Quentinas Tarantino ir Japonijos kinas
Japonijos kino įtaka Quentino Tarantino kūryboje
Kadangi pats Tarantino nevengia pasisakyti apie jo kūrybą paveikusius autorius ir jų kūrinius, lengviau identifikuoti konkrečius pavyzdžius, kuriuose reiškiasi tam tikra įtaka. Ypač dėkingas šiuo atžvilgiu yra 2013 m. išleistas interviu su režisieriumi rinkinys „Quentinas Tarantino: pasikalbėjimai“ („Quentin Tarantino: Interviews, Revised and Updated“). Viename iš interviu, kalbėdamas apie filmą „Nužudyti Bilą 1“, Tarantino prasitaria, kokie japonų režisierių darbai kuriant šį filmą jam padarė didžiausią įtaką. Pagal tai, kaip tiesiogiai toji įtaka reiškiasi, galima būtų išskirti dvi jos formas: japonų kino pavyzdžių imitacija ir ne tokios akivaizdžios sąsajos su Japonijos kinu.
Pradedant nuo Tarantino bandymų imituoti tam tikras scenas, reikėtų pabrėžti, kad „imitacija“ šiuo atveju nereiškia, jog filme „Nužudyti Bilą 1“ rodomos scenos yra akivaizdi ko nors kopija. Manau, tokiam įspūdžiui susidaryti kliudo tai, kad imituojamų scenų yra nedaug (be to, jos trumpos ir „išmėtytos“), visa, ką mes matome filme, jau yra paliesta, vadinasi, paveikta ir paties Tarantino. Tad net jei mes ir matome kažkur kitur regėtą sceną, ji nėra tokia pati kaip jos prototipas, ji jau įgavusi tarantiniškų bruožų. Šiaip ar taip, „imitacija“ nurodo režisieriaus siekį tiksliai atkurti tam tikrą kito kūrėjo produktą (ar tai būtų trumpas epizodas, ar kelių minučių scena) – o to Tarantino ir norėjo.
Turbūt akivaizdžiausias imitacijos pavyzdys filme „Nužudyti Bilą 1“ būtų kulminacinė žudynių scena, kurioje kaunasi katana (japonišku kardu) ginkluota Umos Thurman Nuotaka. Čia, anot paties Tarantino, bandyta atkurti Kenji Misumi filme „Šioguno žudikas“ („Shogun Assasin“, 1980) užfiksuotas samurajų kautynes. Kitas pavyzdys – siurrealistiškas oranžinis dangus, Nuotakai lėktuvu skrendant iš Okinavos į Tokiją (ir vėliau iš jo) – motyvas, pasiskolintas iš Hajime Satô filmo „Kraugerė Gokemidori“ („Kyuketsuki Gokemidoro“, 1968). Įdomu, kad kai kurie filmai buvo rodyti filmavimo grupei kaip pavyzdžiai, kaip turėtų atrodyti tam tikros scenos filme „Nužudyti Bilą“. Pavyzdžiui, urbanistinis Tokijo peizažas turėjo būti nufilmuotas taip, kad primintų Ishirō Honda filme „Frankenšteino pabaisos: Sanda prieš Gairą“ („Furankensthutain no kaijū sanda ta gaira“, 1966) juntamą miniatiūrinio miesto įspūdį.
Nors apskritai filmas „Nužudyti Bilą“ gali būti matomas kaip daugiau ar mažiau Azijos kultūra nuspalvintas reginys (šiaip ar taip, veiksmas vyksta ir Japonijoje, kai kurie aktoriai azijiečiai, girdima japonų kalba etc.), vertėtų pasakyti, kad jame maža autentiškumo. Galbūt tam tikrų japoniškų filmų scenų imitacija tą azijietišką prieskonį ir sustiprina, tačiau filmo erdvę veikiau norėtųsi pavadinti tarantiniška nei azijietiška (turbūt tik Quentino Tarantino oro linijų lėktuvų salone leidžiama šalia savęs laikyti kardą). Tai, kad „Nužudyti Bilą“ yra tarantiniškas produktas, atskleidžia ir autoriaus žaidimas cituojant kitus filmus. Gali pasirodyti, kad tokių neakivaizdžių nuorodų į japonų kino pavyzdžius filme yra nemažai, tačiau pats Tarantino prisipažįsta tik dėl kelių (o kai kurių filmų, su kuriais jo kūryba lyginama, tarkim, Takashi Miike „Fudo: naujoji karta“, „Gokudō Sengokushi: Fudō“, 1996, režisierius pasisako nė nematęs).
