Tvarkingas kinas
„Kino pavasario“ konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“
„Kino pavasario“ konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“
Tačiau Vakarų festivaliai džiaugsmingai atrado tik rumunus, kurių kinas ilgainiui tapo savotišku visų pokomunistinių šalių dabarties skaudulių ir problemų ruporu. Nieko nuostabaus – rumunų kūrėjai bene pirmieji išdrįso drąsiai prabilti apie tai, ką jaučia ir kaip jaučiasi visuomenė, išsivadavusi iš sistemos. Tiesa, išsivadavusi tik formaliai: žmogų iš sistemos ištrinti galima, bet sistemą iš žmogaus – ne taip lengvai. Apie tai ir filmai, kalbantys ne virkaujančiu ar pamokslaujančiu tonu, bet neretai su sveika ironija ir distancija.
Kitų šalių kinas taip pat bando savaip apmąstyti realybę. Tiesa, kartais įstrigdamas tose pačiose temose ir motyvuose. Jei Balkanai, tai būtinai karas. Jei Lenkija – tai žydų tema. O kur dar socialinės dramos. Arba tokia populiari LGBT tematika, kuriai jau kuris laikas niekas neįpučia nieko originalesnio. Tačiau iš esmės šių šalių kinas, užuot autentiškai ir nesumeluotai atspindėjęs realybę, susižavėjo vakariečių kinu ir, pasikinkęs koprodukcijas, ėmė kurti tvarkingus ir vienodus filmus. Paprasčiausią festivalinį arthauzą. Jį žiūrėdamas gali sekundės tikslumu nuspėti, kada įvyks dramaturginis lūžis, kada herojus dings iš kadro, kiek sekundžių dar matysime jį tuščią, kada suskambės muzika ir galiausiai – kada filmas baigsis. Autorinis kinas taip pat kenčia nuo klišių. Ir jos vis labiau pastebimos.
Sakykim, serbo Nikolos Ljucos „Drėgmė“. Tipiškas festivalinis filmas. Neva giliamintiška psichologinė studija apie vyrą, kurio žmona netikėtai dingsta, tačiau jis nusprendžia ir toliau apsimesti, kad viskas gerai, kad jo šeimoje negali būti nieko panašaus į išdavystę. Tačiau istoriją neįdomią padaro būtent teisinga ir, nenustebčiau, kokiose nors tarptautinėse kūrybinėse dirbtuvėse „pagydyta“ dramaturgija.
Serbų aktorė ir režisierė Mirjana Karanović, „Geroje žmonoje“ suvaidinusi ir pagrindinę heroję Mileną, ir vėl paliečia neseno karo temą. Tiesa, karas filme „veikia“ tik vaizdajuostėje, kurią moteris randa miegamojo stalčiuje. Joje užfiksuota, kaip jos vyras su draugais įvykdo egzekuciją kareiviams. Šis daiktiškas artefaktas užnuodija pavyzdingos žmonos ir mamos kasdienybę. Moteris žinojo, kad jos vyras dalyvavo kare ir, matyt, buvo priverstas žudyti, tačiau šį skaudų faktą tiek ji pati, tiek sutuoktinis bandė pamiršti grįždami į ramų ir gražų gyvenimą. Vis dėlto Karanović rodo, kad karas – žaizda, kuri bet kada gali vėl atsiverti. O kad ji sugytų, būtinas moralinis apsivalymas. To moteris ir imasi, filmo pabaigoje, prieš guldama ant operacinio stalo (dar viena heroję lydinti neganda – žinia apie krūties vėžį), atidavusi vaizdajuostę žurnalistei, kuri tiria karo nusikaltimus ir per televiziją atvirai rėžia daliai serbų visuomenės nepatogią tiesą – karo nusikaltėliai turi būti nubausti.
Karanović filmas – negailestingas. Jis atveria ne pačius gražiausius tautos istorijos puslapius ir per vienos šeimos kasdienybę rodo visos visuomenės prisitaikėliškumą ir veidmainystę dar visai nesenų įvykių atžvilgiu. Tiesa, filmas kenčia nuo formos skurdumo, primena televizinį produktą, o dramaturginiai akcentai dėliojami nuspėjamai ir didaktiškai. Tačiau verčiau žiūrėti meninių aukštumų nesiekiantį kiną, nei gilintis į filosofines pretenzijas apie blogio gimimą žmoguje.
Turiu galvoje čekų Petro Kazdos ir Tomášo Weinrebo „Aš, Olga Hepnarova“, kurį konkurso žiuri kartu su bulgarės Svetlos Tsotsorkovos „Troškuliu“ išrinko geriausiu filmu. Man abu kūriniai pasirodė vieni silpniausių programoje.
