Skraidantis raudonas kilimas
68-asis Kanų kino festivalis
Baltosios kortelės skirtos svarbiausiems kritikams, Kanų festivalio veteranams, ir jų yra tik 1 proc. Rožinės – šiek tiek mažiau svarbiems. Abiejų spalvų kortelių turėtojai į seansus pakliūva be jokios konkurencijos. Mėlyniesiems ir geltoniesiems tenka laukti 1,5, o kartais ir 2 valandas, be garantijos, kad į salę bus įleisti. Kanai skelbia, kad šiemet buvo akredituota 4 000 žurnalistų ir 2 000 industrijos atstovų, kurių kortelės taip pat sužymėtos atitinkamomis spalvomis. Akredituotųjų tikrai labai daug, o spalvų paletė ir šįkart buvo aršiai plakama, ironiškai aptarinėjama žiniasklaidoje.
Festivalio akreditavimo įstatuose pabrėžiama, kad žurnalisto kortelės spalvą lemia leidinio, kuriam jis dirba, periodiškumas, tiražas, svarba Kanams. „Hollywood Reporter“ šią sistemą pavadino Indijos kastomis: „žemiausioji, geltonųjų kasta, susirenka likučius, jei, žinoma, jų lieka; gausiausia – mėlynųjų darbininkų kasta, buržua – rožiniai, hierarchijos viršūnėje – baltieji“. Spalva, žinoma, atspindi ir žurnalisto patirtį. Bent jau taip turėtų būti. Aišku, jei praėjusiais metais turėjai mėlyną kortelę, tačiau nieko rimta nenuveikei, krenti į geltonąją kastą. Vėlgi bent jau taip turėtų būti. Šis žaidimas negalioja, kai festivalyje lankaisi pirmą kartą, tad gavus mėlyną akreditaciją lieka tik džiaugtis ir svilinant saulei stoti į eilę.
Pateksi į filmą ar ne, eilės ilgis nuspėti nepadeda: vakar, stovėdama maždaug toje pačioje vietoje, lengvai pakliuvai į salę, tačiau nesistebėk, jei šiandien, likus iki tavęs kone šimtui kolegų, apsaugininkai pakels X-u sukryžiuotas rankas. Suprask, vietų salėje nebėr.
Panašiai ir su spaudos konferencijomis. Pavyzdžiui, nušvilptojo Guso Van Santo filmo „Medžių jūra“ („The Sea of Trees“) spaudos konferencijoje mėlyniesiems atsirado labai daug vietų, tačiau į Woody Alleno ar žiuri narių konferenciją nebuvo įleistas nė vienas mėlynasis, ką jau kalbėti apie geltonuosius. Tačiau atėjęs prie spaudos konferencijų centro to iš karto nesužinai. Apsaugininkai pataria laukti. Vėl 1–1,5 val. be jokių garantijų stovi eilėje ir pavydžiai akimis lydi baltuosius ir rožinius, kurie nestabdomi eina į salę paklausyti brolių Coenų pokštų.
Būtent taip daugelis leidinių įvardijo žiuri susitikimus su žiniasklaida ir finalinius verdiktus. Šiemet žymiųjų Coenų dueto vadovaujamą žiuri sudarė meksikiečių režisierius Guillermo del Toro, Malio dainininkė Rokia Traore, kanadiečių režisierius ir aktorius Xavier Dolanas, britų aktorė Sienna Miller, amerikiečių aktorius Jake’as Gyllenhaalas ir prancūzų aktorė Sophie Marceau.
Jų sprendimu, 68-ojo Kanų festivalio „Auksinė palmės šakelė“ atiteko Europos imigrantams ją paskyrusiam prancūzų režisieriui Jacques’ui Audiard’ui. Pergalę pelniusi socialinė drama „Dipanas“ („Dheepan“) pasakoja šrilankiečio gyvenimo Prancūzijoje istoriją. Filmui muziką sukūrė Lietuvoje mėgstamas elektroninės muzikos atlikėjas Nicolas Jaaras. Pasipiktinta tuo, kad neva konkursinėje programoje būta ir daug svaresnių pretendentų į pagrindinį apdovanojimą ir kad ne kas kita, o nuskendusio laivo su pabėgėliais iš Afrikos tragedija lėmė tokį žiuri pasirinkimą.
