovus su įvairiausiomis šalimis. Lumière’ų archyvų reikšmė nemąžta ir šiandien. Ryškiai įsiminęs kadras iš Rithy Panho filmo „Prancūzija – mūsų gimtinė“ („La France est notre patrie“, 2014), sukurto vien iš archyvinės medžiagos, filmuotos Indokinijoje, o dar kartą pamatytas parodoje jis priminė, kaip skirtingai gali kalbėti archyviniai kadrai, kai pakinta jų rodymo kontekstas. Būtent šiame festivalyje klesti ir nebylusis kinas. Ne tik pati kino pradžia yra papildoma atkurtais pirmaisiais filmais ar jam skirtomis parodomis, bet praplečiamas ir apskritai ankstyvojo kino supratimas. Visus seansus lydi gyvai akompanuojančių taperių muzika – kartais ne tik pagerinanti patirtį, bet ir ją truputį sugadinanti. Gyvai įgarsintas Fritzo Lango filmas „Pavargusi mirtis“ („Der müde Tod“, 1921) pasižymėjo taiklia interpretacija ir įnešė šiuolaikinių atspalvių, o filmo „Toks gyvenimas“ („Takový je zivot“, rež. Carl Junghans, 1929) įgarsinimas užgožė vaizdais taip subtiliai kuriamus kasdienio gyvenimo aspektus. Žiūrovui buvo primestas tamsus minoras, nors šiame Čekoslovakijos ir Vokietijos bendros gamybos filme pagrindinio naratyvo tragedija nuolat papildoma kasdienybės džiaugsmais ar sveiku humoru. Tačiau net su nelabai tikusiu įgarsinimu „Toks gyvenimas“ festivalyje tarp visos gausybės parodytų puikių nebyliojo kino pavyzdžių tapo ypatingu asmeniniu atradimu.

Sunku neidealizuoti tokio festivalio, kuriame visai atsisakoma nereikalingo blizgesio ir kalbama tik apie kiną ir jo kūrėjus. Žinoma, Bolonijos sinemateka turi savų interesų, čia susiburia kino restauratoriai, kino archyvų atstovai, platintojai, tačiau jaučiamas bendras noras išsaugoti kiną, padaryti jį prieinamą, surasti ir parodyti tai, kas dar mažai žinoma.