Mėnuo Bolivude

Marijos Stonytės nuotr.
Marijos Stonytės nuotr.

Kino režisūrą Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademijoje studijuojanti Marija Stonytė 2011 metų vasarą, liepos pradžioje, atskrido į Indiją. Mumbajuje jos laukė darbas legendiniame Bolivude. Šis tekstas – Marijos įspūdžių ir prisiminimų mozaika.

 Miesto pakraštyje įsikūrusio Bolivudo „kino miestelyje“ filmuojama juosta „Metų studentas“. Milžiniškame paviljone vienu metu dirba septyni šimtai žmonių. Vyksta šimtas dvidešimt ketvirta filmavimo pamaina...

Tuo metu kitame miesto gale, Mumbajaus oro uoste, leidžiasi mano lėktuvas. Spėlioju, kas manęs laukia šį mėnesį. Be reikalo. Tai, ką patirsiu Indijoje, pranoks bet kokius lūkesčius ir įsivaizdavimą apie artėjantį darbą Bolivudo kino aikštelėje. Lėktuvas nusileidžia. Išlipusią mane pasitinka didelė indų šeima, su kuria gyvensiu šį mėnesį. „Penkios minutės! – džiaugsmingai praneša moteris, kurios namuose gyvensiu: – Susitariau dėl penkių minučių su filmo režisieriumi Karanu Joharu. Rytoj važiuosim į Mumbajaus kino studiją, per pietų pertrauką turėsi penkias minutes susitarti dėl darbo jo filmavimo aikštelėje.“

Rytoj laukia susitikimas su Karanu Joharu. Visoje Indijoje būtų sunku rasti žmogų, nežinantį šito vardo. Keturiasdešimt septynerių metų režisierius – šiuolaikinio Bolivudo legenda. Jaunystėje sukūręs savo pirmąjį filmą, režisierius iškart sulaukė milžiniškos sėkmės ir nuo to laiko yra garsiausias filmų apie meilės trikampius kūrėjas Bolivude. Užtenka gatvėje paminėti jo vardą, ir kiekvienas sutiktas žmogus – suaugęs ar vaikas – ima smarkiai linksėti galvą ir reikšti susižavėjimą.

Atvykusi į Indiją apie Karaną Joharą nežinojau nieko. Pirmąkart išgirdau jo vardą išlipusi iš lėktuvo Mumbajaus oro uoste. Gal ir gerai, nes nežinodama, kokio ryškumo žvaigždę netrukus sutiksiu, nespėjau labai įsitempti. Svarbiausia, kad penkias minutes truksiantis pokalbis su šiuo žmogumi nulems, ar galėsiu patekti į Bolivudo kino aikštelę. Būtent todėl ir atvažiavau į Indiją.

Susitikimo su režisieriumi išvakarėse šeima, suorganizavusi mano „darbo pokalbį“, nusprendžia, kad turiu pasiruošti: „Yra kelios taisyklės, kurių turi laikytis kalbėdama su režisieriumi. Visada kreipkis į Karaną Joharą „sere“. Prieš pradėdama savo pokalbio temą, pirmiausia paminėk ir trumpai aptark bent vieną iš jo ankstesnių filmų. Ar esi mačiusi jo filmų? (Nebuvau.) Leisk jam užduoti pirmą klausimą. Tik tada sakyk, ko atėjai. Ir dar – jo akivaizdoje visada stovėk...“ Su kiekvienu sakiniu režisieriaus „statusas“ augo – dar nepažinojau režisieriaus, bet jau supratau, koks tas statusas aukštas. Akivaizdu, kad režisieriai Indijoje ne ką mažiau žinomi ar populiarūs nei jų filmų aktoriai – vien savo vardu jie traukia tūkstantines minias žmonių į kino teatrus, dalyvauja įvairiuose komerciniuose renginiuose ir televizijos laidose. Pavyzdžiui, Joharas yra viešai savo netradicinę seksualinę orientaciją atskleidęs homoseksualas – žvaigždė, turintis populiarią Indijoje televizijos pokalbių laidą „Koffee with Karan“. Europos ir Holivudo režisieriai, palyginus su Bolivudo režisieriais, – beveik nematomi.

Moteris baigė vardinti taisyklių, kurių turėsiu laikytis bendraudama su režisieriumi, sąrašą: „Dabar žinai, kaip rytoj elgtis. Jei viską atliksi teisingai, gausi darbą. Nors gal ir ne. Iš tikrųjų tai jau ne nuo tavęs priklauso, arba bus karmos ryšys, arba ne...“.

