Quentinas Tarantino nori būti rašytojas

Mačiusieji filmą atpažins ne vieną sceną, akivaizdu, kad ir filme, ir romane Tarantino bando rasti ir suvokti prarastąjį laiką, kai Holivudas atsidūrė ties didžiausių permainų, palietusių ir kūrėjus, ir žiūrovus, slenksčiu. Tik Tarantino „keksiukuose“ daug seksizmo, rasizmo, mizoginijos ir kitokių nepolitkorektiškų dalykų. Bet tai laikas, kurio ilgisi tada tik šešerių Tarantino, kuris netiesiogiai pasirodo viename romano skyrių, kai baro „Drinker’s Hall of Fame“ muzikantas prašo Daltono autografo sūnui Quentinui. Tačiau ne Rikas Daltonas, kurį filme suvaidino Leonardo DiCaprio, yra pagrindinis „Kartą Holivude“ personažas. Beveik viską, kas jame vyksta, knygoje stebime Klifo Buto (filme jį suvaidino Bradas Pittas) akimis, girdime jo mintis. Butas ne tik nužudė savo žmoną bei dar kelis žmones ir liko nenubaustas. Jau romano pradžioje paaiškėja, kad Butas yra ir tikras sinefilas, mėgstantis europietišką kiną, kuris jam daug realistiškesnis už holivudinį. Butas žavisi Jeanu-Pauliu Belmondo, nemėgsta Michelangelo Antonioni, Ingmaro Bergmano ir François Truffaut, Federico Fellini filmuose jis pakeistų režisieriaus žmoną, „kuri vaidina Charlie Chapliną“, Grigorijaus Čiuchrajaus „Baladė apie kareivį“, pasirodo, „išmokė jį iki tol nepažintos pagarbos sovietų sąjungininkams“, o Andrzejaus Wajdos „Kanalas“ parodė, „kad, lyginant su kitais, jo karinė patirtis visai nebuvo blogiausia“. Mėgstamiausias Buto režisierius yra Akira Kurosawa – jis net sudarė geriausių Kurosawos filmų dešimtuką. Net kelis knygos puslapius Tarantino skyrė Klifo įspūdžiams apie Vilgoto Sjömano filmą „Aš smalsi (geltona)“ – Tarantino meistriškai sulieja naiviąją Buto ir savąją sinefilijas, Buto interpretaciją ir savo ironiją.

Kita vertus, romane gausu ir grynai kinotyrinių įžvalgų, kurios papuoštų ne vieną kino istoriją, kad ir apie tai, kuo išskirtinis buvo Romano Polanskio „Rozmari kūdikis“, ar kaip italų spagečių vesternai pakeitė Holivudo vesternus, jų stilių ir juose vaidinusius aktorius. Štai kad ir tokia mintis: „Aktoriai, kurie visą gyvenimą vaidino piktadarius kino vesternuose ir beveik kiekviename seriale apie Laukinius Vakarus, – Lee Marvinas, Charlesas Bronsonas, Lee Van Cleefas, Jamesas Coburnas ir kiti – staiga tapo herojais ir kino žvaigždėmis!“ O mintys apie aktorių vaidybą ir Daltono kančios, bendraujant su „Lancer“ režisieriumi Samu Wanamakeriu, kuris nuolat liepia jam įsivaizduoti save kaip Shakespeare’o personažą, nors „Rikas neskaitė „Hamleto“, tad neturi žalio supratimo, kad Hamletas buvo danas, ir nesupranta, ką reiškia „tas danų sostas“, skamba kaip rafinuotas pasišaipymas iš Holivude kūrusių anglų intelektualų. Iš Tarantino filmų į romaną, be abejo, atėjo ir ilgi monologai bei nenormatyvinė jų leksika. Daugiau nei puslapį romane užima Buto Paryžiuje sutikto prancūzo alfonso monologas. Šis aiškina Butui savo „profesijos“ esmę, kiekviename sakinyje net po kelis kartus varijuodamas žodį „dulkinti“ (panaudojau švelnesnį lietuvišką variantą), ir tai nuskamba lyg dramatiška operos arija.

Gal „Vieną kartą Holivude“ kada nors pasirodys ir lietuviškai, tada atsiras proga išsamiau paanalizuoti Tarantino romanistą, o kad jis ir toliau rengiasi būti rašytoju, regis, niekas neabejoja. Bet jei visai trumpai, „Vieną kartą Holivude“ man pristigo pasakojimo vientisumo, nes perėjimas nuo vieno skyriaus prie kito ar kūlversčiai laike, kai trumpai pasakoma, kas bus po kelerių metų, kartais atrodo atsitiktiniai, o Tarantino ironija ir jo Holivudo mitologijos išmanymas ne visada gali tapti romano statinį sutvirtinančiu cementu. Tačiau „Vieną kartą Holivude“ esmė, man regis, glūdi išmintingiausio romano personažo, aštuonerių metų Riko partnerės Trudi frazėje apie aktorystę: „Mums teko didelė laimė“, kuri įtikina Riką, kad jo gyvenimas tikrai laimingas. Tarantinui tokia laimė yra kinas. Ir su juo negalima nesutikti.