Didysis festivalio prizas skirtas debiutiniam vengrų režisieriaus László Nemeso filmui „Saulo sūnus“ („Saul fia“). Pasak žiuri narės Siennos Miller, ši juosta – vienas įdomiausių pasakojimų apie Holokaustą. Tai istorija apie krematoriume dirbantį Aušvico kalinį. Už pagrindinio veikėjo nugaros ar jam prieš akis, – tik išplaukę žmonių kontūrai. Esi taip arti personažo, kad imi jaustis kaip jis – visą laiką stebimas naikinančios akies. Režisierius pripažįsta, kad svarbiausia jam buvo išjudinti žiūrovo smalsumą, suaktyvinti vaizduotę. Tai išties labai festivalinis filmas, vienas įdomiausių debiutų šių metų Kanuose.
Geriausiu režisieriumi pripažintas Taivano Naujosios bangos atstovas Hou Hsiao-Hsienas, pristatęs filmą „Žudikė“ („Nye yin niang“). Tai kostiuminė drama apie Tangų dinastijos laikus, lėtas, hipnotizuojantis pasakojimas, skirtas tikram kinomanui.
Specialiuoju žiuri prizu apdovanotas Yorgos Lanthimos filmas „Omaras“ („The Lobster“). 2009 m. „Iltiniu dantimi“ atkreipęs sinefilų dėmesį graikas ketvirtajame savo filme stebina originaliu scenarijumi. Lanthimos vaizduoja visuomenę, kurioje vienišiems žmonėms nėra vietos. Jei per 45 dienas nesusirandi poros, esi paverčiamas pasirinktu gyvūnu. Kokį rinktumeisi? Gal omarą? Jis gyvena ilgiau nei 100 metų, o jo kraujas mėlynos spalvos. „Kai darai kažką neįprasta, rizikuoji būti nesuprastas arba susilaukti ovacijų“, – sakė režisierius, sužinojęs, kad jo filmas atrinktas į pagrindinę programą, kurią vertins nenuspėjamieji Coenai. Akivaizdu, rizika pasiteisino.
Žiuri sprendimas Michelio Franco dramą „Chronic“ įvertinti už geriausią scenarijų taip pat palaikytas išdaiga. Daugiausia tikėtasi, kad šio filmo pavadinimas per apdovanojimų ceremoniją bus ištartas dėl pagrindinį vaidmenį sukūrusio aktoriaus Timo Rotho. Na, taip ir atsitiko, tik netiesiogiai. Vieną po kito anapusybėn sunkius ligonius palydintis rūpestingas slaugytojas pats sugalvojo, kaip užbaigti filmą. Tiksliau, tai padarė jį meistriškai suvaidinęs Timas Rothas. Filmo pabaigoje jį partrenkia mašina, panašiai kaip Naomi Watts heroję filme „Medžių jūra“. Žiūrovai, žinoma, šiek tiek šokteli nuo kėdžių. Tarsi magas iš skrybėlės būtų ištraukęs baltą triušį. Bet ar geras magas, taip banaliai susilaukęs reakcijos, liktų patenkintas?
Geriausiu aktoriumi pripažintas vaidmenį Stephane’o Brizé filme „Rinkos dėsnis“ („La Loi du marché“) sukūręs Vincent’as Lindonas. Geriausios aktorės titulą pasidalijo Emmanuelle Bercot („Mano karalius“, „Mon Roi“, rež. Maï- wenn) ir Rooney Mara („Kerol“, „Carol“, rež. Todd Haynes). Ne veltui šie du filmai festivalio metu dažnai buvo aptarinėjami lygiagrečiai. Daugybę Kanų žiūrovų panegirikų pelniusi drama „Kerol“ sukėlė man nuobodulį. Gal dėl vaškinės Kate Blanchett. Tačiau tai labai padėjo atsiskleisti jaunajai Rooney Marai. Pranašavusieji filmui „Auksinę palmės šakelę“ nenusiminė ir kantriai laukia „Oskarų“ teikimo ceremonijos.
Visų šių pagrindinės konkursinės programos filmų premjeros vyko didžiojoje festivalio salėje „Lumière“, kurioje telpa per 2 000 žiūrovų. Nereikia pamiršti, kad į ją patenkama žygiuojant stebuklingu raudonuoju kilimu, kurį, pasak Šarūno Barto, šiemet taip pat pristačiusio filmą Kanuose, galima nusipirkti ir „Senukuose“. Tačiau taip galvojančių Kanuose nėra labai daug. Gegužės 13–24 d. socialiniuose tinkluose buvo kaip niekada daug raudonos spalvos. Juk nusifotografuoti ant Kanų kilimo, tarsi jis būtų skraidantis, norėta labiau nei pamatyti pristatomą filmą.
