Industrija ar nacionalinės kultūros dalis?

Bartonas Finkas, rež. Joel Coen
Bartonas Finkas, rež. Joel Coen

Holivudą sukūrė prastai angliškai kalbantys, neišsilavinę žmonės, kurie investavo į kino gamybą pinigus, uždirbtus prekiaujant kailiais, siuvant drabužius, išdarinėjant mėsą, nelegaliai platinant JAV užsienietiškus filmus. Būsimų galingųjų Holivudo „mogolų“ profesijų sąrašas ilgas ir spalvingas. Dauguma jų buvo išeiviai iš Europos – Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Rusijos žydai „litvakai“. Amerikoje daugumai teko pradėti nuo nulio, todėl jie gerai pažino savo būsimus žiūrovus, žinojo jų lūkesčius, nes buvo jų dalis. Taigi gamino tokius filmus, kokių tie žiūrovai laukė. Tapę galingais kino prodiuseriais, jie nusprendė, kad bus geriau, jei kinas ir liks tik universalus produktas. Holivudo įkūrėjai ir valdovai greit tapo knygų ir filmų personažais. Brolių Coenų filme „Bartonas Finkas“ – 5-ojo dešimtmečio Holivudo satyroje – matome prodiuserį Džeką Lipniką, sukurtą Coenų iš Jacko Warnerio, Louiso B. Mayerio ir Harry Cohno bruožų. Lipnikas – kaip reta nemalonus tipas, besipuikuojantis savo galia ir galiausiai įvarantis jauną ir vilčių teikiantį dramaturgą Finką į kūrybinės krizės akligatvį. 

SSSR pagrindinis prodiuseris buvo valstybė, o jai atstovavo dažnai tokie pat beraščiai kino komitetų pirmininkai, kino studijų direktoriai ir net meno vadovai. Klasikų memuaruose būtinai bus aprašytas koks nors bukagalvis partinis darbuotojas, paskirtas vadovauti kinui. Skaitant įvairių „kūrybinių pasitarimų“ ar meno tarybų posėdžių protokolus apima tykus siaubas, nes partinio biurokrato žodis visada paskutinis, o jo supratimas apie meną, švelniai tariant, minimalus. Kita vertus, naivūs užsieniečiai iki šiol nesupranta, kaip valstybė galėjo finansuoti maištingus arba, tegu ir netiesiogiai, su komunizmo doktrinomis polemizuojančius filmus. Bet tai jau buvo vėliau, kai valstybei reikėjo įrodinėti savo pranašumą, o juk pasaulyje pripažintas menininkas – geriausia valstybės reklama. 

 

Lietuvoje paskutiniais metais taip daug kalbama apie lietuvių kino industriją, kad retorika ima priminti sovietinius laikus, kai siektini dalykai buvo pateikiami kaip realiai egzistuojantys. Prodiuseriai nuolat aiškina norintys kurti komercinį kiną – produktą, kurio taip trokšta žiūrovai. Iš tų kalbų galima susidaryti įspūdį, kad pas mus jau beveik Holivudas. Kai pasižiūri tos industrijos produkciją, supranti, kodėl šiemet teko sumažinti ar pakeisti kai kurias „Sidabrinių gervių“ nominacijas: ir filmų mažai, ir dažno lygis katastrofiškas, nors Džekas Lipnikas, ko gero, pagirtų lietuviškų komedijų kūrėjus, o gal net pakviestų į savo kabinetą pelningiausio lietuviško filmo režisierių Emilį Vėlyvį, bet sužinotų, kad rusai jį aplenkė ir pasiūlė Vėlyviui kurti filmą apie Maskvos vampyrus.

Pastaraisiais metais nacionalinio kino valdymas atiduotas Lietuvos kino centrui, kuris ir finansuoja ekspertų atrinktus geriausius projektus. Tam sukurtas visas mechanizmas, turintis apsaugoti kūrėją ir jo projektą. Tačiau didžiausia kliūtis šiam mechanizmui veikti – neegzistuojanti valstybinė kino politika. Valstybė įsipareigoja remti filmus, bet nesusimąsto apie kino raidą, nesvarsto, kaip skatinti naujus autorius ir kino procesus, optimizuoti individualių kino studijų veiklą, skatinti edukaciją, remti kino kultūrą. Iš esmės lietuvių kino politika yra „kuo daugiau pinigų kinui“, „kuo daugiau žiūrovų“. Tai, žinoma, gerai, bet aiškūs vertybiniai kriterijai taip pat nepakenktų, jei lietuvių kinas vis dar suvokiamas kaip menas, kaip kultūros dalis. O gal jau ne? Gal tik kaip produktas? Juk vis garsiau visur kalbantys liberalai į kultūrą žiūri kaip į naštą ir, vaizdžiai tariant, nori ją kuo greičiau priversti sukti kokios nors elektrinės turbiną.

Tiesą sakant, lietuvių liberalai ir apskritai politikai kaip reikiant atsiliko nuo civilizuoto pasaulio. Paskutiniais metais ten vis dažniau pabrėžiama, kad kultūra – tai ne išlaidos, o investicija, ir ne kultūra yra ekonomikos dalis, o atvirkščiai. Šiuolaikinėje visuomenėje ypač svarbūs tampa inovatyvumas ir vaizduotė. Šias dvi savybes geriausiai ugdo kultūra. Kaip svarbu, kad nacionalinis kinas būtų valdomas demokratiškai ir pažangiai, įrodė Lenkų kino meno instituto veikla, juk šiųmetinis Paweło Pawlikowskio „Idos“ „Oskaras“ tikrai yra paskutiniais metais vykdomos kryptingos nacionalinio kino politikos rezultatas. Nepristatinėsiu jo veiklos, bet pasidalinsiu informacija apie tai, kaip šiemet bus renkamas naujas instituto vadovas, nes procedūra galėtų tikti ir mums: buvo paskelbtas konkursas, o kultūros ministrė paskyrė 11 žmonių komisiją, kuri išrinks naują vadovą. Komisiją sudaro režisieriai Agnieszka Holland, Andrzejus Wajda, Borysas Lankoszas, Juliuszas Machulskis, Krzysztofas Zanussi, Andrzejus Fidykas, aktorius Olgierdas Łukaszewiczius, filmo platinimo firmos vadovas, tarptautinių Varšuvos ir Vroclavo kino festivalių steigėjas Romanas Gutekas, televizijos „TVP Kultura“ vadovė Katarzyna Janowska, kino filmų kanalų „nc+“ direktorius Jakubas Szurmiejus ir platinimo firmos „Next Film“ direktorius Robertas Kijakas. Tai labai skirtingi žmonės, tačiau jie – savo srities profesionalai ir įvertins kandidatus, atsižvelgdami į jų teorinį pasirengimą, išsilavinimo profilį, žinias ir patirtį kino srityje, viešųjų finansų administravimo bei kino įstatymo žinias, svetimų kalbų mokėjimą, Europos kino kultūros rėmimo modelio bei tarptautinio bendradarbiavimo kino srityje žinias. Kandidatas taip pat turės pristatyti savą Lenkų kino meno instituto raidos koncepciją. 

 

Kodėl apie tai rašau? Nes pavydžiu lenkams. Jie turi kino politiką ir moka ją įgyvendinti. Net ir rinkdami žmogų, kuris ateinančius penkerius metus rūpinsis nacionalinio kino raida.