Prasmės ir šuolių
Apie antrąją „Baltijos žvilgsnio“ programą
Kažką panašaus galvojau per „Kino pavasarį“. Varstant kino salių duris ir lyg taškus renkant vienkartinių nosinėlių pakelius dažnai apimdavo kolektyvinės beprasmybės pojūtis, filmų gausa dusino, o reklamos, skrajutės, saldus spragėsių kvapas ir bendras šurmulys gniaužė man riešą ir sakė: „Daugiau!“ Nuoširdžiai graužiausi, kad gal nerandu prasmės ir kūrybos, nes man pačiai jų stinga. Iš dalies tai tiesa, bet kai pagaliau milžiniškame ekrane žiūrėjau Leos Caraxo retrospektyvos filmą „Pont Neuf meilužiai“ (1991), nuo kadrų ir montažo grožio, jautrumo, šėlsmo, netikėtumo ir laisvės per visą mano kūną keliavo šiurpulių bangos! Tikriausiai to labiausiai ir pasigedau „Baltijos žvilgsnio“ programoje – kūrybinės laisvės, energijos, lengvos beprotybės. Dauguma filmų visai vykę, bet manęs neapleido jausmas, kad jų kalba pasenusi ir negyva, kad jie turėjo būti sukurti mažiausiai prieš dvidešimt metų.
***
Konkursinė „Baltijos žvilgsnio“ programa sudaroma jau antrą kartą. Palyginti su pernai metais, į akis pirmiausia krenta tai, kad šiųmetė programa nevienalytė, – įtrauktas vienas animacinis filmas ir du dokumentiniai, ir filmai apskritai skirtingi, būtų sunku jiems rasti bendrą vardiklį.
Labai retai žiūriu animacinį kiną ir negaliu kompetentingai vertinti jo formos, bet Amerikoje gyvenančios latvių režisierės Signes Baumanes autobiografinis filmas „Akmenys mano kišenėse“ („Rocks in My Pockets“, 2014) buvo malonus netikėtumas, mat jame sutikau autorę, ir ta autorė be pagražinimų kalba apie (savo) gyvenimą. Šis filmas nėra apie akmenis, kuriuos Amelija renka į kišenes ir paskui laido vandens paviršiumi. Baumanė pasakoja apie akmenis, kurių nevalia pamiršti, kad pavyktų nusiskandinti. Pagrindinė filmo tema – depresija ir savižudybė. Protagonistė leidžiasi į giminės istoriją ir pasakoja apie talentingas savo šeimos moteris, kurios nesugebėjo savęs realizuoti, kurių energiją beveik tiesiogine to žodžio prasme „surijo“ vaikai ir vyrai ir kurios galiausiai nusižudė. Kartojasi daugmaž ta pati istorija: graži ir gabi mergina įsimyli, išteka, pagimdo vaiką, tada prisimena savo jaunystės svajones ir su siaubu supranta, kad nebegalės jų įgyvendinti. Su humoru ir ironija, švelnumu ir meile žvelgdama į giminės istoriją režisierė ieško jėgų išbristi iš savo pačios depresijos ir minčių apie savižudybę, bando ištrūkti iš užburto rato. Iš pradžių kiek nervina su stipriu latvišku akcentu angliškai kalbantis užkadrinis balsas, bet po kiek laiko topteli, kad, matyt, čia kalba pati menininkė (taip ir yra) ir kitaip nė negalėtų būti, nes ši istorija – nuo pradžių iki galo – jos. Filmas skleidžiasi žiūrovo akyse kaip kasdienė menininkės kova už gyvenimą ir išraiškos laisvę, ir tai daro įspūdį.
