Žmogus iš niekur

„Šventieji motorai“, rež. Leos Carax, 2012
„Šventieji motorai“, rež. Leos Carax, 2012

Atsiverčiau seną, prieš gerus dešimt metų išleistą „Seans“ žurnalą (ieškojau filmo nuotraukos, nes dar ne viską galima rasti internete ) ir akis užkliuvo už Majos Turovskajos frazės: „Žiūriu dabar mūsų kiną ir jaučiuosi žmogumi iš niekur.“

Žmogaus iš niekur apibūdinimas vis labiau tinka kritikams, ypač kai jie atsiduria kino salėje kartu su džiugiai į lietuviškų komedijų sąmojus reaguojančiais žiūrovais. Žiūrovai yra savo vietoje, žiūri jiems skirtą filmą, mato pažįstamus aktorius, apie kurių asmeninį gyvenimą žino beveik viską. Kritikas šioje gyvenimo šventėje jaučiasi svetimas. Jam paprasčiausiai nejuokinga, juolab kad tokios komedijos dažnai yra anksčiau kitose šalyse pagamintųjų kalkės. Vietiniai scenaristai tiesiog „suaktualino“ jų juokelius, pritaikė „vietinių“ mentalitetui. Tai, iš kur atėjo ir kur egzistuoja kritikas, tokiems žiūrovams yra „niekur“, nes jie ten nebuvo.

Regis, prieš dvejus metus kitas rusų kinotyrininkas Jevgenijus Margolitas rinko kursą Maskvos naujojo kino mokykloje. Tada viename interviu jis sakė, kad žmonės, einantys studijuoti kinotyros, yra savižudžiai ir lygino vyresnių kinotyrininkų darbus su partizanų atakomis. Kai žmogus apie savo profesiją kalba pasitelkdamas karinius terminus, padėtis rimta. Vadinasi, niekam nebereikia tų, kurie gali pamatyti kelis filmo sluoksnius, juk net rašant paprasčiausią recenziją svarbu mokėti atskirti tai, apie ką filmas pasakoja, nuo to, ką jis nori pasakyti, pasakodamas būtent taip, o ne kitaip. Kad suformuluotų tokius iš pirmo žvilgsnio paprastus dalykus, kino kritikas negali pasitenkinti kadaise išmoktomis taisyklėmis, nes kinas keičiasi daug greičiau ir būtina sekti procesą. Kaip suprantate, procesas – tai ne tik šedevrai, greičiau atvirkščiai. Margolitas tvirtina, kad kinotyrininkas – „profesionalus žiūrovas“. Pridurčiau, kad ir idealus žiūrovas. Reikia pamatyti daug filmų, kad taptum tokiu. Bet tik tada sugebėsi pamatyti tai, kas iš tikrųjų nauja, pamatyti, kur link juda kinas.

Lietuvoje kino kritikai seniai nebereikalingi. Dienraščiai nespausdina filmų recenzijų, televizijoje ir radijuje neliko laidų apie kiną, vienintelis kino žurnalas, kurį dabar laikote savo rankose, gali išeiti tik kelis kartus per metus, o žiniasklaidai reikia „legendų“ ir interviu su žvaigždėmis. Kritikai dar reikalingi tam, kad pakomentuotų festivalių programas ar pasakytų kelis sakinius prieš filmą, užduotų klausimą jo autoriui, nes žiūrovai tyli. Postindustrinėje civilizacijoje, žinoma, informacija svarbiau už vertinimą. Žiūrovai nori, kad kritikas informuotų, sudarytų geriausių filmų sąrašą arba padalytų jiems „žvaigždutes“. Todėl kritikai priversti tapti festivalių programų sudarytojais ir taip, savaime suprantama, kilstelėti kino renginių lygį. Tai lyg mokestis už teisę gyventi savo gyvenimą, t. y. žiūrėti filmus ir juos vertinti.

Iš tikrųjų kritikai ateina ne iš niekur, bet iš labai toli – iš kino istorijos platybių, kur galima nuklysti ir ilgai nebegrįžti ieškant kūrinių sąsajų, filmų ištakų, kūrėjų intencijų, biografijų ir dar nežinia ko. Tose platybėse aptikus kažką nauja, negirdėta, apima tikras džiaugsmas, tik gaila, kad dažniausiai pasidalyti juo nėra su kuo. Kolegos išsibarstę po savo teritorijas. Diskusijos vyksta retai, nes visi skuba. Skuba dirbti kitus darbus, nes profesija neišmaitins. Kita vertus, kritiko prigimtis – vienišiaus. Žiūrėti filmą kartu su draugais – nonsensas, nes filmas yra asmeniškas išgyvenimas. Gal todėl ir sinefilija subanalėjo, nes tapo masiška, persikėlė į „Facebooką“, kur visi jaučiasi kolektyvu, bendruomene ir žiūri tą patį, kalba tais pačiais žodžiais.

Bet iš klajonių po tolimas kino istorijos ir kino istorijų erdves kritikas sugrįžta ne tik su prisiminimais, sapnais, žiniomis apie pasaulį, žmones ir save, kurios gali būti svarbios ir kitam. Kinas niekad nebuvo ir, laimė, nebus tik menas, tai – kolektyvinė atmintis, išgyvenimas, patirtis. Prisilietimas prie abejonės arba prasmės. Vaizdu ir garsu materializuota mintis. Visa tai, kas pamažu, bet užtikrintai nyksta tamsiose interneto skylėse, „Facebooko“ vandenyne, „Twitterio“ pursluose. Todėl gal čia ir glūdi kritiko viltis – jis gali padėti išgelbėti kiną, nes niekas kitas jo nebeišgelbės.