Karma – kiekvieno Bolivudo filmo palydovė. Ji diktuoja taisykles ir yra svarbesnė už bet kokį grafiką ar planuotes. Indijoje išpažįstamos kelios religijos, yra šimtai skirtingų induizmo krypčių ir tūkstančiai dievybių. Kiekvienam savo. Bolivudo kino kūryba glaudžiai susijusi su religija. Pirmą dieną įėjusi į filmavimo paviljoną, iškart pastebėjau visuose patalpos kampuose sustatytus kibirus, pripiltus vandens. Režisieriaus asistentas vėliau paaiškino, kad vanduo – atviros durys protėvių dvasioms, per vandenį galinčioms lankyti gyvuosius ir laiminti jų darbą kino aikštelėje. Netoliese stovi staliukai su išėjusių legendinių kino autorių portretais, prie kurių kiekvienas gali padėti žiedlapį ar pasimelsti. Čia sukiojasi kameros, vyksta darbas ir tuo pat metu kažkas meldžiasi.

Karanas Joharas – ne išimtis. Darbe jis laikosi religinių principų ir šventai tiki numerologija – pagal skaičių sistemą renkasi palankias filmavimų dienas arba juos atšaukia. Visi svarbiausi sprendimai paliekami karmai.

Susitikimo diena prasidėjo nuo ilgos kelionės nesibaigiančiais Mumbajaus rajonais ir triukšmingomis gatvėmis. Pasiekus miesto pakraštį – įvažiavimas į kino miestelį. Stovi sargyba. Į vidų gali patekti tik žmonės, dirbantys aikštelėse. Vienu metu filmuojama keliolika filmų. Iš pirmo žvilgsnio miestelis atrodo tuščias. Palyginus su žmonių perpildytu miestu, čia visiška ramybė. Didelės erdvės, tušti rūmai, šventyklos, dirbtiniai vandens telkiniai – viskas paruošta artėjantiems filmavimams. Miestelis suskirstytas gatvėmis. Kelio ženklai veda link pagrindinio paviljono, kur vyksta „Metų studento“ filmavimas. Keliu traukia banda laisvai besiganančių avių. Privažiuoju „Metų studento“ aikštelę. Mano pavardė jau sąrašuose, todėl gaunu leidimą patekti į vidų. Milžiniško paviljono viduje – specialiai filmavimui pastatyta butaforinė mokyklos šokių salė (keliskart didesnė nei bet kuri tikra šokių salė). Salėje – šimtai jaunų merginų ir vaikinų, apsirengusių blizgančiais išleistuvių šokių kostiumais. Vėl skęstu didžiulėje žmonių minioje. Tarp šokėjų pastebiu nemažai baltaodžių merginų. Išgirstu pažįstamą kalbą: pasirodo, Bolivudą neseniai užplūdo daugybė jaunų žmonių iš Rusijos. Žinodami, kaip Indijos rinkoje vertinama šviesi oda, jie atvažiuoja į Mumbajų, susiranda vadybininkus ir laukia pasiūlymų tapti šokėjais Bolivude.

Braunuosi pro minią, kol pamatau žmogų su racija. Prisistatau ir sakau, kad atėjau susitikti su Karanu Joharu. Vyriškis tuoj pat linkteli, paprašo palaukti ir išeina jo pakviesti. Režisierius ilgai nesirodo. Kol laukiu, mintyse bandau prisiminti vakarykštes taisykles. Režisierius ateina. Iš pirmo žvilgsnio, Karanas Joharas – niekuo neišsiskiriantis maždaug keturiasdešimties metų vyriškis.

Pradėjusi pokalbį, tuoj pat pamirštu visas taisykles ir, nešvaistydama brangių penkių minučių, prisistatau. Šiek tiek papasakoju apie Lietuvą, apie kurią jis nebuvo girdėjęs. Tada prisimenu vakar vakare paskubomis peržiūrėtą garsiausią jo filmą. Pakomentuoju. Trumpai palyginu lietuvių ir indų kiną, sakau, kad noriu stebėti ir mokytis, parsivežti namo truputį šokių ir muzikos. Lemtingą dieną karma manęs neapleido. Karanas Joharas mielai priima mane į savo komandą. Paaiškėja, kad jis – labai paprastas žmogus, po visko, ką buvau apie jį girdėjusi. Ir vis dėlto jam pasirodžius aikštelėje nekyla klausimas, kas jis. Visi tampa labai darbštūs – komandos nariai tuoj pat pašoka ant kojų ir ima ieškoti veiklos.