Lenkų režisierė Agnieszka Zwiefka dokumentinėje juostoje „Tylos karalaitė“ („Krolowa ciszy“, 2014) pasakoja apie kurčią romų mergaitę, kurios didžiausia aistra yra šokis. Denisa gyvena lūšnyne Vroclavo pakraštyje, dėl jos negalios kiti vaikai šaiposi iš mergaitės, ją užgaulioja, nenori draugauti. Niekas nepasirūpino išmokyti Denisos kalbėti, tad vienintelis jos komunikacijos būdas yra kūno kalba. Vieną dieną Denisa tarp šiukšlių randa bolivudinių filmų DVD, ji žėrinčiomis akimis žiūri spalvingas šokių scenas ir šoka drauge. Dokumentiniai filmo epizodai persipina su Bolivudo stiliaus šokių scenomis, kur judėti pradeda visas taboras ir net policininkai, o šiam paradui vadovauja kurčnebylė mergaitė, pati „pastačiusi“ filmui scenografiją. Zwiefkos darbas sužavi nesumeluotu vaiko noru bendrauti ir tuo, kad filmo kūrėjai įgyvendino negalios izoliuotos mergaitės fantazijas. Vis dėlto režisierė nėra ligi galo sąžininga; ji idealizuoja Denisą ir naikinamą taborą, rodo jį per spalvotus akinius, nutylėdama prieštaravimus, sudėtingesnius klausimus, todėl romų bendruomenė „Tylos karalaitėje“ yra auka, o pasipūtę europiečiai nejautrūs ir akli taboro grožiui, vitališkumui. Ne veltui filmą taip šiltai priėmė būtent vaikų auditorija. Nutylimas ir pats konfliktiškiausias klausimas – ar etiška prieš kito žmogaus valią bandyti pakeisti jo gyvenimą į „gerąją“ pusę?
Geriausio režisieriaus apdovanojimą gavusio amerikiečio Joshua Oppenheimerio dokumentinė juosta „Tylos žvilgsnis“ („The Look of Silence“, 2014) rodo gerokai sudėtingesnę, nemalonią tikrovę. Šis filmas pratęsia ankstesniame režisieriaus darbe „Žudymo aktas“ („The Act of Killing“, 2012) nagrinėtą temą – 7-ojo dešimtmečio viduryje Indonezijoje vykdytą genocidą, kurio metu buvo žiauriai nužudyta daugiau nei milijonas žmonių, apkaltintų komunizmu. Ši masinė tragedija ypač baisi, nes tebėra laikoma „pergale“, o žudikai – nacionaliniais didvyriais, kuriems už „nuopelnus“ tėvynei buvo atlyginta garbe, turtais ir valdžia. Jie gyvena ne tik nenubausti, bet dar ir apdovanoti, užima galios poziciją. Pirmoje dalyje apie šiuos įvykius pasakojo žudikai, jie bandė atkurti, inscenizuoti žudynes pagal savo fantaziją ir skonį, pasitelkdami vesterno, gangsterių kino ir miuziklo žanrus. „Tylos žvilgsnyje“ žodį gauna aukos, joms atstovauja Adi (jo brolis buvo žiauriai nužudytas genocido metu). Jis nesiekia keršto, bet nori, kad žudikai pripažintų, ką padarė, ir pajutę gailestį atsiprašytų. Tikrindamas nusikaltėlių regėjimą jis klausinėja apie tuometinius įvykius, bet atsimuša į kraupią sieną, – pajutę grėsmę visi lyg susitarę neigia nusikaltimus, nors ankstesniuose įrašuose gyrėsi, kaip skerdė žmones ir gėrė jų kraują, nes „tie, kurie negeria, išprotėja“.
Oppenheimerio filmas drąsus ne tik dėl to, jog jį statydamas režisierius iš tikro rizikavo savo ir kitų žmonių gyvybe ir liečia nepatogią temą. Jis drąsus, nes žengia į pavojingą apmąstymų apie gėrį ir blogį teritoriją, ir ne vien pasmerkdamas žudikus, eina giliau ir ieško pačių blogio šaknų. Oppenheimeris nepravirkdo žiūrovų, taip suteikdamas emocinę kompensaciją, neteigia lengvai suprantamo moralo, bet pastato jį akistaton su pačiu savimi. „Tylos žvilgsnyje“ pamatome save kaip ant delno – kirminėlį, vikšrą, kuriuo labai lengva manipuliuoti; užtenka visai nedaug, kad pažadintum jame blogį, bet tas pats žmogus gali peršokti save, praskelti kokoną ir išsilaisvinti iš baimės pančių. Kad tai galėtų įvykti, reikia atleisti, bet kur nėra atgailos, neįmanomas ir atleidimas. Kinas šiuo atveju sudaro galimybę įvykti masinei atgailai, įdreskia nesveiką, nenatūralią tylą.