Pirmasis pasakojo tikrais įvykiais paremtą istoriją apie Olgą, kuri 1973 m. įvykdė kraupų nusikaltimą – nukreipė lekiantį sunkvežimį į stotelėje stovinčius žmones. Nespalvotas filmas mums rodo, kas privertė jauną merginą ryžtis tokiam poelgiui. Priežasčių – ne viena. Abejinga šeima, netradicinės seksualinės orientacijos gniaužtai, nepritapimas visuomenėje, komunistinė sistema. Šioms priežastims režisieriai skiria beveik po lygiai ekrano laiko. Trumpose scenose žiūrovas sužino, dėl ko kenčia Olga, ir stebi jos kelią į tragišką finalą. Žingsnis po žingsnio. Netgi šiek tiek susitapatina su jaunute, bailia, susikūprinusia, berniukiškos eisenos, bet kartu ir pikta, aplinką niekinančia mergina. To autoriai, matyt, ir siekė. Priversti žiūrovą vienu metu ir užjausti, ir bodėtis.
Tačiau visai susitapatinti nepavyksta dėl nepakankamos aktorės Michalinos Olszańskos meistrystės. Nuo pat filmo pradžios matai, kaip ji kuria savo personažą. Kaip stengiasi laiku ir tinkamu kampu nukreipti žvilgsnį, vaikščioti, lyg būtų sunku pakelti koją nuo žemės, puse lūpų šyptelti ar kelias akimirkas (bare arba būnant su kita mergina) pasijusti kiek laisvesnė, ne tokia įsitempusi. Jausmas, lyg aktorė būtų įsprausta į jai visai svetimą vaidmenį. Nebent toks ir buvo kūrėjų sumanymas: Olgai net jos pačios kūnas svetimas. Tarkim.
Mintis apie blogio gimimą ir jo priežastis režisieriai, man rodos, pametė kažkur pusiaukelėje, pernelyg daug dėmesio skirdami 8-ojo dešimtmečio aplinkos atkūrimui, detalėms. Apskritai formai – nespalvotam vaizdui. Noras kuo tiksliau perteikti autentišką to meto kasdienybę neleido gimti potekstei. Su panašiais sunkumais susiduria ne vienas jaunas kūrėjas. Forma valdo.
Bulgarų „Troškulys“ ne tik pasidalijo geriausio filmo apdovanojimą. Jaunutė aktorė Monika Naydenova buvo pripažinta geriausia aktore. Kaip skelbė komisija, „už turtingą, intriguojantį vaidmenį ir provokatyvų pasitikėjimą“. Sprendimas man pasirodė abejotinas. Taip, mergaitė ekrane atrodo natūraliai, jos vaidmuo šiek tiek provokuojantis, nes ji lyg nimfetė rodo savo dailias šlaunis, o jos moteriškėjantį kūną kartkartėm nužiūri vyresni vyrai. Bet tiek to vaidmens. Tiek to jaunatviško pasitikėjimo. Suprantu, kad žiuri galėjo sužavėti nuožmi mergaitės veido išraiška. Tačiau čia ir bėda – tokia ji išlieka iki pat pabaigos. Už kietai sučiauptų lūpų ir iš padilbų žvelgiančių akių nėra personažo, jo biografijos.
O pats filmas? Saugiausias iš visų rodytų. Gražiai ir tvarkingai suregzta istorija apie šeimą ant kalvos. Mama skalbia vietinio viešbučio patalynę, tėvas kažką meistrauja, sūnus bastosi sausros nualintais kloniais. Kol kasti šulinio atvažiuoja vyras su mergaite. Tarp penkių personažų prasideda tylios dramos. Troškulys (meilės labiau nei vandens) finale plyksteli gaisru, kurį išgyvena tik du jauni įsimylėjėliai – sūnus ir mergaitė-geriausia aktorė. Suregzta gražiai. Jautresnį žiūrovą, tikiu, ir supurto: ko daugiau norėti iš šiuolaikinio kino.
Gaila, kad žiuri nepastebėjo „Evos Novos“ (rež. Marko Škop) ir nuostabios jos aktorės – Emílios Vásáryovos, kuri man be konkurencijos buvo geriausia šios programos aktorė. Tiksliai, be isterijos ir, atrodytų, be pastangų, ramiai, bet su didele jėga ji vaidina komunizmo laikais garsią aktorę Evą Novą. Šiandien ji gydosi nuo alkoholizmo ir pamažu pradeda grįžti į normalų gyvenimą. Tik ten niekas nelaukia. Sūnus jos išsižadėjo, kolegos aplenkia, nebent tik kaimynė – taip pat mėgstanti stiklelį – vis pasibeldžia į duris. Tačiau Eva taip lengvai nepasiduoda. Susiranda darbą prekybos centre. Važiuoja pas sūnų ir bando vėl užmegzti su juo ryšį. Ryžtasi nueiti pas bičiulį teatro direktorių, tikėdamasi, kad jai, buvusiai žvaigždei, atsiras koks nors vaidmuo. Moters stoiškumas paperka, o preciziška Vásáryovos vaidyba prikausto prie ekrano. Aktorei teko nelengva užduotis nuolat būti kadre, užpildyti jį žvilgsniu, šypsena, ašaromis, „išgyventi“ stambų planą.
