Kasdienybės gestai

Tačiau jei reikėtų atsakyti į klausimą, ką svarbaus pamačiau šiemet, nedvejočiau nė akimirkos. Tai Davido Lyncho kasdienės oro prognozės. Žinoma, jos pasiekia Vilnių jau dienai įpusėjus, kai Los Andžele aušta rytas, ir neturi jokios taikomosios reikšmės, bet be jų jau nebegalėčiau apsieiti.

Lynchas sėdi prie stalo savo dirbtuvėje, pusrūsyje, tarp senų nutriušusių daiktų ir prietaisų, iš kurių tik mikrofono funkcija man dar gana aiški. Kartais iš ant stalo padėto juodo puodelio kyla garai. Greičiausiai tai kava. Lynchas yra Lynchas, o ne garsaus režisieriaus kaukė. Jis vilki juodus marškinius, pakelia gražiai sušukuotą žilą galvą į viršų, žiūri pro kadre nematomą langą ir kalba apie gražų rytą, auksinę saulės šviesą arba debesis, svarsto, kokios dienos laukti, raiškiai ištaria temperatūros laipsnius pagal Fahrenheitą ir Celsijų. Kartais jis pasveikina su gimtadieniu savo draugą ar pažįstamą, pavyzdžiui, Paulą McCartney, kartais prisipažįsta, kad rytą mąstė apie tikrąją laimę, ir pakėlęs ranką visiems palinki geros dienos. Prognozė trunka minutę ar net mažiau, bet tikrai turi magišką poveikį. (Žinoma, kalbu apie save, bet, sprendžiant iš „laikų“, mūsų gana daug.)

Rečiau pasirodo trumpi filmukai, pavadinti „Ką Davidas Lynchas veikia šiandien“. Jie filmuojami kitoje dirbtuvėje ar terasoje, kur pilna senų daiktų, baldų ar jų likučių, tokių, kuriuos vedžiodama šunį dažnai matau šalia Vilniaus šiukšliadėžių. Lynchas grožisi iš kažkurios Holivudo studijos išmestos komodos mediniais stalčiais ar pusiau juodai nudažytu trijų litrų stiklainiu, aiškina, kad meistrauja padėklą mikrofonui (tam, kuris stovi ant stalo). Tokiems kaip aš, kurie namo parsitempia šalia šiukšliadėžių išmestas tarpukario rankines, sovietmečiu leistas knygas ar 7-ojo dešimtmečio pradžios Vilniaus baldų kombinate pagamintas spinteles, tai paglosto savimeilę, nes, regis, ir Lynchas tiki, kad gelbėdamas vieną ar kitą nereikalingą daiktą, knygą, jis bent akimirkai sustabdo visuotinį chaosą, vedantį į realybės išnykimą. Žinoma, stabdyti chaosą – tai pirmiausia meno funkcija, bet ką daryti pasaulyje, kur beprasmybė vis dažniau apsimeta menu?

Tada lieka beprasmiškų gestų grožis. Lyncho oro prognozė ir yra toks beprasmiškas gestas, bet keistu būdu jis sugrąžina tegu ir absurdišką tikrovės pojūtį. Susan Sontag beveik visą gyvenimą svarstė apie tai, kaip vaizdai, kalba bei metaforos ir kuria, ir kartu iškreipia tai, ką vadiname realybe. Gal viena didžiausių šiųmetės pandemijos pamokų ir bus sugrįžimas prie apmąstymų apie tikrovę, kuri vis dar egzistuoja, nors pastaruoju metu populiarėja panpsichizmo teorijos šalininkų teiginiai, esą visatoje yra tik viena absoliuti realybė, o psichiniai reiškiniai – sudėtinė jos dalis.

Matoma, apčiuopiama ir juntama tikrovė tradiciškai laikoma dokumentinio kino prioritetu, nors geriausi dokumentiniai filmai visada klausia ir apie gyvenimo, ir apie realybės prasmę. Pastebėjau, kad filosofiškiausi dokumentiniai filmai gimsta tada, kai autorius, regis, tik stebi tikrovę, visai į ją nesikišdamas, kaip, pavyzdžiui, Viktoras Kosakovskis filme „Tiše!“, filmuotame pro savo buto langą. Pawełas Łozińskis nuo 2018 m. kuria filmą savo namų Varšuvoje balkone. Pasak režisieriaus, kurdamas „Balkoninį filmą. Įeik į mano kadrą“ („Film balkonowy. Wejdź w mój kadr“) jis nori įrodyti, kad „užtenka sustoti vienoje vietoje, kantriai laukti ir pasaulis ateis pas mane. Ir ateina – jauni ir seni, neturtingi ir pasiturintys, laimingi ir liūdni. Kalbasi, nes jaučia poreikį. Kalba apie tai, kas juos džiugina, liūdina, kaip gyvena. Tikiu, kad kelias yra gyvenimo metafora, o porą metų stebima praeivių po mano balkonu istorija taps universaliu pasakojimu, kuriame save atras kiekvienas iš mūsų. Per pandemiją įsiklausau į netikėtą tylą. Turiu balkoną, vadinasi, esu. Esu tarp žmonių. Dabar tai privilegija. Viename kadre stebiu pasaulio atkarpą ir ypatingą laiko tarpsnį, kuriame visi atsidūrėme. Sulėtintas gyvenimas po mano balkonu vis dėlto tęsiasi.“