Sėdėdama pilnoje kino salėje neįprastai jutau, kad tai, kas vyksta, yra svarbu, ir kad tai jaučia visi susirinkusieji.
***
Įmantrus suomių režisieriaus Jukkos-Pekkos Valkeapää filmas „Jie pabėgo“ („He ovat paenneet“, 2014) pasakoja apie vaikiną ir merginą, susitikusius paauglių globos centre kažkur Suomijoje. Mergina yra aštraus liežuvio, rūko, laužo taisykles, jos lūpos raudonos, o akys apvestos juodai. Ji iškart sužavi drovų, mikčiojantį jaunuolį. Naujieji draugai nieko nelaukę pavagia automobilį ir pabėga iš institucionalizuoto pasaulio, iš visuomenės, šalto, žiauraus ir bespalvio kalėjimo. Jie palieka tikrovę ir kaip iš gausybės rago pasipila siurrealistiniai vaizdai, spalvos, vizijos, simboliai ir metaforos. Veikėjai visaip šėlsta, slapstosi, bėga, įsilaužia į prabangią vilą saloje, svaiginasi, laksto nuogi po mišką, kol galop juos pagauna kaukėti visuomenės „sargai“, visaip žemina ir kankina. Tai savotiška arthausinė pasaka, pats režisierius prie įkvėpimo šaltinių mini brolių Grimmų pasakas, bet nepaisant reikšmių gausos (o gal kaip tik dėl jos) žiūrint neapleidžia beprasmybės, tuštumos įspūdis ir galop pasidaro gaila jaunučių aktorių, kurių vidinis pasaulis režisieriaus, regis, visai nedomina. Vaizdų vakuume įkalinti nuogi jų kūnai, nenatūralus juokas ir tuščias žvilgsnis paradoksaliai patvirtina filme demonstruojamo laisvės suvokimo infantilumą.
Švedų režisieriaus Ronnie Sandahlio darbas „Nesava“ („Svenskjævel“, 2014) – paprastas, neambicingas ir neįpareigojantis. Filmą žiūrėti lengva ir smagu, jame nevyksta nieko didingo, bet atsispindi tam tikri visuomenės pokyčiai (neturtingi švedų jaunuoliai masiškai važiuoja dirbti purvinų darbų į turtingąją Norvegiją, kuri dar neseniai buvo Švedijos tarnaitė, kaimietė nevykėlė). Lengvas ir dvelkiantis natūralumu, tai filmas, kurį pažiūrėjęs greitai pamirši, bet galbūt jis sukels teigiamų impulsų. Sandahlio juostos vinis, žiežirba yra pagrindinė herojė Dino (Bianca Kronlöf gavo geriausios aktorės apdovanojimą). Ji alkoholikė, gyvena svetimoje šalyje, neturi jokio statuso, tik sudėtingą praeitį, bet užtat geba užmegzti kontaktą su žmonėmis, nebijo pasakyti, ką galvoja ir ko nori, ji be kompleksų, jos pažastys ir kojos plaukuotos, ji serga mėnesinėmis, kartais trenkia prakaitu, nesirūpina savo išvaizda ar stiliumi, ji piešia ir to piešimo nesureikšmina, nuo jos sklinda pasitikėjimas savimi ir sveikas seksualumas. Dino kieta! Vis dar neįprasta ekrane matyti jauną moterį, nesupančiotą moteriškos išvaizdos ir elgesio suvokimo standartų. Dar neįprasčiau, kai kamera stambiu planu „paima“ ne Dino, o nuogutėlį jos darbdavį ir meilužį, ir akimirką leidžia žiūrovams patyrinėti jo anatomiją. Apskritai Sandahlio filmas priminė man, kad kinas yra didelė galia; tai, kas neįprasta, svetima, jis gali paversti norma, legitimuoti.