Apie panašius filmus kiek ironiškai sakoma – „gyvenimiškas“. Tačiau „Evai Novai“ šis būdvardis labai tinka be jokios ironijos. Talentingai papasakota, meistriškai suvaidinta, jaudinanti, nuoširdi istorija. To šiuolaikiniame kine pasigendu vis labiau.
Pasakojimo būdu ir tempu išsiskyrė slovėno Olmo Omerzu „Filmas apie šeimą“. Režisierius kelis kartus keičia filmo nuotaiką ir puikiai sužaidžia žiūrovo lūkesčiais. Pasakojimas apie nevaržomą paauglių gyvenimą tėvams išvykus atostogauti? Taip, bet tik iš pradžių. Istorija apie vaikų tragediją tėvams su jachta prapuolus vandenyne? Taip, bet tik iki epizodo, kai tėvai galiausiai atsiranda – gyvi ir sveiki. Šeimos šunelio robinzoniški nuotykiai negyvenamoje saloje? Irgi taip, tačiau tik iki momento, kai augintinis stebuklingai išgelbstimas.
Režisieriui svarbu parodyti, kaip namiškiai pasikeitė tėvams stebuklingai išsigelbėjus, kas nutiko per tą laiką, kol jų nebuvo namie, ir kaip tai išjudino vidinę šeimos tektoniką. Pasirodo, už pasiturinčios šeimos fasado slypėjo paslaptys ir tereikėjo mažo įtrūkio, kad jos pradėtų kilti į paviršių.
Tačiau ir Omerzu, ir kiti šeimos santykius nagrinėję konkurso režisieriai aiškiai teigia: norint gyventi be sąžinės graužaties, melo ir netikrumo, tas įtrūkis būtinas. Konkurso filmai rodė, kad reikia išmokti išklausyti, įsiklausyti ir atleisti. Tai padaryti, kaip žinia, sunkiausia. Ypač patiems artimiausiems.
Apie tai buvo ir Bosnijos ir Herce- govinos režisierės Ines Tanović filmas „Mūsų kasdienis gyvenimas“ – istorija apie keturiasdešimtmetį Sašą, kuris vis dar gyvena su tėvais. Motina užtaria sūnų ir elgiasi su juo kaip su paaugliu, o štai tėvas jam nuolat priekaištauja, ragina prisiimti atsakomybę ir pagaliau pradėti gyventi savarankiškai. Tačiau du vyrai pradeda vienas kito klausytis tik sužinoję, kad Marija – žmona ir motina – sunkiai serga. Tai istorija apie seną kaip pasaulis kartų konfliktą. Tėvų ir vaikų santykius. Abiejų pusių lūkesčius, kurie dažnai prasilenkia. Ir vėl – papasakota pernelyg senamadiškai ir saugiai.
Kiek šmaikštesnis filmas panašia tema – lenkės Kingos Dębskos „Mano dukterys karvės“. Apie dvi skirtingas ir nesutariančias seseris, kurios privalo veikti kartu, kai motina, o paskui ir tėvas patenka į ligoninę. Jei ne talentingos aktorės Agata Kulesza ir Gabriela Muskała, filmą greitai užmirštum. Jame visko po lygiai – ašarų, juoko, isterijos, humoro, pamąstymų apie šeimos ryšius, tėvus, vaikus ir pan. Jokio netikėtumo. Bet, matyt, daugumai žiūrovų to pakanka. Svarbu pusantros valandos susitapatinti su veikėjais.
Nenustebino ir kiti lenkų filmai. Įdomią istoriją tarp realybės ir fantazijos žadėjęs režisierės Agnieszkos Smoczyńskos filmas „Šokių aikštelės dukterys“ (apie undines šiuolaikiniame pasaulyje) pasidavė nevaldomai stilizacijai, dainoms, blizgučiams, kol galiausiai užtroško kaip į krantą išmesta žuvis. O „Valpurgijos nakties“ režisierius Marcinas Bortkiewiczius, pasiryžęs apie Holokaustą išgyvenusią operos dainininkę ir jauną žurnalistą papasakoti neišeidamas iš kambario, istorijai pats užveržė kilpą. Nes Holokausto tema kiek per didelė kelių kvadratinių metrų grimo kambariui. Juolab jaunam režisieriui. Todėl neapsieita be supaprastinimų, kol galiausiai viskas išvirsta į isterišką-erotinį-teatrinį balaganą su neva prasmingais pamąstymais apie skaudžią praeitį ir netikėtu finaliniu tvistu – žurnalistas pasirodo esąs šios moters sūnus. Voilà.
