Senos ir naujos istorijos

Atrodo, kad seansai po atviru dangumi visada kupini neįvardijamos magijos, kur kas bendresnio ir stipresnio kino patyrimo. Galvojant apie vieną seniausių pasaulyje Lokarno kino festivalį, iš karto mintyse iškyla Piazza Grande vaizdas su nenusakomu skaičiumi geltonų kėdžių, išrikiuotų viena šalia kitos priešais vieną didžiausių pasaulyje kino ekraną po atviru dangumi. Rugpjūčio vakarais, aikštėje gyvenantiems šveicarams užgesinus savo namų šviesas, joje daugiau nei 8 tūkst. žiūrovų žiūrėjo specialiai atrinktus, ne vien lengvus ir naujus festivalio programos filmus. Čia, rodos, atrasta auksinė proporcija – senų filmų skaičius tik šiek tiek atsilieka nuo naujų. Ko verta jau vien iš 55 filmų sudaryta vienos seniausių pasaulyje kino studijos „Titanus“ retrospektyva. Gustavo Lombardo šią studiją įkūrė 1904 m. ir jai ligi šiol vadovauja Lombardų giminė. Retrospektyvoje „Titanus“: šeimos istorija Italijos kine“ buvo rodoma daugiausia filmų iš du dešimtmečius trukusio Italijos „aukso amžiaus“, kuris prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo kartu su neorealizmu. Programa buvo sudaryta iš tokių žanro meistrų kaip Raffaello Matarazzo, Luigi Comencini, Camillo Mastrocinque filmų ir autorinio kino, kuriam studijoje atstovavo režisieriai Alberto Lattuada, Valerio Zurlini, o kartais net ir Roberto Rossellini, Federico Fellini, Michelangelo Antonioni ir Luchino Visconti. Jau daugiau nei šimtmetį egzistuojanti studija yra tiesioginis Italijos kino istorijos liudytojas. Populiaraus ir autorinio kino kombinacija retrospektyvoje leido užčiuopti pačios Italijos ir jos kino istorijos kaitą. Festivalio meno vadovas Carlo Chatrianas apie šią įvairovę sakė: „Tai atspindi Italiją, kurios identitetą formavo nesibaigiantis pertvarkų procesas; iki galo ją suprasti galima tik sąmoningai priimant ir klaidingus jos kelius.“ Greta „Titanus“ studijos retrospektyvos, festivalio programoje buvo dar viena kino istorijai dedikuota programa „Histoire(s) du Cinéma“ su keliais tuzinais kino klasikos.

Festivalio sinefiliška kryptis justi ir konkursinėse programose, ypač „Concorso Cineasti del presente“, skirtoje naujų talentų paieškai. Šiemet jos pagrindinį prizą laimėjo meksikiečio Ricardo Silvos filmas „Navajazo“, kuris laviruoja tarp dokumentikos ir fikcijos žanrų, o istorijos jame tarsi koliaže pinasi su rastos medžiagos kadrais ir poetiniais intarpais. „Navajazo“ herojai – marginalūs Tichuanos gyventojai, kuriems nerūpi nei ateitis, nei praeitis, kol dabartiniame gyvenime pakanka narkotikų, sekso ar bet ko kito, juos darančio laimingus. Stipriausia filmo pusė – atviras jo kūrėjų žvilgsnis. Neteisiantis, nekritikuojantis, negailintis ir neverčiantis to daryti žiūrovą. Filme tik viena ryški politinė žinutė: vos už mylios plyti pažadėtoji žemė Amerika, tačiau tai, rodos, nė kiek nejaudina herojų.

Į pagrindinį konkursą šiemet atrinkta 17 filmų, tarp jų buvo nemažai patikusių ir išliksiančių ilgam, nors ir ne kiekvienas vertas gero filmo vardo.

Lokarne nebe pirmą kartą savo filmus pristatantis amerikiečių kilmės prancūzų režisierius Eugène’as Greenas šiemet į konkursą sugrįžo su filmu apie architektūrą „La Sapienza“. Pavadinimas nurodo į garsiąją italų baroko meistro Francesco Borromini projektuotą Šv. Ivo bažnyčią (Chiesa di Sant’Ivo alla Sapienza) Romoje, o iš italų kalbos išvertus šis žodis reiškia išmintį. Pats filmas apima abi pavadinimo siūlomas temas. Sėkmingą vidutinio amžiaus architektą Aleksandrą ir jo žmoną kamuoja profesinės abejonės. Praradę polėkį ir stokodami įkvėpimo jie keliauja į miestelį, kuriame gimė ir užaugo Aleksandro mylimas architektas Borromini ir apie kurį jis svajoja parašyti knygą. Miestelyje pora sutinka du jaunuolius – brolį ir seserį – ir šis susitikimas pasirodys esąs kaip tik tai, ko reikia profesinę ir santykių krizę išgyvenančiai porai. Eugène’ą Greeną nepaprastai domina menas ir kultūra. Jis laisvai kuria literatūros, teatro ir kino srityse, o šiame filme kalba apie du pagrindinius meno komponentus – dvasią ir grožį. Nors filmo forma gana senamadiška (jame labai daug filmo žiūrėjimą apsunkinančių dialogų), jo estetiškumas, architektūrinės precizikos kadrai ir tiesiog puiki visų keturių aktorių vaidyba kantriam žiūrovui suteikia tikrą katarsį. Kai daugybė filmų po festivalio akimirksniu išnyksta iš atminties, šis lieka ilgam, nes tai moralus kinas, kaip pasakytų prancūzai.