Penkioliktoji režisieriaus asistentė

Prieš kelionę niekada nebūčiau pasakiusi, kokias pareigas atlieka penkioliktasis režisieriaus asistentas. Tiesą sakant, nežinojau, kad tokia profesija egzistuoja. Tačiau Bolivude, kur kiekviena komandos grandis turi trigubai daugiau darbuotojų, tokios pareigos – įprastas dalykas. Penkioliktojo asistento darbas – rasti ir atvesti žmones, kurie kviečiami į aikštelę. Iš pirmo žvilgsnio – elementari užduotis. Vienintelė problema – aikštelėje vienu metu dirba maždaug septyni šimtai žmonių. Į aikštelę kviečiamas – Aadarr… KAS TAS AADARR? KAIP JIS ATRODO IR KUR JO IEŠKOTI???

Pirmomis dienomis atrodė, kad darbas bus neįveikiamas. Ėmiau užsirašinėti: Aadarras – trumpi plaukai, geltoni marškinėliai, apšvietėjas. Samira – akiniai, dažyti plaukai, scenarijaus tęstinumas, Abišekas – auskaras nosyje, garsistas... Ir taip toliau. Tai tikrai ne pati patikimiausia sistema, turint omenyje, kad drabužiai keitėsi, o aikštelėje dauguma žmonių atrodė gana panašiai, bet iš pradžių toks sąrašas gelbėjo. Laikui bėgant pradėjau susigaudyti. Ir kaip tik tada, kai jau ėmiau saugiau jaustis darbo vietoje, mano pareigos buvo pakeistos. Praėjus maždaug savaitei nuo pirmos darbo dienos, atvažiavusi į aikštelę sužinojau, kad nuo šiol esu tryliktoji režisieriaus asistentė.

Tryliktoji režisieriaus asistentė

Daugelį žmonių aikštelėje jau pažinojau. Vieninteliai, su kuriais neteko susidurti, – pagrindiniai filmo aktoriai. Režisieriui aikštelėje skiriama daug dėmesio, bet su aktoriais jam geriau nesilyginti.

Tryliktojo asistento darbas – lydėti pagrindinius aktorius kiekviename žingsnyje, kol vyksta filmavimo pamaina. Būti su jais ir prižiūrėti, kad tuo metu, kai jų reikės aikštelėje, jie tuoj pat ten atsirastų.

Moteris, pirmą dieną palydėjusi mane į Mumbajaus kino miestelį, patarė: „Jeigu filmavimo aikštelėje norėsi rasti pagrindinę aktorę, tiesiog ieškok tos, kurios didžiausia iškirptė, ji vos telpa į savo suknelę ir turi šleifą žmonių, sekančių iš paskos.“

Ji buvo teisi. Būtent taip atrodė mano „prižiūrima“ dvidešimtmetė Alia Bhatt. „Metų studentas“ – jos debiutinis filmas. Kaip pradedančioji, aikštelėje Alia turėjo tik penkis asistentus. Kiekvienas jų atlieka labai mažą, konkrečią užduotį – vienas nešioja vandenį, kitas šiltus gėrimus ar užkandžius, trečias padeda aktorei pagalvėlę, jei ji nori prisėsti...

Paklausiau vieno aikštelės darbuotojo, kaip aktoriai gauna darbą Bolivudo filme. Jo atsakymas buvo kategoriškas: „Visi Bolivudo aktoriai yra arba kieno nors giminaičiai, arba labai geri pažįstami. Aktorių atrankoje gali dalyvauti kiekvienas, bet, neturėdamas ryšių, daugiausiai gali tikėtis šokėjo vaidmens.“

Tai gali būti tiesa arba eilinis gandas. Dirbdama aikštelėje įsitikinau, kad Bolivudo užkulisiuose sklando ypač daug apkalbų. Kaip ir galima tikėtis, didžiausias apkalbų objektas – aktoriai. Ypač jų išvaizda. Pirmasis režisieriaus asistentas man ilgai ir išsamiai pasakojo, kad pagrindinė aktorė dar prieš kelis mėnesius vos neprarado vaidmens, nes neatitiko svorio reikalavimų. Jo manymu, dieta nepadėjo ir jai dar ne laikas į aikštelę... Kiti išsamiai aptarinėjo papilnėjusią režisieriaus figūrą ir jo pernelyg glaudžius santykius su filmo aktoriais. Kiekviename filmavimo aikštelės kampe buvo galima išgirsti panašių kalbų.