Danų režisierius Bille Augustas nėra kino naujokas, kadaise jis pastatė tokius filmus kaip „Pelia užkariautojas“ (1987) ir „Geri ketinimai“ (1991). „Baltijos žvilgsnio“ programoje parodyta „Rami širdis“ („Stilje hjerte“, 2014) ne tokio kalibro, tai – tvarkingai pastatyta, santūrios formos kamerinė drama, kuriai aktualumo, intrigos suteikia du dalykai – komplikuota eutanazijos tema ir gera aktorių vaidyba, ypač subtilus legendinės danų aktorės Ghitos Nørby vaidmuo (nelabai suprantu, kodėl ji negavo apdovanojimo). Estera serga sunkia, greitai progresuojančia liga, kuri nepalieka jokių vilčių. Gavusi šeimos narių sutikimą ji nusprendžia, kol dar yra laiko (kol ji dar valdo rankas) išgerti mirtiną dozę. Estera surengia atsisveikinimo savaitgalį, kurio metu imituojamos Kalėdos (iki jų liko dar pora mėnesių). Šeima valgo kalėdinius patiekalus, šoka aplink eglę, pykstasi ir verkia, bando susitaikyti su mirties faktu. Name bergmaniškai tiksi laikrodžiai, motina šypsosi ir bijo, dukras graužia sąžinė ir ėda abejonės. Yra apie ką pagalvoti.
Vokiečių režisieriaus Christiano Petzoldo „Feniksas“ („Phoenix“, 2014) – tai vienas keisčiausių programoje parodytų filmų. Petzoldas suderina tai, kas, rodos, nesuderinama, ir Holokausto dramą įvelka į stilizuotą, kone muziejišką, postmodernistiškai žaidžiantį film noir apdarą. Per naktį, per sieną saugančių kareivių prožektorių šviesą slysta paslaptingas automobilis, jame sėdi moteris žaizdotu, sutvarstytu veidu, bet fone skamba tamsi, gundanti, šiurpuliais per nugarą slenkanti džiazinė kontraboso partija. „Fenikso“ istorija nėra tikroviška, čia valdo jausmo tikrovė. Garsi dainininkė Nelė grįžta iš koncentracijos stovyklos psichologiškai palaužta, neatpažįstamai subjaurotu veidu. Ji turi tik vieną viltį, vieną troškimą – vėl pamatyti savo vyrą Džonį, kuris, regis, ją ir išdavė. Jie susitinka, bet Džonis neatpažįsta Nelės, užtat pasiūlo jai paradoksalią avantiūrą – suvaidinti jo neva mirusią žmoną ir pasidalinti didžiulį jos palikimą. Nelė iš naujo mokosi elgtis ir atrodyti kaip Nelė, ir jie pradeda ruoštis efektingam, pribloškiančiam, nerealiam žvaigždės sugrįžimui. Dėl herojės silpnumo, savigarbos neturėjimo filmą žiūrėti tiesiog fiziškai sunku, bet paradoksaliu būdu būtent per savo silpnybę, visiškai atsiduodama vyro valiai, Nelė galų gale pakyla iš pelenų ir išsivaduoja. Ji uždainuoja, ir tai yra vienas įspūdingiausių finalų kine. Petzoldas leidžia sau įžūliai, kone šventvagiškai elgtis su Holokausto tema, taip išlaisvindamas auką iš kolektyvinio portreto varžtų ir suteikdamas jai sunkiai apibrėžiamą, bet nepaneigiamą individualumą. Balsą. Pasaulyje nėra dviejų vienodų balsų.