Panašius jausmus sukėlė ir abu aukščiausius įvertinimus Lokarno konkurse gavę filmai: geriausiu režisieriumi tituluoto portugalo Pedro Costos „Arklio pinigai“ („Cavalo Dinheiro“) ir filipiniečio Lavo Diazo „Auksinį leopardą“ laimėjęs daugiau nei penkias valandas trunkantis filmas „Iš to, kas yra prieš“ („Mula sa kung ano ang noon“). Festivalio žiuri vadovavo pernai „Auksinį liūtą“ Venecijoje laimėjęs „Šventojo greitkelio“ („Sacro Gra“, 2013) režisierius Gianfranco Rosi.

Pedro Costa jau daugiau nei 20 metų kuria dokumentinį ir vaidybinį kiną jungiančius filmus apie paribių žmones iš šalia Lisabonos esančių Fontainhaso lūšnynų. Lietuvoje rodytas režisieriaus priešpaskutinis pilnametražis filmas „Didinga jaunystė“ („Juventude Em Marcha“, 2006) žiūrovus supažindino su Ventura – herojumi, kuris vėliau pasirodė „Arklio piniguose“ ir keliuose kituose režisieriaus trumpametražiuose filmuose. Ventura yra senas imigrantas iš Žaliojo Kyšulio, jau kurį laiką neturintis namų, tačiau gyvenantis senuose prisiminimuose. Paskutiniai Pedro Costos filmai tyrinėja Portugalijoje vykusios „Gvazdikų revoliucijos“, pabaigusios kolonijų karą, pasekmes – drastiškai pablogėjusią imigrantų socialinę padėtį. Naujausiame filme Ventura – dar labiau pasenęs ir nutolęs nuo namų – slankioja po jo praeitį menančias, dabar jau visai apleistas vietas. Filme netyla istorijos iš praeities, o kadre vis šmėsteli nebyli Portugalijos kairiųjų armijos figūra. Istorija, rodos, visai čia pat – gyva pasakotojo akyse. Ypatingai pasakojimo formai akompanuoja Caravaggio paveikslus primenanti Costos estetika: ryški šviesos ir tamsos kaita, stambūs planai, neskubi, vaizdą leidžianti apmąstyti kamera.

Geriausiu konkurso filmu išrinktas Lavo Diazo „Iš to, kas yra prieš“ – tai bandymas rekonstruoti netolimą istoriją, kuri mena režisieriaus vaikystės metus, kai į šalį buvo įvesta karinė padėtis. Nestandartinė filmų trukmė režisieriui yra įprasta. Ji jam reikalinga tam, kad pavyktų iki menkiausių detalių sukurti filmo pasaulį. Pernai Lietuvoje rodytas Lavo Diazo „Norte. Istorijos pabaiga“ turėjo žiūrovus įtikinti, kad jo filmų trukmė nėra tuščia pretenzija. Apgalvota režisūra ir montažas sukuria įtraukiantį, laiką trinantį ritmą. Trukmė filmui suteikia materialumo: kuo ilgiau žiūrovas užsibūna jo pasaulyje, tuo arčiau prie jo priartėja, giliau išgyvena. Šį kartą filmo veiksmas vyksta mažame kaimelyje, kurio paprastą gyvenimą palengva ima jaukti nepaaiškinami įvykiai. Režisierius kruopščiai atkuria Filipinų kaimelio atmosferą ir nuotaikas prieš pat Ferdinandui E. Marcosui įvedant karinę padėtį. Nespalvotas filmo audinys ir mažo miestelio bendruomenę apimančio blogio idėja kelia asociacijas su Michaelio Haneke’s „Baltu kaspinu“.

