Kas tas CPH: PIX?

CPH: PIX – tai nedidelis, bet savitą atmosferą ir veidą turintis kino festivalis. Jo programoje gana platus žanrinis ir geografinis kino spektras – nuo europinio arthouse iki argentinietiškų paauglių istorijų. Nuo Larry Clarko filmų, balansuojančių ant pornografijos ribos, iki siaubo filmų programos. Pilna ir koncertų, diskusijų apie kiną bei kitokių renginių. Tai daugiau žiūrovams, o ne kino industrijai skirtas festivalis.

Jame nesutiksi itin daug žvaigždžių, bet užtat jaukiai praleisi laiką. CPH: PIX džiugino danų kūrėjų premjeromis, pavyzdžiui, Thomaso Vinterbergo „Toli nuo skubančios minios“ („Far from the Madding Crowd“, 2015). Naujajame filme režisierius ėmėsi Tomo Hardy to paties pavadinimo romano ekranizacijos. Jos centre – Viktorijos laikų moteris Bašeba (Carey Mulligan) – graži, protinga ir norinti būti nepriklausoma. Ji našlaitė. Tarnaudama tetos fermoje susipažįsta su kaimynystėje įsikūrusiu fermeriu Gabrieliu Ouku (Matthias Schoenaerts), šis neilgai trukus jai pasiperša, tačiau toji pasiūlymą atmeta. Nors matyti, kad vyras jai simpatiškas, moteris sakosi nenorinti būti kieno nors nuosavybe. Netrukus Gabrielis praranda savo ūkį, o Bašeba paveldi klestinčią dėdės fermą. Gabrielis tampa jos pavaldiniu. Neilgai trukus ją beprotiškai įsimyli turtingas pagyvenęs viengungis Viljamas Boldvudas (Michael Sheen), o čia dar aistringas žavus seržantas Frankas Trojus... Bašeba nebegali atsispirti savo aistroms.

Iš pradžių Vinterbergas žavi savo meistryste ir preciziškai dėliojama istorija, tačiau kažkur filmo viduryje pasakojimas tarsi praranda vientisumą, ypač lyg iš niekur pasirodžiusiam seržantui Frankui (taip dažnai nutinka ekranizacijose, kai 400 puslapių knyga suspaudžiama į dvi valandas). Šis veikėjas vaizduojamas kaip patrauklus, Bašebos aistrą pažadinantis vyras, tačiau netrukus paaiškėja, kad jis linkęs į lošimus ir gali žiauriai elgtis su moterimi. Šis ir panašūs jo pasikeitimai kiek skuboti ir nemotyvuoti, sudrumsčiantys pasakojimo darną.

Nors „Toli nuo skubančios minios“ negalime vadinti stipriausiu Vinterbergo filmu, epinė ir itin vizualiai trečią kartą su danų režisieriumi dirbančios operatorės Charlotte Bruus Christensen („Submarinas“, „Medžioklė“) nufilmuota juosta, kalbanti apie geidulius, meilę ir stiprius individus, papirks savo vaizdo kultūra, dramatizmu ir atpažįstamumu. Lietuvos kino teatrus filmas pasieks liepos mėnesį.

Festivalyje rodytas ir Lietuvoje neblogai pažįstamo jauno islandų režisieriaus Daguro Kári („Albinosas Nojus“, „Išsišokėlis“, „Gera širdis“) filmas „Nekaltybės kalnas“ („Fúsi“). „Nekaltybės kalnas“ šiame filme – tai kompleksuotas storulis Fúsi, kuriam 43-eji, jis vis dar gyvena su mama, jo hobi yra žaidimas su žaislinėmis mašinytėmis ar Antrojo pasaulinio karo mūšių atkūrimas miniatiūrose. Jis vis dar yra nekaltas. Tačiau vieną kartą, įtikintas motinos ir patėvio, jis pradeda lankyti šokių pamokas. Čia sutinka ir įsimyli Sjofn. Bet tuo viskas dar nesibaigia, – netrukus paaiškėja, kad gėlių parduotuvę svajojanti turėti, bet šiukšlių išvežėja dirbanti moteris sužeista ne mažiau nei Fúsi. Filmas šiltas ir jo mintis gera, tačiau nelabai įsimintinas.