„Mano vardas Viktorija“ („Victoria“, 2015), kito vokiečių režisieriaus Sebastiano Schipperio darbas, buvo pripažintas geriausiu programos filmu. Viktorija yra jauna mergina iš Madrido. Ji gyvena Berlyne ir dirba kavinėje. Šią naktį Viktorija geria degtinę ir šoka sausakimšame klube pagal technomuziką. Viktorija nekalba vokiškai. Viktorija viena. Viktorija sutinka keturis įkaušusius „forsus“. Viktorija kažkodėl nori su jais bendrauti! Schipperio juostą sudaro vienas, iš esmės nenutrūkstantis kadras, panardinantis mus į vienos merginos naktį. Žiūrovų akyse prašvinta Berlynas ir aukštyn kojom apsiverčia penki gyvenimai. „Dardeniška“ kamera ir realus laikas suteikia filmui įtaigos ir tai, kam sunku rasti psichologinio pagrindo, pavyzdžiui, Viktorijos sutikimas leistis su naujaisiais draugais į abejotino švarumo nuotykį, tampa įmanoma. Visgi siužetiškai įdomi ne vagystės ar košmariško slapstymosi nuo policijos dalis (jau esame tai matę), kai fiziškai pradedame jausti, kaip laikas slysta veikėjams pro pirštus, o epizodas kavinėje, dar prieš tragediją, kai paaiškėja, kas yra ta anonimiška mergaitė Viktorija. Ji – viena iš daugelio pianisčių, neatlaikiusi antžmogiškų akademinės muzikos pasaulio reikalavimų ir konkurencijos, mergina, kurios visas ankstesnis gyvenimas ir įdėta energija „nusibraukė“ mokytojams nusprendus, kad iš jos nebus solistės. Ir šita mergaitė sutinka keturis „gatvinius“, reprezentuojančius neparadinę miesto pusę, kur menas neegzistuoja ir neturi jokių teisių. Aukštasis menas susitinka su žemiausiu visuomenės sluoksniu. Tai išaiškėja filmo viduryje, kai išsidavusi, jog moka groti, Viktorija vidury nakties po daug alkoholio ir šėliojimo lyg niekur nieko aistringai atlieka vienam jaunuoliui Liszto „Mefistofelio valsą“. Apstulbęs, pakerėtas vaikino veidas ilgam įsirėžia į atmintį. Schipperio filmas tarsi sako, kad menas turi „išeiti į gatves“, prisiminti savo adresatą – žmogų. Jei iš jo sklis noras bendrauti, komunikuoti, kiekvienas pajėgs jį įvertinti. Gaila, kad toliau režisierius pasuka seniai išmindžiotu keliu ir įvelia Viktoriją į nusikaltimą, o galėjo palikti ją vieną kavinėje mąstyti ir groti savo mėgstamiausius kūrinius. Visą valandą, kad pajustume, kiek joje telpa.
Debiutuojanti rusų režisierė Natalija Kudriašova savo darbe „Pionieriai herojai“ („Пионеры-герои“, 2015) piešia paskutinės Sovietų Sąjungoje augusios kartos kolektyvinį portretą. Olga, Katia ir Andrejus, buvę bendraklasiai ir draugai, intelektualūs ir gabūs žmonės, yra nelaimingi, nes jų gyvenimas neturi prasmės, orientyrų. Filmą sudaro depresyvios veikėjų kasdienybės epizodai ir sovietinės vaikystės prisiminimai. Labiausiai išplėtota Katios linija; maža vaiko širdelė nieko kito netrokšta kaip tapti pioniere, bet sąžinę slegia žinojimas, kad jos senelis nusikaltėlis (slapčia verda samagoną). Katia niekaip negali pasiryžti įduoti senelį ir kankinasi viena su savo baisia našta. Galų gale ji pro ašaras tampa pioniere. Neilgai trukus griūva Sovietų Sąjunga. Kudriašovos filmas atskleidžia visos kartos kolektyvinę traumą: tave dresavo kažkuo tikėti, tu, kaip kiekvienas nuoširdus vaikas, mokeisi duodamų komandų, kad sulauktum didžiausio apdovanojimo – valstybės paglostymo, pagerbimo, o staiga paaiškėjo, kad tai, ko tave mokė, galėjo būti neteisinga, žiauru, kad apdovanojimas tebuvo būdas valdyti. Trijų draugų dabarties nykumą pabrėžia niūrios, pilkos, purvinos spalvos, lyg realybei būtų nuleistas kraujas. Kudriašovos darbui pritrūksta koncentracijos, bet jis provokuoja interpretacijai, diskusijai.
