Ko laukia kritikai

2023.07.05 Živilė Pipinytė
Pauline Kael
Pauline Kael

Režisieriai nemėgsta kino kritikų – tai žino visi, o pirmiausia režisieriai, beveik kiekviename interviu nervingai aiškinantys, kad nekreipia dėmesio į recenzijas, jų neskaito ir apskritai profesionalų vertinimai jų nedomina. Manau, dažnas ir pasvajoja, kaip pasielgtų su kritiku, bet tik Federico Fellini savo svajones vizualizavo: filme „8 ½“ kritikas nuteisiamas pakarti. Emilis Vėlyvis ne toks drąsus – kaip visi tikri vyrai jis tik nepraleidžia progos pasityčioti iš kritikių. Antroje kovo pusėje pasklido žinia, kad Quentinas Tarantino rengiasi naujam filmui, kuris, sprendžiant iš ankstesnių jo pažadų, turėtų būti paskutinis. Nes dešimtas. Daugiau Tarantino lyg ir neplanavo. Todėl visai nekeista, kad jis bus skirtas kino pasauliui ir sugrąžins į 8-ojo dešimtmečio Holivudą. Tik Tarantino herojus bus ne aktorius, ne režisierius ir net ne prodiuseris, o kino kritikas ar greičiau kritikė, nors darbinis filmo pavadinimas skamba „The Movie Critic“. Be abejo, to filmo kritikai laukia jau seniai. Spėjama, kad savo enciklopedinėmis kino istorijos žiniomis nesipuikuojantis režisierius prisiminė vieną 1979-ųjų įvykį, kai aktorius, režisierius ir geidžiamas gražuolis Warrenas Beatty pakvietė bendradarbiauti „The New Yorker“ garsenybę, kino kritikę Pauline Kael (1919–2001). Tarantino yra prisipažinęs, kad pradėjo skaityti jos recenzijas būdamas penkiolikos: „Niekad nesimokiau kino mokykloje, bet ji buvo profesorė mano proto kino mokykloje.“

 

Bjaurią akimirką, kai nusvyra rankos, atsiverčiu Kael tekstų rinktinę ir skaitau storai pabrauktas vietas. Dažnai šią: „Labai sunku paaiškinti tiems žmonėms (reikalaujantiems objektyvių standartų teoretikams – Ž. P.), jog kritiko profesija jaudina būtent todėl, kad neegzistuoja viena formulė, kad reikia išnaudoti viską, kas yra mumyse, ir viską, kas kartu su mūsų sukauptomis žiniomis gali būti svarbu vertinant konkretų filmą; pagaliau kino kritika yra ypač jaudinantis užsiėmimas būtent todėl, kad kino menas susideda iš daugybės elementų.“

 

Arba tą: „Geras filmas gali tave išlaisvinti nuo bukos baimės ir beviltiškumo jausmo, kurie taip dažnai lydi ėjimą į kiną; geras filmas leidžia vėl pajusti, kad gyveni bendruomenėje, o ne vienas, pasimetęs dar viename dideliame mieste. Geras filmas priverčia suprasti, kad tau kažkas rūpi, priverčia patikėti savo galimybėmis. (...) Filmas nebūtinai turi būti didis – gali būti kvailas ir tuščias, tačiau suteikti džiaugsmo geru kažkieno vaidmeniu ar vienu geru dialogo sakiniu. Aktoriaus grimasa, nepastebimas gestas, šiurkštus žodis, kurį kažkas ištaria su ironiškai nekalta mina, ir štai pasaulis vėl įgyja šiek tiek prasmės. Kai sėdi salėje vienas ir jautiesi siaubingai vienišas, nes žmonės aplink reaguoja ne taip, kaip tu, žinai, kad turi būti kitų žmonių, gal tame pačiame kino teatre arba tame pačiame mieste ir tikrai kitų miestų kituose kino teatruose – dabar, anksčiau ir ateityje jie jaučia tą patį, ką ir tu. O kadangi kinas yra labiausiai totalus ir žiūrovą užvaldantis menas, tai gali būti patys intymiausi ir giliausi jausmai, kokius tik įmanoma įsivaizduoti.“

 

Kael buvo viena įtakingiausių savo laiko kritikų, nors jos tekstai skyrėsi nuo amžininkų, siekusių objektyviai analizuoti filmus. Ji rašė emocingus tekstus, kartais – itin aštrius, piktus ir ne vienus metus polemizavo su Andrew Sarrisu, norėjusiu amerikiečių kine įdiegti prancūzišką autorinio kino teoriją. Ji studijavo filosofiją, literatūrą ir meną Berklio universitete, bet pasisakė prieš akademinę kritiką, straipsniuose naudojo savo biografijos faktus, nevengė to, ką vadino „žmogaus balsu“.

 

Krzysztofas Mętrakas yra sakęs, kad Kael filmuose „ieško gilesnių kino ryšių su amerikiečių visuomenės gyvenimu, tarp eilučių pateikdama įžvalgų portretą visuomenės ir jos kultūros, patiriančios populiariosios masinės pramogos ir įspūdingos sėkmės spaudimą. Taip jos kino kritika tampa tos kultūros gyvenimo, jos kolektyvinės patirties kritika.“

 

Kael diskutavo su visais, pykosi, sumalė į miltus ne vieną populiarų ar dabar klasikiniu laikomą filmą. Tai nestebina – kritikas stebi procesą, bando įžvelgti naujas kino galimybes, suprasti, ar filmas atspindi savo laiką. Kritikas gali klysti, trumpam apakti arba pavirsti pranašu, bet kaip ir žiūrovai, jis nelabai įsivaizduoja ateities žiūrovus ir kontekstus, kurie vieną ar kitą sukritikuotą arba išgirtą filmą pavers kultiniu, klasikiniu. Kovoje su laiku kritikai dažnai pralaimi. Bet Kael ir apgynė ne vieną amžininkų „nurašytą“ filmą. Kai amerikiečių kritikai piktinosi esą juos vemti verčiančiu Bernardo Bertolucci „Paskutiniu tango Paryžiuje“, Kael lygino filmą su 1913 m. Paryžiuje nuskambėjusiu Igorio Stravinskio „Šventuoju pavasariu“: „Ta pati primityvi jėga, tas pats veržlus, persmelkiantis erotizmas. Lūžis kine pagaliau įvyko.“

 

Kad ir kaip vertintum vieną ar kitą filmą, skaityti Kael recenzijas – malonumas, nes ji ne tik griauna mitus, bet ir moko atsparumo kompromisams. Ir net mandagiai primena, kad kritikas neprivalo patikti visiems.