Amerikiečių fotografui Larry Clarkui, 1995 m. kine debiutavusiam filmu „Vaikai“ („Kids“), skirtoje programoje parodyti trys jo filmai. Tarp jų – naujausias –  „Mūsų kvapas“ („The Smell of Us“). Šis filmas neturi ryškios istorijos – jame tarsi atgyja į ekraną perkeltos autoriaus nuotraukos. Filmo centre – Paryžiaus paauglių riedlentininkų grupės nariai: Metas, parsidavinėjantis vyrams už pinigus, jo draugas JP, neslepiantis šiam šiltų jausmų, Mari, vienintelė mergina grupėje, nesėkmingai ieškanti, kas galėtų patenkinti jos seksualinius troškimus, ir kažkieno draugas, viską filmuojantis kamera ar telefonu. O apsišlapinusį benamį Rokstarą vaidina ir pats režisierius Larry Clarkas. Filme autorius kartu ir kritikuoja, ir žavisi neturinčios prieš ką maištauti hedonistinės kartos nuopuoliu bei stiliumi. Tai karta, kuriai seksas vakarėlio metu yra visiškai normalus dalykas. Filme daug atvirų pornografinių vaizdų, tad autorius kritikų kaltinamas noru šokiruoti ir savęs paties kartojimu.

O amerikiečių nepriklausomo kino kūrėjas Halas Hartley savo naujuoju filmu „Nedas Raiflas“ („Ned Rifle“) kviečia į dar vieną jam būdingą keisčiausių veikėjų pasaulį. Nedo tėtis, savimi besimėgaujantis rašytojas, kadaise buvo įsitraukęs į teroristinius aktus bei įtraukęs savo žmoną Fei, kuri už tai nuteista kalėti iki gyvos galvos. Nedas gyvena su religingų įtėvių šeima, jis ir pats religingas, tačiau jo planai ne itin krikščioniški – sulaukęs aštuoniolikos jis leidžiasi į kelionę, kad surastų ir nužudytų savo tėvą. Tai mažabiudžetis indie filmas, negalintis pasigirti ypatingu užmoju, jame yra netgi akivaizdžių siužeto netikslumų, tačiau talentingas Halo Hartley pasakojimas įtraukia.

Populiaraus vokiečių režisieriaus Andreaso Dreseno filmas „Lyg būtume sapnavę“ („Als wir träumten“) – tai to paties pavadinimo Clemenso Meyerio knygos ekranizacija. Juosta, pirmą kartą parodyta Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje, toliau eksploatuoja nostalgiją Rytų Vokietijai ir pasakoja apie grupę vaikinų Leipcige 1989 m., iškart po Vokietijos suvienijimo. Jie žavisi technomuzika ir nori atidaryti klubą. Vaikinai krečia anarchistinius pokštus, vartoja narkotikus, pešasi su skustagalvių gauja, bėgioja nuo policijos, o kartais įsimyli. Filmas apie stabilumą praradusią visuomenę ir pasmerktus jaunus likimus.

Istorija pasakojama pagrindinio veikėjo Danio akimis, kartais pasitelkiamas užkadrinis jo balsas iš dabarties perspektyvos. „Lyg būtume sapnavę“  kritikuojamas dėl netikrumo, realybės neatitikimo ar struktūros trūkumų, tačiau režisieriui pavyko sukurti nostalgišką (nors, tenka pripažinti, gana stereotipiškai) įspūdį, lyg tas gyvenimas būtų buvęs svaigus, bet kartu ir tragiškas sapnas.

CPH: PIX festivalyje galima atrasti ir Kopenhagos žiūrovų pamiltų, tačiau lietuviams nelabai girdėtų kino kūrėjų, pavyzdžiui, Mike’ą Cahillą ir jo mokslinės fantastikos filmą „Kilmė“, kuris patraukia ne tiek savo istorija, kiek vizualiu ir novatorišku pasakojimo būdu.