Be graikų kino pastaruoju metu neapsieina joks Europos kino festivalis. Režisierius Syllas Tzoumerkas savo naujausiame, Lokarno konkurse rodytame filme „Sprogimas“ („A Blast“) per destruktyviai besielgiančios Marijos istoriją dar kartą pakartoja graikų naujos „keistos“ bangos žinutę – šalis sugriuvo, nes buvo sudrebintas kertinis jos pamatas – šeima, o neadekvataus žmonių elgesio priežastis – ekonominė ir politinė šalies situacija. Nors graikų filmai pastaruoju metu jau nebestebina nei savo turiniu, nei forma, o kiekvienas filmas tėra lengva neišsemiamos žmonių susvetimėjimo, nesugebėjimo bendrauti temos variacija, dauguma jų vaizduoja didžiausią žmogiškąją dramą, kurios išgyvenimas ir atomazga verčia dar ir dar kartą filmuose skaityti tragišką naujosios Graikijos epą.

Konkursinėje programoje pristatytas korėjiečio Zhang Lu filmas „Kiongdžiu“ („Gyeongju“) – be galo šviesi ir subtili, netgi egzistencinė jauno dėstytojo kelionė į savo gimtąjį miestą. Vaikščiodamas savo praeities takais jis užsuka ir į senus arbatos namus, kurių šeimininkai jau seniai pasikeitę, o ant sienos nebėra nepadoraus paveikslo. Noras dar kartą jį pamatyti pagrindiniam herojui taps pretekstu kiek ilgiau užsibūti Kiongdžiu. 145 minučių filmas neprailgsta – kaip ir tam herojui, žiūrovui norisi dar šiek tiek pasibastyti, pažiūrėti, „kas bus“. Filme dera meditatytvus ritmas ir lengvas, iš kasdienybės kylantis humoras. Vaizdai iliustruoja neįvardijamus jausmus, o režisierius taikliai atkuria pačias subtiliausias žmogaus prigimties akimirkas.

Kitas konkurso filmas iš Pietų Korėjos – visai kitoks. Park Jung-Bumo „Gyvas“ („Alive“) – niūri išgyvenimo drama, kur vaizdinę materiją kuria išblukusių spalvų rudens peizažai, kelius bei kiemus dengiantis purvas ir žmonių veiduose įrašytas neišsipildantis noras ištrūkti iš dabartinio gyvenimo. Visgi jų akyse dar perskaitomas tylus svajonės ilgesys – kaip vieno iš herojų – gyventi saulėtuose Filipinuose. Paties režisieriaus vaidinamas Jung-Chulas įkūnija nepaliaujamas žmogaus pastangas išgyventi susidūrus su sunkumais. Jis gyvena nuošaliame sojų faršo fabrike kartu su mažamete dukterėčia ir psichiškai nestabilia seserimi, kuri nesėkmingai bando tapti aktore ir mylisi su visais miestelio vyrais. Jung-Chulas sunkiai dirba, stengdamasis įvykdyti šeimininko reikalaujamą kvotą, antraip negaus pinigų ir svajonė atstatyti griūvančią šeimos lūšnelę dar labiau nutols.

Jurijaus Bykovo filmas „Kvailys“ („Durak“) – tai dar viena rusų mito apie kvailį variacija. Dima yra paprastas santechnikas, kuris vedamas švento tikslo išgelbėti šimtus gyvybių narsiai sukyla prieš rajono biurokratijos aparatą. Pagrindinį vaidmenį suvaidinęs Artiomas Bystrovas pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimą. Filme, kuriame visi personažai lyg kaukės, netrūksta humoro, o jo išvada tragiška – Rusijoje korupcija yra nepajudinama, daugybė paprastų žmonių skendi gilioje apatijoje, tačiau tautoje vis dar atsiranda tyraširdžių idiotų. Geriausios aktorės titulas atiteko prancūzų aktorei Ariane Labed, suvaidinusiai vienišą jūrininkę, savo laisvės ir laimės ieškančiai jūroje, filme „Alisos odisėja“ („Fidelio, l’odyssée d’Alice“, rež. Lucie Borleteau).

Amerikiečių režisierius ir operatorius J. P. Sniadeckis trejus metus filmavo įvairius Kinijos traukinius ir šiemet Lokarno konkurse pristatė filmą „Geležies ministerija“ („The Iron Ministry“). Juostos ritmas, herojai ir situacijos perteikia spartų šalies kitimą. Atrinktos unikalios kasdienybės akimirkos, taip pat atsiskleidžia ir tikslus Kinijos visuomenės portretas.

