Tarp bendraminčių

Bjauriausia, kas gali nutikti kritikams – tai moralinis apsileidimas, kai inteligencija perauga į aroganciją. Nuo to terapiją išrado britų literatūros kritikas Davidas Lodge’as savo romane „Keičiantis vietomis“ („Changing Places“, 1979). Knygoje Amerikos dėstytojų ratelis vakarais prie vyno taurės žaidžia „pa(si)žeminimo“ žaidimą, kurio esmė – kuo nuoširdžiau prisipažinti, kokių literatūros klasikos kūrinių nesi skaitęs. Laimi tas, kuris, atėjus jo eilei, pamini ne kokį nors pirmąjį George’o Gordono Byrono poezijos rinkinį, kurį yra skaitęs tikrai ne kiekvienas, o, pavyzdžiui, visą Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ ciklą ir pan. Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ neskaitęs veikėjas savo literatūrinę spragą teisina tuo, kad šio kūrinio nereikia net skaityti, norint žinoti visas jo nagrinėjamas temas ar stilių. Nors ir laimi žaidimą, Lodge’o romano herojus praranda gerą darbą (kurį gauti sugebėjo neskaitęs „Hamleto“) ir kitų pagarbą.

Turbūt kiekvienam rašančiajam bent kartą yra tekę protingai palinksėti, o gal net ir savo tekste paminėti didį klasikos kūrinį, prie kurio nė karto neteko tiesiogiai prisiliesti, nes kartais, atrodo, gali pakakti žinojimo, dėl ko kūrinys yra svarbus. Lodge’o išrastą antiarogancijos arba antidiletantizmo terapiją liepos pabaigoje savanoriškai sutiko patirti Europos kino akademijos organizuojamo kino projekto „Sekmadienis kaime“ dalyviai ir organizatoriai. Su tarptautiniu Vroclavo kino festivaliu „Nowe Horyzonty“ nuo pat pradžių glaudžiai bendradarbiaujantis projektas, Europos kino akademijos narių žaismingai vadinamas šeimos išvyka, pirmą kartą įvyko 1995-aisiais Krzysztofo Zanussi kaimo sodyboje. Ją režisierius atvėrė tarptautinei jaunų kino kūrėjų bendruomenei bei keliems Europos kino akademijos nariams, tarp kurių buvo ir lenkų režisierius Krzysztofas Kieślowskis. Projekto esmė – neoficialioje aplinkoje užmegzti nuoširdų ryšį tarp skirtingų Europos kino kartų atstovų. Taip šis projektas tapo tradicija ir beveik kasmet buvo rengiamas vis kitų Akademijos narių sodybose. Šią vasarą jau trečią kartą paraleliai vyko ir Europos kino akademijos Viešųjų ryšių skyriaus vadovo Pascalio Edelmanno iniciatyva pradėtas „Sekmadienis kaime“, skirtas kino kritikams. Beje, svarbu paminėti, kad siekdama kurti vientisą ir įvairialypę Europos kino bendruomenę Europos kino akademija į savo gretas priima kino žurnalistus ir kritikus.

Paskutinį vakarą žaidimą žaidė šeši jauni ir aktyviai rašantys kino kritikai iš Vengrijos (Judit Vajda), Belgijos (Elli Mastorou), Lenkijos (Adam Kruk, Dorota Chrobak, Artur Zaborski) ir Lietuvos (Aistė Račaitytė), Vroclavo Amerikos kino festivalio meno vadovė Urszula Śniegowska, Europos kino akademijos narys Pascalis Edelmannas ir ispanų kino kritikė Chusa López Monjas. Visai ne staigmena, kad tarp mūsų atsirado nemačiusių ir François Truffaut „400 smūgių“ ar Vittorio De Sicos „Dviračių vagių“. Filmų, kurie laikomi ne tik garsiausiais legendinių režisierių darbais, bet ir esminių modernaus kino srovių kanoniniais kūriniais.

