Po kino stogu

Wajnbergas gimė 1919 m. Varšuvoje, žydų teatro dirigento ir kompozitoriaus šeimoje, studijavo Varšuvos konservatorijoje, jo vardą galima rasti 1936 m. pasirodžiusios komedijos „Fredekas daro pasaulį laimingesnį“ („Fredek uszczęśliwia świat“, rež. Zbigniew Ziembiński) titruose. 1939 m. rugsėjį Wajnbergas atsidūrė SSRS. Lenkijoje likę tėvai ir artimieji 1943-aisiais žuvo Travnikų koncentracijos lageryje. Moisejumi rusų valdininko pervadintas Wajnbergas iš pradžių atsidūrė Minske, 1941 m. buvo evakuotas į Taškentą, ten jis susipažino su Dmitrijumi Šostakovičiumi, kartu su juo 1943-iaisiais grįžo į Maskvą. Būtent Šostakovičius rašė laišką Stalinui, prašydamas išlaisvinti kompozitorių, kai 1953 m. Wajnbergas buvo apkaltintas propagavęs „žydų buržuazinį nacionalizmą“ ir suimtas garsiojoje gydytojų byloje. Wajnbergas mirė 1996 m. Maskvoje.

Kompozitoriaus palikimas didžiulis – simfonijos, operos, styginių kvartetai, sonatos, daugybė kūrinių. Apie jo kino kūrybą dažniausiai užsimenama keliais žodžiais, nors muziką kinui Wajnbergas rašė nuo 1948-ųjų. Iš pradžių buvo animaciniai filmai, tarp jų ir klasikinis Ivano Ivanovo-Vano „Dvylika mėnesių“ (1956). 1957 m. Wajnbergas parašė muziką Michailo Kalatozovo filmui „Skrenda gervės“ – iki šiol tai vienintelis rusų filmas, apdovanotas „Auksine palmės šakele“. Kompozitoriaus filmografijoje – įvairūs filmai. Iš jų bene geriausiai žinomi Fiodoro Chitruko animaciniai „Bonifacijaus atostogos“ (1969) ir ciklas apie Mikę Pūkuotuką (1969–1972). Bet originaliausia jo parašyta muzika skamba nelabai prie pagrindinės linijos pritapusiuose filmuose – cenzūros uždraustame Piotro Todorovskio „Fokusininke“ (1967), savo laiką aplenkusiame Teodoro Vulfovičiaus ir Nikitos Kurichino „Paskutiniame colyje“ (1958), Sergejaus Urusevskio „Eidininko bėgime“ (1968).

Rašau apie Wajnbergą, nes paskutiniu metu susiduriu su filmais, kuriems jis sukūrė muziką. Su kitų kūrėjų filmais, įėjusiais į kino istoriją, iš naujo atrandamais prestižiniuose senojo kino festivaliuose, su filmais, iš kurių sudaromos retrospektyvos, bet kurie Lietuvoje niekam nereikalingi. Šiemet bus likviduojamas „Lietuvos kinas“, o kartu su juo ir milžiniška filmų saugykla. Kartu su keliais kolegomis sudarinėjame gelbėtinų filmų sąrašus. Lietuviškus filmus ir tuos, su kuriais susiję lietuvių kino kūrėjai, vis dėlto sutiko priglausti Valstybės archyvas. Kiti filmai bet kurioje šalyje, be abejo, atsidurtų nacionalinėje filmotekoje (kinotekoje, sinematekoje...), nes pasaulis dabar kino juostos neišmeta. Lietuva tokios institucijos neturi. Apie jos steigimą kalbama ne vienus metus, bet bijau, kad filmai, kurių muziką rašė Wajnbergas bus niekam nereikalingi. Kino kultūra kainuoja brangiai, bet ji ir duoda daug. Tokių filmų, kaip tie, kuriuos išmes ir sunaikins, Lietuvoje niekas nerodo, apie jų egzistavimą žino vis mažiau žmonių, ir nesistebiu, nors dar susierzinu, kai važiuodama troleibusu matau, kaip visu garsu paleidusi išmanųjį telefoną dvidešimtmetė žiūri trimečiams skirtą animacinį filmą. Bijau, kad „Bonifacijaus atostogų“ ji jau nebesuprastų.