Talento paslaptis

Tačiau Holivudas pirmiausia kelia mums asociacijų su ryškiais išoriniais efektais, herojų veiksmų dinamika, o Eugenija Pleškytė slėpė savyje personažo paslaptį, kurią taip magėjo įspėti, tačiau mažai kam pavykdavo... Apie tai labai subtiliai sakė režisierius Eimuntas Nekrošius: „Už jos lieka didžiulė didžiulė paslaptis, kuri yra jos ir kaip aktorės, ir kaip moters puošmena."

Keista: paslaptis paprastai susijusi su žmogaus uždarumu, neregima siena, kuria jis atsitveria nuo aplinkinių, mįslingais nutylėjimais... O Eugenija, anot Nijolės Oželytės, „su aplinkiniais bendravo nuoširdžiai ir visada leisdavo sau būti tokia, kokia yra. Talento gelmė ir tas nieko nevaidinimas gyvenime yra jos genialumo formulė: taip ji įstengdavo susitapatinti su įvairiausiais kuriamais personažais."

Bendraujant su Eugenija man pačiai tai teko patirti, kai susitikome Kino sąjungoje jai po dvylikos metų iš JAV sugrįžus į Lietuvą. Eugenijai prabilus pasijutau taip, tarsi būtume išsiskyrusios tik vakar, tokia ji atrodė artima ir jauki. Mums bendraujant nesijautė jokios laiko sienos. O juk būna ir taip, kad žmonės metų metus praleidžia šalia, skiriami nematomos sienos.

Štai kaip ją vertina mūsų garsūs režisieriai ir aktoriai.

Regimantas Adomaitis: „Tai buvo karalienė, pažiba. Be to, didžiulis talentas ir labai ryški, originali asmenybė, kuriai nieko ir vaidinti nereikėdavo. Todėl, kad pati savaime įdomi, tiek daug savyje sukaupusi."

Kostas Smoriginas: „Scenoje ir kine Eugenija Pleškytė vienintelė taip mokėjo parodyti savo vidinį ir išorinį grožį, skausmą ir tragediją, jėgą ir pyktį, išlikdama ori. Ji buvo aristokratė."

Rimas Tuminas: „Labai dramatiška asmenybė. Ji buvo kaip žaibas, o aš tapdavau ne žeme, o vandeniu ir gesindavau tą žaibą."

Tai citatos iš neseniai sukurto Birutės Vyšniauskaitės ir Valdo Babaliausko dokumentinio filmo apie Eugeniją „Savi keliai". Pastaruoju metu aktorė (tikriausiai dėl ligos) buvo užsisklendusi savyje, bet šiame filme ji, vaikštinėdama Neries pakrante, gana atvirai samprotauja apie gyvenimo esmę, jo vertybes ir tikslus. Matyt, buvo atėjęs metas išsilieti...

Kine Eugenija debiutavo kukliu mokytojos Dovilės vaidmeniu gana schematiškame režisierių Raimondo Vabalo ir Arūno Žebriūno filme „Kanonada" (1961). Tiesa, filme atspindėta rūsti pokario meto realybė su minomis apsėtais kaimo laukais, alsuojančiais mirties šmėklomis, jai buvo suvokiama ir protu, ir širdimi, nes pati turėjo skaudžios gyvenimo patirties: jos tėvai buvo išvežti į Sibirą. Tad ir R. Vabalo filme „Laiptai į dangų" (1966), kur Vaclovo Blėdžio talentingai sukurtas atsargus valstietis Indriūnas nori tik vieno - kaip nors išgyventi, kaime tvyranti įtampa, kurią pajunta į tėvų namus parvažiavusi studentė Ingrida, Eugenijai pažįstama nuo vaikystės. Atsipalaiduoti nuo širdį geliančių prisiminimų jai padėjo kitas R. Vabalo filmas „Akmuo ant akmens" (1971), nukėlęs į tolimus baudžiavos laikus, kur ji suvaidino stilistiškai visai kitokį vaidmenį. O režisierių Stasio Motiejūno ir Algimanto Puipos filme „Atpildo diena" (1975) pasinėrė į smuklės šeimininkės gyvenimo ritmą. Saulius Macaitis taikliai pasakė, jog aiškiai matosi, kad Eugenijai Pleškytei „gera pasijusti ydinga fatališka moterimi". Tai įnešė naujų spalvų įjos aktorinį pasaulį.

Tačiau ir šie vaidmenys, ir Herta iš Marleno Chucijevo televizijos vaidybinio filmo „Buvo gegužė" (1969), ir inteligentiška Giedraitienė, subtiliai slepianti savo vyro (Antanas Šurna) paslaptį Marijono Giedrio filme „Žaizdos žemės mūsų" (1971) buvo tik tarytum talentingai atlikti eskizai. Eugenijos talentas, jos slopinamos emocijos turėjo kaip nors išsilieti, kad iš vidaus nesudegintų. Ir įvyko stebuklas: Eugenija buvo patvirtinta pagrindiniam Kotrynos vaidmeniui istoriniame filme „Herkus Mantas" (1972). O juk viskas kabojo ant plauko, nes Maskva nenorėjo, kad tremtinių dukra ir „tėvynės išdaviko" sesuo taptų ekrano žvaigžde. Mat vyresnis Eugenijos brolis Jonas, atominius laivus aptarnaujančio tenderio kapitonas, pabėgo iš okupuotos tėvynės, pasuko laivą į Gotlando salą, devynerius metus slapstėsi Gvatemaloje, po to pasiprašė politinio prieglobsčio JAV. Už akių Sovietų Sąjungoje jis buvo nuteistas sušaudyti. Holivudas pastatė apie Joną Pleškį filmą „Raudonojo Spalio medžioklė". Broliui pabėgus, saugumas į Eugeniją visą laiką žvelgė per „didinamąjį stiklą". Jos neišleisdavo į teatrines gastroles net socialistinėse šalyse. Tad su broliu susitiko tik po 20 metų, kai sumažėjus politinei įtampai Valstybinis jaunimo teatras gastroliavo JAV.