Brazilo Gabrielio Mascaro filmas „Rugpjūčio vėjai“ („Ventos de Agosto“) festivalyje susilaukė daug dėmesio ir net specialaus žiuri paminėjimo, tačiau juosta labiau priminė šiuolaikinio Lotynų Amerikos kino iškamšą. Filmas dramaturginiu ir idėjiniu aspektu yra tuščias, nors ir neapsakomai gražus. Užtat specialų žiuri prizą „Concorso Cineasti del presente“ konkurse pelnęs Kolumbijos režisieriaus Oscaro Ruizo Navia filmas „Los Hongos“ pasirodė vienas geriausių festivalyje. Jo sėkmės formulė yra paprastumas – tai filmas apie naivų, bet iki kaulų smegenų tikrą ir nuoširdų gatvės paauglių maištą prieš neteisybės ir žiaurumo kupiną pasaulį. Filmas nebūtų toks, jei ne dviejų neprofesionalių aktorių Calvino Buenaventuros ir Jovano Alexis Marquinezo natūrali vaidyba.

Vienintelį lietuvišką vardą šiais metais buvo galima išvysti prie trumpametražių filmų konkursinės programos, kur jaunas režisierius Karolis Kaupinis pristatė savo filmą „Triukšmadarys“. Tai mažas etiudas apie gyvenimo provincijoje fantasmagorijas. Nors filme vaizduojamas periodas greičiausiai yra kur kas vėlesnis nei sovietmetis, jis užčiuopia tą nekintantį sąstingį, kuris šiandien, lygiai kaip ir prieš 20 metų, yra apėmęs Lietuvos provinciją. Filmo siužetas – kuriozinės Valentino Masalskio personažo (mokyklos direktoriaus) pastangos nuo atvykstančios komisijos nuslėpti, kad mokykloje mokosi labai mažai mokinių. Gaila, kad filme nepavyko išvengti pabrėžtino aktorių teatrališkumo.

Iš „Piazza Grande“ programos labiausiai įsiminė Jeano-Jacques’o Zilbermanno filmas „Į gyvenimą“ („À la vie“), pagrįstas režisieriaus mamos gyvenimo istorija. Aušvice susipažinusios trys žydės pirmą kartą po karo susitinka 1960-aisiais Prancūzijos paplūdimyje. Filme detaliai atkuriamos 7-ojo dešimtmečio mados ir aktorių manieros. O labiausiai žavi tai, kad apie Holokaustą pavyksta kalbėti labai paprastų, gyvybe trykštančių moterų lūpomis ir netgi su lengvu humoru, taip nepaliekant vietos tokiuose filmuose įprastam aukų susakralinimui.

„Šokantys arabai“ („Aravim rokdim“, rež. Eran Riklis) – dar vienas „Piazza Grande“ filmas, kurį žiūrėdamas pajunti tokį pat magišką malonumą, kaip ir žiūrėdamas Richardo Linklaterio filmą „Vaikystė“ („Boyhood“). Filmo pagrindinis veikėjas Ejadas – talentingas arabas, gimęs Izraelio žemėje. Atėjus laikui rinktis – puoselėti savo talentą ar neatsisakyti savo tapatybės – jis turės priimti sprendimą. Besitęsiančio žydų ir arabų konflikto fone filmas siūlo tokią išvadą – arabas Izraelyje neturi jokios ateities, bet Palestinoje jos taip pat nėra, todėl vienintelis kelias yra savų šaknų išsižadėjimas. Ši žinutė šiek tiek šokiruoja ir akivaizdu, kad kurti apolitišką kiną tame krašte kol kas yra labai sunku.

Be pagrindinių konkursų apdovanojimų, už išskirtinę kūrybinę veiklą buvo pagerbti aktorius Jeanas- Pierre’as Léaud, geriausiai žinomas dėl savo Antuano Duanelio vaidmenų François Truffaut filmuose, ir ispanų režisierius Victoras Erice, per visą gyvenimą sukūręs tik keletą pilnametražių filmų: „Avilio dvasia“ („El Espiritu de la colmena“, 1973), „Pietūs“ („El Sur“, 1982), „Saulės svarainių medis“ („El sol del membrillo“, 1992). Tačiau juostos laikomos Ispanijos kino šedevrais. Beje, jas ir režisieriaus trumpametražius filmus buvo galima pamatyti festivalyje. Ypatingu „Garbės leopardu“ („Pardo d’onore“) Lokarne buvo pagerbta prancūzų režisierė ir scenaristė Agnès Varda. Specialius apdovanojimus taip pat atsiėmė ir aktoriai: vokietis Arminas Muelleris-Stahlis, italas Giancarlo Giannini, amerikietė Mia Farrow, puikioji prancūzė Juliette Binoche ir Honkongo prodiuserė Nansun Shi.

Tad tiek senų ir naujų istorijų iš vieno svarbiausių, o kartu jaukiausių festivalių Europoje, kur retrospektyvų seansų publika užpildydavo didžiausias sales net ir vėlyvais vakarais. Grįžus tik norisi tikėti, kad ir Lietuvoje kada nors žiūrovai bus pasiruošę festivalių metu vieną kitą naują filmą iškeisti į neretai kur kas labiau įkvepiantį ir ilgiau išliekantį klasikinį.