Tai nebūtinai turi būti filmas

Dolanas kūrė autorinį arba, kaip dabar sakoma, nepriklausomą kiną – pats rašė scenarijus, vaidino, montavo, prodiusavo, kartais kūrė ir kostiumus. Filmuose jis kalbėjo apie savo neurozes, ekstremalias jaunų žmonių būsenas, jų baimes, sutrikimą vartotojų pasaulyje, bet kokio maišto beprasmiškumą, LGBT žmonių santykius su šeimos nariais. Festivaliai, pirmiausia, žinoma, Kanai, mielai įtraukdavo Dolano filmus į savo programas. 2014 m. per Kanų kino festivalio uždarymą režisierius nesugebėjo paslėpti nusivylimo (ir ašarų), kai jo „Mamytė“ gavo ne „Auksinę palmės šakelę“, o Žiuri prizą. Bet Didysis prizas filmui „Tai tik pasaulio pabaiga“ (2016) buvo sutiktas jau kitaip. Paskutinį savo filmą „Matijas ir Maksimas“ Dolanas sukūrė 2019 m., tačiau jis nuolat vaidino kitų režisierių filmuose, kūrė klipus (bene garsiausias – dainininkės Adele), susuko serialą. Todėl nenuostabu, kad vasaros pradžioje pasaulio žiniasklaida tiek daug dėmesio skyrė Dolano pareiškimui, esą jis palieka kiną. Jau pernai rudenį po serialo „The Night Logan Woke Up“ premjeros Dolanas prisipažino: „Esu perdegęs. Dabar 2022-ieji, o pasaulis pasikeitė drastiškai. Šiame pasaulyje jau nebūtinai jaučiu poreikį pasakoti istorijas ir kalbėti apie save. Noriu skirti laiką buvimui su draugais ir šeima. Noriu filmuoti reklamas ir vieną dieną, kai sukaupsiu pakankamai pinigų, pasistatyti namą kaime. Sakau tai be gailesčio. Paprasčiausiai noriu išgyventi kažką kita, turėti kitos patirties.“ Neseniai ispanų dienraščiui „El Pais“ jis patvirtino sprendimą atsisveikinti su kinu: „Nenoriu skirti dvejų metų projektui, kurio beveik niekas nepažiūrės. Įdedu pernelyg daug jėgų į tai, ką darau, ir nenoriu išgyventi tų nusivylimų. Dėl jų pradedu abejoti, ar mano filmai nėra blogi, bet žinau, kad jie tokie nėra.“ Pasak Dolano, pasaulis tapo daug agresyvesnis, režisierius bijo netolerancijos sukelto pilietinio karo ir mano, kad tokiomis aplinkybėmis „kinas nebeturi prasmės, o pasišvęsti jam yra laiko švaistymas“.

Įtariu, kad tokį sprendimą paskatino ne tik asmeninės priežastys. Tiesiog kinas dabar išgyvena ne geriausius laikus. Pati kartais pagaunu save, kad einu į kokį nors naują filmą tik iš pareigos, nes perskaičiusi jo aprašymą jau galiu nujausti, kad režisierius iliustruos siužetą, lemiamas jo posūkis įvyks maždaug keturiasdešimt penktą filmo minutę, o „žinutė“ bus pakartota bent tris kartus.

Šiemet pasirodžiusioje ir iškart į kelias kalbas išverstoje Pedro Almodóvaro novelių rinktinėje „Paskutinis sapnas“ („El último sueño“) režisierius sako: „Nuo vaikystės žinojau, kad esu rašytojas, visada rašiau. Jei man kas nors ir buvo aišku, tai mano literatūrinis pašaukimas, o jei kuo nors nesu įsitikinęs, tai savo pasiekimais.“ Skirtingais metais parašyti režisieriaus apsakymai neatsiejami nuo filmų – pratęsia, papildo jų temas ir idėjas arba kalba apie tai, kas pernelyg asmeniška, kad atsidurtų ekrane, kaip kad pasakojimas apie atsisveikinimą su mama ar bandymas perteikti gyvenimą, kai neįmanoma išsivaduoti iš nenumalšinamo fizinio skausmo.

Wojciechas Marczewskis sukūrė ne vieną įsimintiną filmą, jo „Pabėgimas iš „Laisvės“ kino teatro“ (1990) – iš tų, kuriuos žiūriu reguliariai. Keista, bet pasakojimas apie Liaudies Lenkijos cenzorių, kuris nežino, kaip elgtis su filmu, nes aktoriai atsisako meluoti kartu su personažais ir paskelbia streiką, išlieka aktualus. Vienintelė išeitis personažams – pabėgti į kitą realybę. Filmo pasirodymo metais Marczewskis sakė: „Skeptiškai vertinu laisvės problemą. Kai į pasaulį žiūri pro kalėjimo langelį, viskas, kas už jo, atrodo gražu. Bet paskui, kai jau įžengsi į tą tikrovę, pastebėsi joje vis kitus barjerus ir apribojimus. Taip pat tuos, kuriuos sukuriame patys. Pabėgimo galimybė yra, bet kai įžengi į laisvės pasaulį, į vaizduotės pasaulį, net ten reikia mokėti už praeities klaidas.“

Marczewskis seniai nebekuria filmų. Ne vienus metus jis dėstė Danijoje, D. Britanijoje, yra vienas Andrzejaus Wajdos kino mokyklos Varšuvoje steigėjų ir dėstytojų. Šį pavasarį „Gazeta Wyborcza“ paklaustas, kodėl atsisakė pasakoti kino istorijas, Marczewskis prisipažino: „Atrodo, kad mano ir šiuolaikinių žiūrovų keliai visiškai išsiskyrė. Sukursiu filmą, ir kas toliau? Ar iš to kas nors bus? Manau, kad gaučiau pinigų filmo gamybai. Bet ne tai svarbiausia, kankina visai kas kita. Nenoriu pasakyti, kad nepasitikiu žiūrovu. Greičiau jaučiu, kad žiūrovui jau nebereikia mano patarimų.“ Į priekaištą, esą atsirastų ir jo filmo žiūrovų, Marczewskis atsakė: „Gal. Bet investuodamas mažiausiai į dvejus savo gyvenimo metus, turi žinoti, kam. Privalai. Neturiu poreikio puikuotis. Žinote, kiek yra dalykų, kurių gyvenime nepadariau, kiek nepamačiau, kiek neperskaičiau? Netrukus man sukaks aštuoniasdešimt metų. Ir dirbsiu iki pat pabaigos. Bet tai nebūtinai turi būti filmas.“