Bene svarbiausias japonų režisierius, į kurio filmus, norint suprasti Tarantino kūrybos motyvus, būtina atsižvelgti, yra Kinji Fukasaku (1930–2003). Turbūt derėtų pradėti nuo to, kad jo „Karališkas mūšis“ („Batoru rowaiaru“, 2000) yra mėgstamiausias Tarantino filmas. Taip pat Tarantino sako, kad tokį filmą norėtų būti sukūręs pats. Manau, noras sukurti kažką panašaus į „Karališką mūšį“ atsispindi ir filme „Nužudyti Bilą“: ypač jį iliustruoja Gogo Jubari, žiaurumu trykštančios uniformuotos mokinukės, personažas. Nors Tarantino nėra patvirtinęs (nėra ir paneigęs), kad Gogo personažas – nuoroda į Fukasaku filmą, režisierius prisipažįsta, kad uniformuotų mokinukių šaudynės „Karališkam mūšy“ yra jo mėgstama scena. Tame pačiame Tomohiro Machiyamos interviu Tarantino prisimena gana komišką pokalbį su Fukasaku ir jo sūnumi. Vakarieniaudamas su jais Tarantino išreiškė susižavėjimą „Karališku mūšiu“ ir ypač „scena, kurioje mergaitės vienos kitas šaudo“. Kenji, Kinji Fukasaku sūnus, į tai atsakė, kad tokiu įvertinimu labai džiaugtųsi Takami Kōshun – romano, pagal kurį buvo pastatytas „Karališkas mūšis“, autorius – esą mergaičių šaudynių sceną įkvėpė Tarantino filmas „Pasiutę šunys“ (1992). Mano galva, šis pokalbis labai gražiai iliustruoja ne tik ryšio tarp Tarantino ir japonų kūrėjų abipusiškumą, bet ir paties Tarantino požiūrį į idėjų skolinimą ir įkvėpimą: idėjas skolintis ir būti įkvėptam kitų autorių yra natūralu, tai neatsiejama Tarantino kūrybinio proceso dalis.
Grįžtant prie konkrečių filmo „Nužudyti Bilą“ aspektų, atspindinčių Fukasaku kino įtaką, svarbu paminėti O-Ren Iši personažą. Tarantino prasitaria, kad šios nusikalstamo pasaulio karalienės portretas yra paveiktas Fukasaku filmo „Juodoji Driežė“ („Kuro tokage“, 1968) pagrindinės herojės. Pasak jo, idėja O-Ren Iši įtaisyti dailiai apsirėdžiusius gangsterius sargybinius (vadinamuosius „Crazy 88“) gimė prisiminus stilingą Juodosios Driežės (ją vaidino Akihiro Maruyama) valdomą mafijos pasaulį. Be to, net O-Ren Iši vardas atspindi Japonijos kino kūrėjų įtaką: Ishii – dažniausia Tarantino mėgstamų japonų kino režisierių pavardė (Teruo Ishii, Gakuryu Ishii, Takashi Ishii, Katsuhito Ishii – visi jie yra Tarantino įkvepiantys kino kūrėjai). Neatsitiktinis atrodo ir pasirinkimas anksčiau minėtai mokinukei Gogo suteikti Jubari pavardę – ją galime perskaityti kaip nuorodą į tarptautinį fantastinių filmų festivalį, rengiamą Jubari miestelyje, esančiame šiaurinėje Japonijos saloje, Hokaide. Teigiama, jog šios pavardės kilmė siekia 1993-uosius, kai lankydamasis Jubari festivalyje Tarantino parašė dalį „Bulvarinio skaitalo“ scenarijaus.