Tačiau dirbtuvių diskusijos vis grįždavo ir prie Naujosios „keistosios“ graikų kino bangos, nes jai priskiriami net du iš keturių drauge matytų filmų: Michaliso Konstantatoso „Liutonas“ („Luton“, 2013) ir Syllaso Tzoumerkoso „Tėvynė“ („Hora proelefsis“, 2010). Kino kritikai diskutavo ir klausė projekto svečio Michaliso Konstantatoso: kaip naujasis Graikijos kinas atrado savo raiškos priemones? Įprasta manyti, kad atspirties tašku tapo Yorgoso Lathimoso „Iltinis dantis“ („Kynodontas“, 2009), tačiau ar be jo dabartinis Graikijos kinas būtų kitoks? Ar jo herojai nebūtų tokie pat susvetimėję, neadekvatūs, praradę gebėjimą išlaikyti žmogišką ryšį? Kas yra „naujųjų bangų“ postūmis ir kaip atsiranda bendras vardiklis, leidžiantis labai skirtingų režisierių kūrybą priskirti vienam procesui? Kada tai tampa mada ir ar įmanoma sulaukti palaikymo „bangos apimtoje“ šalyje, kuriant ką nors visiškai kitokio? Tokie ir panašūs klausimai kilo bei diskusijos netilo kelias dienas ir naktis nuošalioje sodyboje netoli Vroclavo, kur tuo metu vyko savo programa kiekvieną sinefilą džiuginantis Tarptautinis Vroclavo kino festivalis.

Kasmet festivalio programa išsiskiria laisvumu – meno vadovė Joanna Łapińska ir pagrindinis vadovas Romanas Gutekas, kitaip nei daugelis festivalių organizatorių, nesivaiko vien tik naujų filmų ir programoje pristato kelerių metų geriausių filmų kompiliaciją. Be to, šalia pagrindinių konkursinių programų kasmet rodoma nemažai trumpų retrospektyvų, tarp kurių šiemet – „Naujasis baskų dokumentinis kinas“, „Naujoji Graikijos kino banga“ ir margas klasikos kampelis su nesenstančiais filmais, kuriuos vis norisi išvysti dideliame ekrane. Festivalyje taip pat buvo rodoma ir „Po Naujosios bangos: „Cahiers du Cinéma“ programa, kuruota ilgamečio kino žurnalo bendradarbio Arielio Schweitzerio. Pernai šią programą rodė ir Tarptautinis Kauno kino festivalis. Pagrindinės konkursinės programos didįjį prizą bei žiūrovų simpatijas pelnė filmas, kurį šį pavasarį matė „Kino pavasario“ žiūrovai. Tai Noazo Deshe juosta „Baltas šešėlis“ („White Shadow“, 2014) apie Tanzanijos albinosų medžioklę.

„Nowe Horizonty“ festivalis garsėja ir savo filmų apie meną programa, kurioje pernai laimėjo vienas nuostabiausių praėjusių metų filmų – Gustavo Deutscho „Širlė – realybės vizijos“ („Shirley: Visions of Reality“, 2013). Juostoje pasitelkiant Edwardo Hopperio paveikslus bandoma perteikti XX a. vidurio Amerikos moters savijautą. Šiemet šiame konkurse triumfavo kontroversiškos švedų menininkės Annos Odell filmas „Klasės susitikimas“ („Återträffen“, 2013), kuriame trinamos ribos tarp vaidybinio kino, dokumentikos ir performanso. FIPRESCI prizas atiteko argentiniečių dramai „Baimės istorija“ („Historia del miedo“, rež. Benjamín Naishtat, 2014), o tarp trumpametražių konkursinių programų laureatų buvo ir tokių autorių kaip feministė kino teoretikė Laura Mulvey bei jos filmas (kurtas kartu su kanadiečių menininku Marku Lewisu) „2008-ųjų rugpjūčio 23-ioji“ („23rd August 2008“). Juostą tesudaro du kadrai, čia per vieno žmogaus liudijimą atskleidžiama Irako kairiųjų intelektualų situacija 9-ajame dešimtmetyje. „Nowe Horizonty“ žavesio suteikia ir nepakeičiamas tikro miesto festivalio atributas – seansai po atviru dangumi centrinėje turgaus aikštėje.

Norėtųsi padrąsinti jaunuosius Lietuvos kino kritikus bandyti dalyvauti tarptautiniuose projektuose, nes jį iš dalies parėmė ir LR kultūros ministerija. Šis griežtos formos neturintis projektas buvo graži proga įsitikinti, kad bendra kultūrinė patirtis ir matyti filmai suartina.