Nr. 2013/3 (323)

Rugsėjo 9 d. buvo simboliškai užverstas paskutinis lietuvių kino klasiką kūrusios režisierių kartos kolektyvinės biografijos lapas – mirė Arūnas Žebriūnas, drauge su kitais jau išėjusiais – Vytautu Žalakevičiumi, Marijonu Giedriu, Baliu Bratkausku – 1960 m. prisistatęs novelių filmu „Gyvieji didvyriai“, žyminčiu lietuvių autorinio kino pradžią. Tiesą sakant, kūrybinis šios kartos laikas baigėsi sulig Nepriklausomybe, – atsivėrusi kūrybos laisvė sutapo su kino finansavimo pabaiga. Arūnas Žebriūnas išliks iki tol kurtais, ypač 7-ojo dešimtmečio filmais, kuriuose iškyla vientisas gražaus ir sudėtingo pasaulio paveikslas, pamatytas vaiko akimis ir nesuterštas ideologijos. Pagrindiniu šio atskiro pasaulio įvaizdžiu tapo mergaitė taškuota suknele, pasirodžiusi trijuose režisieriaus filmuose ir sujungusi juos į vieną ciklą.

Į viltingą lietuvių kino jaunystės laiką nukelia Kazimiero Pūro prisiminimai apie pirmo mūsų teleserialo „Tadas Blinda“ kūrimo peripetijas. Šiemet „Tadui Blindai“ sukanka 40 metų.

Bet ar sugebėsime išsaugoti nacionalinio kino palikimą? Į šias problemas įsigilino Neringa Kažukauskaitė, ji kalbina Lietuvos kino centro paveldo išsaugojimo specialistą Vidą Grigoraitį ir supažindina skaitytojus su Vokietijos patirtimi – jau penkis dešimtmečius veikiančiu kino ir videomeno institutu, Berlyno „Arsenalu“. Paskaičius kyla nenumaldomas pavydo jausmas, tačiau V. Grigoraitis tvirtai žada, kad LKC siekiamybė – nacionalinė skaitmeninė filmoteka.

Kinas yra vaizdo kalba, bet ji sunkiai suvokiama be žodinio teksto (be titrų nebyliajame kine). Šio numerio ašimi tapo vaizdo ir garso santykis. Pasiremdamas Godfrey Reggio ir Rono Fricke filmais, Ramūnas Pronckus nagrinėja verbalinį tekstą atmetusio kino fenomeną, grynojo vaizdo išraišką. „Meno avilio“ vasaros seminaras, vykęs jau ketvirtą kartą, šiemet pasiūlė vaizdo ir garso (teksto) jungties bei atskirties temą. Jame dalyvavo ir Šarūnas Bartas, labiausiai žodžiu nepasitikintis lietuvių režisierius.

Regis, ruduo žada visą virtinę lietuvių filmų premjerų, bet kol kas galime pasiūlyti tik Rūtos Birštonaitės refl eksiją apie pagyvenusias ponias sužavėjusius „Laiškus Sofijai“. Brito Roberto Mullano filmas autorę nuteikė pozityviai: „Pasirodo, filmus, aptekusius tariamai tik lietuviškam kinui būdingais trūkumais, kuria toli gražu ne vien lietuviai.“

Štai ir vėl sparčiai artėja „Scanorama“. Šio festivalio rengėja Gražina Arlickaitė savo straipsnyje kelia esminius dabarties kino klausimus: kaip filmai veikia mūsų suvokimą, kokią įtaką šiuolaikinei auditorijai daro naujos technologijos, kaip skaitmenos prioritetas keičia ne tik patį kiną, bet ir jo atrankos bei vertinimo principus: „[...] vis daugiau žmonių nebenori profesionalių apžvalgų, neskaito profesionalių kritikų recenzijų. Sakoma, kad kino mėgėjai (jie pas mus vadinami kino žinovais, kino ekspertais ir pan.), neturintys nei humanitarinių, nei kinotyros pagrindų, yra pasiryžę pakeisti profesionalią kritiką savo tinklaraščiuose ir kitose interneto sferose.“

Kokios išeitys iš tokios situacijos? Kokie turėtų būti festivalių programos formavimo principai, kad jie netaptų komunikacijos malūnais, kurie sukasi dėl pačios komunikacijos, o ne dėl kino, nes komunikacija tampa svarbesnė už kino peržiūras? Apie tai galvoja „Scanoramos“ organizatoriai. Apie tai kalba šių metų „Scanoramos“ filmai.

Smagaus sinefiliško rudens,

Kinas