Kaip jau minėjau, Bolivudo kino kūrėjų bendruomenė labai uždara. Ne veltui europiečiams kartais susidaro įspūdis, kad visuose Bolivudo filmuose vaidina tas pats aktorius. Iš tikrųjų, didžiuosiuose Bolivudo filmuose sukasi nedidelė grupė žmonių. Pavyzdžiui, aktorius Amitabhas Bachchanas jau dešimt metų kuria tėvo personažą. Filmas po filmo jis vaidina panašiose situacijose, tėvo charakteris šiek tiek keičiasi, tačiau vaidmuo išlieka tas pats. Europiečiams gerai pažįstamas Shahrukhas Khanas taip pat turi vis pasikartojantį „didvyrio“ amplua. Ar Indijos žiūrovams neatsibosta matyti tą patį personažą? Tikrai ne. Atėję į kiną jie jaučiasi taip, lyg eitų aplankyti seno pažįstamo ir pažiūrėti, į kokią padėtį jis šįkart pateko.

Tą patį galima pasakyti ir apie filmų temas. Pasak vienos Bolivudo filmų platintojos, „svarbiausia, kad filmas būtų apie šeimą ir turėtų gerą pabaigą. Mūsų diena per sunki, kad jos pabaigoje norėtumėm matyti ką nors kita.“ Ji patikino, kad Indijos žmonės nelaukia permainų kine: „Mes tiesiog norim trims ar keturioms valandoms nuo visko atsijungti. Tada paliekam smegenis namie ir einame į kiną.“

Devintoji režisieriaus asistentė

Praėjo dvi darbo Bolivudo aikštelėje savaitės. Aš – devintoji asistentė. Gaunu pareigas dirbti šalia monitoriaus kaip septintojo režisieriaus asistento asistentė. Dabar turiu galimybę stebėti režisieriaus darbą iš arti. Visų bijomas ir aukštinamas Karanas Joharas su aktoriais kalba paprastai. Dažniausia jis kartoja frazę: „Nežiūrėk į tolį. Noriu matyti tavo veidą ir suprasti, į ką tu žiūri. „Neduok“ man tuščio žvilgsnio.“ Režisieriui reikia daug dublių. Po kiekvieno jis asmeniškai kalba su kiekvienu aktoriumi, atokiau nuo kitų komandos narių. Sėdėdamas prie monitoriaus, po kiekvieno dublio pasako trumpą komentarą. Jeigu scena pavyksta, Joharas džiugiai įvertina jį garsios firmos pavadinimu: „Va čia tai buvo „Porsche“!..“ Vieną kartą jis atsisuko į mane ir paklausė: „Ką pasakysi apie šitą dublį? „Armani“ ar „Gabbana“?“

Niekad nepamiršiu dienos, kai aikštelėje pasirodė režisieriaus talismanas – aktorė, kurios sceninis vardas Kajol. Ji suvaidino viename pirmųjų Joharo filmų „Čia kažkas vyksta“ („Kuch Kuch hota hai“) – tame pačiame, kuris susilaukė milžiniškos sėkmės visoje Indijoje ir iškart atnešė jam vieno geriausių Bolivudo režisierių vardą. Nuo tada Joharas yra įsitikinęs, kad Kajol turi pasirodyti bent viename jo filmo kadre, kad jis būtų sėkmingas. „Metų studente“ Kajol neturi personažo, tačiau finaliniame šokyje ji staiga atsiranda priekyje ir šoka kartu su visais šokėjais iki filmo pabaigos.

Septintoji režisieriaus asistentė

Mėnuo Bolivude ėjo į pabaigą. Likus vos kelioms dienoms iki išvykimo, gavau naujas pareigas! Dabar esu septintoji asistentė – režisieriaus penktojo asistento asistento asistentė? Nebežinau. Mano darbas – „režisuoti antrąjį planą“: paskirstyti užduotis masuotės aktoriams, kurie matyti tolumoje už pagrindinių aktorių. Iš pradžių šiek tiek nerimauju dėl kalbos barjero, bet paaiškėja, kad masuotės aktoriai gerai kalba angliškai, yra ypač mandagūs ir pasiruošę daryti viską, ką jiems pasakysiu. Sugalvoju glaustas jų personažų „priešistores“ ir dramatinę situaciją. Kadre jų beveik nematyti už pagrindinių aktorių, bet iš tolo matau, kaip įsijautę jie vaidina savo vaidmenis. Nors niekas niekada nesužinos, kokios dramos ten vyko aktoriams už nugarų, jie gerai atliko savo darbą. Ir režisieriui jų pasirodymas tiko.