Quentino Tarantino įtaka japonų kino kūrėjų darbuose
Nors apie Japonijos kino įtaką Tarantino kūryboje galima kalbėti konkrečiais ir paties režisieriaus patvirtintais pavyzdžiais, atvirkštinį šio ryšio variantą iliustruoti sudėtingiau. Manau, Tarantino įtakos japonų kūrėjams neištirtumą galima būtų paaiškinti paprasčiausiu žiniasklaidos dėmesio, skiriamo japonų kino autoriams, trūkumu. Vartodama žodį „trūkumas“ nemanau, kad žiniasklaida japonų autoriams turėtų skirti daugiau dėmesio – turiu omenyje, kad Japonijoje neegzistuojantis kino režisieriaus žvaigždės kultas lemia, jog informacijos apie japonų kino režisierių ir jo kūrybos ypatumus nėra daug ir dažnai ji nėra tokia vieša kaip apie Tarantino. Kino autoriai Japonijoje gerbiami, tačiau, kiek teko pastebėti, jų gyvenimo subtilybės menkai narpliojamos. Todėl norėčiau trumpai pristatyti savo pačios pastabas apie tai, kur ir kaip Tarantino filmų įtaka reiškiasi japonų autorių darbuose.
Turbūt pats artimiausias terminas, apibūdinantis terpę, kurioje galima pastebėti tarantiniško kino bruožų, yra yakuza eiga – filmų žanras, kuriame vaizduojama (kartais visai nekasdieniška) japonų mafijos kasdienybė. Žinoma, Tarantino mėgstama nusikaltėlių tema jau savaime siejasi su japonų gangsterių filmais ir nereikėtų atmesti galimybės, jog kai kurie panašumai yra veikiau atsitiktiniai nei turintys tarantiniško kino bruožų. Vis dėlto manau, jog didžioji dalis po 1994 m. sukurtų japonų gangsterių filmų turėtų būti nagrinėjami omenyje turint Tarantino „Bulvarinį skaitalą“. Nesu tikra, ar tai atsitiktinumas, bet pastebėjau, kad lyginant ankstesnius yakuza eiga žanro filmus (pvz., šiam palyginimui tinka jau minėto Kinji Fukasaku filmai) su pasirodžiusiais po „Bulvarinio skaitalo“, į akis krinta pastarųjų komiškumas – rodos, absurdiškos situacijos ir kiek nevykėliški nusikaltėliai tampa įprastais filmų apie mafiją bruožais. Manau, tai puikiai iliustruoja Katsuhito Ishii filmas „Šiurkštuolis ir Nenuorama“ („Samehada otoko to momojiri onna“, 1999), pasakojantis apie nuo savo boso besislapstančio mafiozo nuotykius. Nors šio filmo siužetas paremtas gaudynėmis, kurios Tarantino filme nėra reikšmingos, epizodų išsidėstymas (tarkim, pirmosios ir paskutinės scenų ryšys) bei psichologinio lygmens akcentavimas vaizduojant veikėjus daro įspūdį, jog Ishii sėmėsi įkvėpimo iš Tarantino (įspūdį dar labiau sustiprina tai, jog šie režisieriai yra bičiuliai ir realiame gyvenime. Tai iliustruoja faktas, kad Tarantino, pamatęs „Šiurkštuolį ir Nenuoramą“, pasiūlė Ishii prisidėti prie „Nužudyti Bilą“ kūrimo. Šios kooperacijos įrodymas – Ishii nupaišytos animacinės „Nužudyti Bilą“ scenos).
Ar tai viskas?
Nors atsižvelgiant į minėtus pavyzdžius tampa aišku, kad japonų kinas negali būti atsietas nagrinėjant Quentino Tarantino kūrybą, o pastarojo įtaka Japonijos filmų autoriams yra mažiau akivaizdi, turbūt būtų klaidinga kategorizuoti šį ryšį remiantis tik šiais pavyzdžiais. Manau, pasitelkus daugiau filmų būtų galima atrasti ir kitaip Tarantino kūryboje besireiškiančią Japonijos kultūros įtaką, taip pat kitokių, galbūt ryškesnių tarantiniškų bruožų turinčių japonų režisierių filmų.