Labiausiai gluminančio filmo apdovanojimo, manau, nusipelnė rusų režisieriaus Aleksejaus Fedorčenkos darbas „Revoliucijos angelai“ („Ангелы революции“, 2014), taip pat permąstantis istorines rusų traumas. 1934 metai. Legendinė kovotoja Polina, lydima draugų menininkų komandos, išvyksta į šalies šiaurę su misija „atversti“ šamanistines chantų ir nencų gentis į komunizmą. Pagrindiniu jų įrankiu tampa avangardinis menas. Fedorčenkos filmas yra lyg žaidimas, mozaika, kurioje šelmiškai šokinėjama po laiką, vietą, tikrovės lygmenis. Jo neįmanoma žiūrėti pasyviai, žiūrovas nuolat kviečiamas dalyvauti, visų pirma suprasti, kas iš viso vyksta, kas tie filmo veikėjai, o svarbiausia, kas yra istoriniai faktai, o kas – fantazija arba laisva, pašėlusi tų faktų interpretacija (filmo pradžioje sakoma, kad viskas paremta istorija). Tai vienas tų retų atvejų, kai filmo neužtenka pažiūrėti vieną kartą. Fedorčenka atskleidžia rusų avangardistų beprotybę ir genijų, parodo, kokias groteskiškas formas menas gali įgauti paverstas politiniu įrankiu, ir įžūliai kritikuoja savo šalies mitologiją. Paradoksalu, bet nors režisierius eksperimentuoja su forma ir naratyvu, rusų avangardo fone jo filmas atrodo... senamadiškai. Aš net išsižiojau sužinojusi, kad tereminas, elektroninis muzikos instrumentas, kuriuo grojama ore judinant ranką ir kuriuo filme ne kartą skambina Polina, buvo sukurtas 1919-aisiais. Beveik šimtas metų!
***
Nustebau, kai lenkų režisierės Małgorzatos Szumowskos juosta „Kūnas“ („Ciało“, 2015) nelaimėjo geriausio programos filmo apdovanojimo (tik Januszas Gajosas pripažintas geriausiu aktoriumi). Man „Kūnas“ tapo labai šviesiu ir netikėtu atradimu, seniai buvau mačiusi kine tokį žaismingumą, gyvybę, dinamiką. Filmas pasakoja apie tris veikėjus ir skirtingą jų santykį su kūnu. Janušas yra teismo medicinos ekspertas; baisiai sužaloti kūnai, sudraskyti embrionai yra jo kasdienybė. Janušas griežtai atsisako leistis į metafizinio pobūdžio spekuliacijas, jam egzistuoja tik materija, faktai. Ekscentriška psichologė Ana yra mediumė, ji palaiko nuolatinį kontaktą su dvasiomis, jos misija – būti mirusiųjų ir gedinčiųjų tarpininke. Depresuojanti anoreksikė Janušo duktė Olga, kurią gydo Ana, užima tarpinę poziciją. Ji suvokia kūną kaip sielos formą. Šiuos tris veikėjus susieja mirusi Janušo žmona, su kuria Ana užmezga kontaktą. Režisierės pasirinkta ryšio tarp gyvenimo, kūno ir mirties tema yra tikrai sudėtinga ir rimta, tačiau ji nuolat griauna tą rimtumą netikėtais pokštais, akibrokštais, išsidirbinėjimais. Pirmoje filmo scenoje Janušas atvyksta į mirties vietą – prie upės ant medžio šakos pasikorė žmogus. Janušas užfiksuoja mirties aplinkybes, numirėlis atsistoja ir lyg niekur nieko nueina krantine. Taip Szumowskos filmas įgauna magiško realizmo bruožų ir dviprasmybės, netikėto lengvumo ir išminties. Savo filmu režisierė tarsi sako, yra ir taip, ir taip tuo pačiu metu, viskas ir rimta, ir nerimta, teisūs ir Janušas, ir Ana. Svarbiausia klausimas. Ir reikia nepamiršti per daug nesusireikšminti, nepamiršti juoktis iš savęs, juoktis iš normų, jas laužyti. Išsilaisvinti. Tai atneša didžiulį palengvėjimą. Kelias ilgas ir dar yra ką atrasti.