Paskutinė mano darbo Bolivude diena. Su visa filmavimo grupe keliamės į naujas patalpas. Bus filmuojama bučinio scena. Nustembu, kokia didžiulė įtampa tvyro aikštelėje prieš scenos filmavimą. Komanda ruošiasi daugiau nei įprastai, visų akys įsmeigtos į pagrindinius aktorius. Jie akivaizdžiai nervinasi. Dar prieš dešimt metų bučinys Bolivudo kine buvo neįsivaizduojamas dalykas. Didžiausia meilės išraiška galėjo būti prisilietimas, žvilgsnis arba jaunikio vizitas pas nuotakos tėvus prašyti jos rankos. Tačiau laikui bėgant atviras ir dažnai šokiruojantis Europos bei Holivudo kinas padarė įtaką ir Bolivudui – filmų scenos vis „drąsesnės“, aktorės apsirengusios menkiau, nelieka autentikos ir senųjų indiškų tradicijų. Ir vis dėlto – bučinio scena vis dar iššūkis Bolivudo kūrybinei komandai.

Vyksta pasiruošimas. Jauni aktoriai, su kuriais turiu būti prieš filmavimą, akivaizdžiai nerimauja. Aktorė staiga ima nervingai reikalauti kramtomosios gumos – jos asistentai tam nepasiruošę, vienas išbėga pirkti gumos į miestą.

Kameros sustatytos. Prieš filmavimą Joharas pasikviečia abu aktorius ir ilgai su jais aptarinėja sceną. Vyksta repeticija. Operatorius daug kartų kartoja kameros judesį, kad scena garantuotai pavyktų ir nereikėtų daug dublių. Aktoriai kartoja tekstą, bet repetuodami vis sustoja toje vietoje, kai laikas pasibučiuoti. Atrodo, kad nejauku ne tik jiems, bet ir visai komandai. Pasiruošimas baigtas. Filmuojant kitas scenas, aikštelėje aktorius stebėdavo visi komandos nariai, likę už kadro. Filmuojant bučinio sceną visų paprašoma palikti aikštelę – lieka tik režisierius, keli asistentai, operatorius ir jo padėjėjai, stumiantys kamerą ant bėgių. Jau sukuosi eiti kartu su kitais, bet tą akimirką pamatau, kad pirmasis režisieriaus asistentas moja man ranka, esą „viskas gerai, gali pasilikti“. Tuoj pat pasislepiu už vienos iš dekoracijų (kambarinės lempos su stovu), kad per daug nekrisčiau į akis, ir lieku stebėti sudėtingos scenos filmavimo. Pirmas dublis – operatorius pradeda artėti prie aktorių, užkliūna, kamera sudreba ir dublis nutraukiamas. Antrame dublyje bučinys pavyksta. Drovumas ir nesuvaidintas aktorių nervingumas akivaizdžiai matyti ekrane, tačiau, mano akimis, tai tinka jų pirmojo bučinio scenai. Šiaip ar taip, Joharas kartoja sceną dar daug kartų, filmuoja ją iš visų pusių ir galų gale įtampos beveik nelieka, kaip ir to nesuvaidinto jaudulio. Po kelių valandų bučinio scena baigiama filmuoti.

Laikas atsisveikinti. Negaliu patikėti, kad užteko mėnesio, ir septyni šimtai žmonių, anksčiau atrodę kaip viena didelė minia, dabar man tokie pažįstami ir mieli. Nufilmuotos jau šimtas keturiasdešimt trys filmo pamainos. Ir tai ne pabaiga. „Kai filmas kuriamas Holivude, ruošiamasi filmavimui dvejus metus ir tada keturiasdešimt dienų filmuojama. Mes irgi darome panašiai, tik atvirkščiai – ruošiamės keturiasdešimt dienų, dvejus metus filmuojam. Nėra kur skubėti.“

Mumbajaus oro uoste kyla lėktuvas, skrendu namo. Pamiršau ausinuką. Nieko baisaus. Visą mėnesį Bolivude girdėta muzika vis dar skamba galvoje. Parsivežu ją namo.