Vaistai nuo pilkumos
Literatūra išgelbėjo maištingą paauglį – po 1863-iųjų sukilimo į Rusijos gilumą ištremto Vilniaus apskrities bajoro Stefano Hryniewskio sūnų – nuo tipiškos revoliucionieriaus dalios, nors būdamas socialistų revoliucionierių partijos nariu, Grinas buvo keliskart teistas ir bėgo iš tremties. Grino knygos taip pat labiausiai tinka paaugliams – jose daug egzotikos, jaunatviško maksimalizmo, tikėjimo, kad svajonės – įgyvendinamos. Sovietų Sąjungoje Grinas buvo nepaprastai populiarus, ypač 6–7-uoju dešimtmečiais, kai, prasidėjus Nikitos Chruščiovo „atlydžiui“, savotiška jaunimo ideologija tapo romantika – kelionės, bardų dainos prie laužo, savęs paieškos ir bet kokio prisitaikymo prie sistemos neigimas. Grino romanas „Raudonos burės“ – tokios romantikos apoteozė: jaunoji Asol tiki, kad mylimasis atplauks laivu su raudonomis burėmis. Mergaitė ir jos tėvas Longrenas yra kaimelio atstumtieji, pajuokos objektas, bet pranašystė išsipildo. Dmitrijus Bykovas yra sakęs, kad „Grinas – rašytojas, kurį kartu su vaistais reikia duoti sergantiems vaikams“.
Kinas mėgo Griną – suskaičiavau per dvidešimt ekranizacijų skirtingose šalyse. Kitas klausimas, ar tie filmai perteikia Grino dvasią. Manau, kad kino kūrėjai dažnai tik naudojosi galimybe persikelti į kitą, spalvingą pasaulį, rodyti blogiui pasipriešinusius žmones.
Pirmasis bandymas ekranizuoti Griną siekia dar 1922 metus. Tai Vladimiro Gardino Jaltoje kurtas „Paskutinis misterio Enioko statymas“ („Posledniaja stavka mistera Ennioka“). Tarp scenarijaus autorių matyti ir rašytojo pavardė.
Grino kūrinių ekranizacijos buvo populiarios, nors ir sulaukdavo griežtos kritikos. Kad ir sovietų klasiko Aleksandro Ptuško „Raudonos burės“ („Alyje parusa“, 1961), tapęs tikru kino kičo „grynuoliu“, bet surinkęs rekordiškai daug žiūrovų – net 22,6 milijono žiūrovų pirmaisiais rodymo metais. Beje, 2007 m. Ukrainoje kurtame seriale „Tikroji istorija apie raudonas bures“ („Pravdivaja istorija ob Alych parusach“, rež. A. Stekolenka, 2010), raudonas bures Asol pažada Juozo Budraičio suvaidintas Pasakotojas.
1988 m. pasirodęs pirmuoju sovietiniu siaubo filmu vadintas Olego Tepcovo „Ponas dailininkas“ („Gospodin oformitel“), atvirkščiai, manieringą kičą pavertė „statybine filmo“ medžiaga. Neatsitiktinai Michailas Trofimenkovas rašė: „Ponas dailininkas“ pasirodė per anksti. Praeis dar treji ketveri metai, ir salonų bei simbolizmo, moderno ir Diagilevo baletų, lėliško erotizmo ir dramblio kaulo munštukų mada užlies rokenrolo bohemą“.
Abejoju, ar ši pranašystė išsipildė, bet kad Griną mėgo ir savičiausi kino kūrėjai, įrodo Otaro Joselianio „Akvarelė“ („Akvarel“, 1958), Bulato Mansurovo „Spindintis pasaulis“ („Blistajuščij mir“, 1984) ar vieno didžiųjų čekų Naujosios bangos meistrų Jurajaus Herzo „Morgiana“ (1972). Skaičiau, esą režisierius į dekadentišką aristokratų pasaulį žvelgia Siamo katino – rodomo nusikaltimo liudininko – akimis. Filmo pagrindu tapo Grino romanas „Džesė ir Morgiana“, kurio paraštėse rašytojas užrašė: „Atsitiktinumas tyko mūsų proto kaip juodas katinas už durų. Skubėdamas už jo užkliūva mūsų pasitikintis žingsnis.“
Atsitiktinai rastas auksas pakiša koją ir pagrindiniam „Lanfiero kolonijos“ herojui Hornui, kurį suvaidino Budraitis. Jis atvyko į egzotišką salą, nusivylęs gyvenimu mieste, kur viską valdo pinigai. Atsiskyrėlio gyvenimas prie kalnų ežero sugrąžina Hornui pusiausvyrą. Jį pamilsta gražuolė Estera.
Budraitis primena klasikinių vesternų herojų – Hornas puikiai šaudo, yra nelinkęs į kompromisus, pasirengęs kautis už save, tik neišlaiko išbandymo auksu. Įspūdinga scena, kai ginkluotiems užpuolikams finale jis mėto maišelius su auksu ir tikisi taip išsigelbėti.
„Lanfiero kolonija“ traukė vaizdingais peizažais, tiksliai perteikusiais herojų esmę ir jausmus. Tik vėliau sužinojau, kad filmavimas Kaukaze ir Kryme vyko 1968-aisiais, kai rugpjūtį Čekoslovakiją užėmė Varšuvos sutarties kariuomenė, o Prahą užplūdo rusų tankai. 1969 m. filmas parodytas Maskvos kino festivalyje, bet kartu su kitais čekų Naujosios bangos kūrėjais debiutavusio Schmidto (1934–2019) karjera nesusiklostė. Jis dirbo televizijoje, buvo antrasis savo draugo Milošo Formano filmo „Amadeus“ režisierius, o į autorinį kiną sugrįžo tik po Aksominės revoliucijos.