Kai pirmieji seansai prasideda 8.30 ryto, o baigiasi gerokai po vidurnakčio, rinktis, ką žiūrėti, reikia labai atsakingai. Stovėti eilėje, kad pasnaustum kaimynui ant peties, tikrai nėra laiko. Taigi rinkausi daugiau iš antros pagal svarbą konkursinės programos „Ypatingas žvilgsnis“ ir paralelinės nepriklausomos programos „Dvi režisierių savaitės“. Pastarojoje ir buvo pristatytas Š. Barto aštuntasis pilno metražo filmas „Ramybė mūsų sapnuose“. Būtent šioje programoje, pasak ne kartą Kanuose buvusių kolegų, džiuginančių atradimų pasitaiko gerokai dažniau.
Viena labiausiai suintrigavusių ir programos „Ypatingas žvilgsnis“ žiuri prizu apdovanota jauno kroatų režisieriaus Daliboro Matanićiaus drama „Zvizdan“ neįprasta kino kalba pasakoja apie karo padarinius. Jie meistriškai atskleidžiami per dviejų žmonių neįmanomos meilės prizmę. Tie patys aktoriai vaidina vis kitas ir kartu tą pačią porą. Jaunatviška energija trykštančiu stiliumi Matanićius perteikė savo tautos istoriją, atskleisdamas jos kruviniausius tarpsnius ir jų atgarsius skirtingų kartų gyvenime.
Svarbiausias „Ypatingo žvilgsnio“ prizas atiteko filmui „Avinai“ („Hrútar“, rež. Grímur Hákonarson), už režisūrą ir provokuojantį scenarijų „Ypatingo talento“ prizu apdovanota komiška drama „Lobis“ („Comoara“, rež. Corneliu Porumboiu), geriausiu režisieriumi pripažintas japonas Kiyoshi Kurosawa už jausmingą mistinę dramą „Kelionė į krantą“ („Kishibenotabi“).
„Dviejų režisierių savaičių“ nugalėtojai – „Trys prisiminimai iš jaunystės“ („Trois souvenirs de ma jeunesse“, rež. Arnaud Desplechin), „Mustangas“ („Mustang“, rež. Deniz Gamze Ergüven), „Gyvatės glėbyje“ („El abrazo de la serpiente“, rež. Ciro Guerra).
„Auksinė kamera“ atiteko programoje „Kritikų savaitė“ parodytai minimalistinei juostai „Žemė ir šešėlis“ („La tierra y la sombra“, rež. César Augusto Acevedo).
Norisi išskirti „Dviejose režisierių savaitėse“ rodytą siaubo trilerį „Žalias kambarys“ („Green Room“, rež. Jeremy Saulnier) su Patricku Stewartu. Į skustagalvių muzikos klubą atvykusi groti jauna pankroko grupė netikėtai tampa nužudymo liudininke. Komiškos situacijos susipina su kraupiomis smurtinėmis scenomis. Silpnesnių nervų žiūrovai gal ir užsidengia akis, bet kvailos kritinėse situacijose atsidūrusių jaunuolių replikos prajuokina kone kiekvieną. Salė kvatojo, šūkčiojo, plojo.
Viena labiausiai lauktų naujienų buvo iš šiaurės – Joachimo Triero naujausia drama „Garsiau nei bombos“ („Louder than Bombs“). Šį kartą norvegų režisierius pasikvietė Jesse Eisenbergą ir Isabelle Huppert, kad papasakotų apie takoskyrą tarp tėvų ir vaikų, nesusikalbėjimą, skausmą netekus artimo žmogaus, šiuo atveju mamos. O ši išmainė šeimą į pavojų kupinas fotožurnalistines keliones po kariaujančius kraštus. Iškart pagalvojote apie filmą „Tūkstantį kartų labanakt“, tiesa? Bet Joachimas Trieras visa galva aukščiau už Eriką Poppe’ą, nes maišo kortas ir nelaiko žiūrovų laikraščių skaitytojais.
O štai prancūzų aktorės ir režisierės Valérie Donzelli filmui „Margerita ir Žiuljenas“ („Marguerite & Julien“) laiko gaišti neverta. Nors tai pagrindinės konkursinės programos filmas, per seansą žmonės aplink šnabždėjosi, kad rodyti tokią juostą Kanuose – įžeidimas ir nepagarba. Filme subanalintai, lyg mažiems vaikams sekama pasaka apie brolio ir sesers meilę, už kurią jie pasmerkiami visuomenės ir nubaudžiami mirties bausme. Labiausiai gaila ryškios, sparčiai kylančios prancūzų aktorės Anaïs Demoustier, įsiminusios praėjusių metų François Ozono filme „Nauja draugė“, Malgorzatos Szumowskos dramoje „Jos“ (2011) ir kitur.
Lieka laukti rudens ir stebėti kino teatrų vienas po kito atskleidžiamus kozirius, tarp kurių tikrai bus ir ne vienas iš Kanuose pristatytų filmų.
