Mirties repeticija
Vėliau vyras keliaus slapta susitikti su senais draugais ir perspės sūnų, kad šis niekuo nepasitikėtų. Paskui jis pabėgs ir didmiesčio centre valgys kažkokį vietinį skanėstą, kapinėse verks apsikabinęs jaunos moters antkapį. Iki to laiko žiūrovui paaiškėja, kad filmo veikėjas yra karo nusikaltėlis, kuris jau 15 metų slapstosi. (Dejano personažas net turi realų prototipą, iš pradžių ir filmas turėjo vadintis „Generolas“.) Paskui jis ir vėl slapta keliaus į atokią prabangią vilą, neištvers ten, apgaus sargus, pabėgs į miestą, kieme pro langą stebės pagyvenusią moterį, kuri tvarkosi namuose. Apkabins ją. Tada sugrįš pas pirmąjį šeimininką, bandys nusižudyti ir patirs insultą, išgyvens ir pagaliau sulauks slaptųjų tarnybų.
Didžioji filmo dalis rodo vyro keliones, kai jis vežamas arba pats vaikšto miškais, miestų gatvėmis, kiemais. Trumpi intarpai apie sušaudymus turėtų būti personažo prisiminimai apie Balkanų karą, kuriame jis buvo garsus ir žiaurus generolas, bet šie epizodai tik tam, kad primintų žiūrovams: taip kuriamas filmas, tai tik inscenizacija. Kaip ir filmo įžanga, kurioje pats režisierius kruopščiai repetuoja būsimą nepavykusios savižudybės sceną, kurią turės suvaidinti aktorius. Per vieną meistriškumo pamoką Bakuradzė kalbėjo: „Esu įsitikinęs, kad aktorius – visada du objektai: žmogus ir kaukė. Kaukė turi paaiškinti, ko nori žmogus. Tarsi vieno žmogaus nepakaktų, kaukė tampa vedliu kaip ir užkadrinis tekstas. Kaukė aiškina, pateikia padėtą ant lėkštutės mintį. Kaukė – tai patvirtintos žaidimo taisyklės tarp kino ir žiūrovų, tarp aktoriaus ir žiūrovo.“
Iš šitų pastabų gali pasirodyti, kad „Brolis Dejanas“ – paprastas ir nuobodus filmas. Tačiau herojaus stebėjimas (galiu tik spėti, kad aktoriui Marko Nikoličiui buvo griežtai liepta nieko nevaidinti) ir nuolat pasikartojantis meditatyvus begalinio kelio ritmas – tarsi kelias valandas plauktum plačios upės delta, ilgai trunkantys stambūs planai, elegiški peizažai iš tikrųjų veikia keistai. Dar filmui neįpusėjus supratau, kad empatija kadre nuolat tylinčiam personažui palaipsniui užgožia žinias apie Balkanų karo nusikaltimus ir nusikaltėlius, apie kuriuos sukurta tiek daug jaudinančių vaidybinių ir dokumentinių filmų. Vis dėlto jie veikia kitaip. Pamatyti karo siaubą nereiškia jį suprasti. Prie tikro ir dar didesnio siaubo suvokimo priartėjo „Brolis Dejanas“. Tačiau liežuvis nesiverčia vadinti režisieriaus manipuliuotoju. Jis negina savo herojaus, bet ir nesmerkia. Tik rodo jo buvimą kadre. Generolas yra tik senas, paliegęs, save gal net griežčiau nuteisęs žmogus. Ir Bakuradzė neatsitiktinai pradeda filmą tariamos mirties repeticija, tarsi lieptų pasižiūrėti, kas būna „po to“.