Neleidusi patvirtinti Eugenijos pagrindiniam vaidmeniui bulgarų istoriniame seriale, Maskva kažkodėl atsainiai pažiūrėjo į Kotrynos personažą M. Giedrio filme „Herkus Mantas". Eugeniją traukte traukė stiprios, dramatiško likimo moterys, tad ji visa siela atsidavė Kotrynai. Ji tarsi gyveno tame tolimame pasaulyje, kuris buvo fiksuojamas kino juostoje. Net per didžiausią karštį, vilkėdama sunkiais XIII amžiaus rūbais, kai statistai su šarvais „krito kaip lapai", Eugenija it išprotėjusi lėkė per lavonais nusėtą mūšio lauką, su siaubu ir viltimi žvelgdama į kiekvieną nukautąjį - o gal tai ne jos Henrikas, gal mylimasis tik guli sužeistas kraujo klane... O kiek jai dar teko iškentėti priešiškai nusiteikusių Herkaus Manto bendražygių apsuptyje, tarp Manto meilės ir kitų neapykantos, slepiančiai tikruosius jausmus ir tik retsykiais akyse šmėstelėjusiu sielvartu ar apmaudžių judesiu išsiduodančiai, kad viduje vyksta didžiulė drama. Nuostabi Eugenijos Pleškytės Kotryna! Jai lygių mūsų kine nėra.

Neseniai duotame interviu vaidmens kūrimą Eugenija palygino su mokslininko triūsu ar psichiatro darbu: „Kol stengiesi surasti, iškapstyti būdus, kad suskambėtų įtaigiai, tas vaidmuo visą laiką su tavimi: ir dieną, ir naktj, netgi sapne... Jis persmelkia visas tavo emocijas, protą, žinias, pasaulėžiūrą, pasaulėjautą. Pamažu atsiveria, paaiškėja, išryškėja..." Ne veltui kolegės sako, kad negalėjai Eugenijai maišytis po kojų, kai ji susikaupusi vaidmeniui eidavo į sceną ar filmavimo aikštele... Jos vidinė liepsna pakeliui galėjo viską sudeginti...

Atrodo, po taip talentingai sukurto Kotrynos personažo iš visų pusių turėjo pasipilti siūlymai ir ekrane, ir teatro scenoje kurti stiprias asmenybes, vidinio dramatizmo kupinas moteris. Deja, „tėvynės išdaviko" sesers etiketė prilipo ilgam. Ji ir toliau vaidino nedidelius psichologiškai motyvuotus vaidmenis, tiesa, vaidino tobulai, įsikūnydama tai į nepriekaištingą aristokratę ledi Karsters (rež. Samsono Samsonovo televizijos vaidybinis filmas „Grynai angliška žmogžudystė", 1976), tai į suviliotą ir pamestą, tačiau nepraradusią išdidumo ir dvasios orumo Eleną (M. Giedrio „Nesėtų rugių žydėjimas", 1978), tai į poetiškos prigimties dailininko Povilo (R. Adomaitis) žmoną Mariją Almanto Grikevičiaus filme „Sadūto tūto" (1974), tai į paprastą kaimo moterėlę Ulbaitę (Henriko Šablevičiaus „Mažos mūsų nuodėmės", 1979)... Tiesa, būti „paprasta moterėle" Eugenijai tikriausiai buvo kur kas sunkiau, negu vaidinti aristokratę, kokia ji buvo iš prigimties. Jos vaidmenų amplitudė labai plati - tai režisieriai kėlė ją j diduomenės aukštumas (Elvyra Grifits M. Giedrio „Amerikoniškoje tragedijoje", 1981, misis Houp Gyčio Lukšo filme „Anglų valsas", 1982), tai nardino į juodų aistrų draskomo kaimo peripetijas (Morta A. Puipos filme „Velnio sėkla", 1979). Būdama nepaprasto grožio, Eugenija iš aristokratės lengvai virsdavo štai tokia susenusią, negražia Morta. Ji ir šį vaidmenį iškėlė iki tragizmo aukštumų, kai išaiškėjus apgavystei apie jos tariamai „pagimdytą" vaikelį, baisi žinia taip sukrečia moterį, kad ją suparalyžiuoja.

Tačiau kiti Eugenijos vaidmenys kine neprilygo Kotrynai. Tam, beje, pamaišė ne tik valdžios priešiškumas iškiliai aktorei, bet ir mūsų kino dramaturgija, pašykštėjusi vaidmenų moterims. Lietuvių kinas buvo traktuojamas kaip vyriškas kinas, šalia tokių aktorių kaip Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Donatas Banionis, Bronius Babkauskas galėjo sužibėti ne bet kuri. Gal tik Eugenija Pleškytė ar Gražina Balandytė, jos artima draugė.

Stiprus dvasinis ryšis siejo Eugeniją su aktoriumi Antanu Šurna. Ir kine, ir teatre didžiausią dvasinį komfortą suteikdavo jų vaidybinis duetas. Tiesa, kartais Eugenija mėgdavo papokštauti ir, neperspėjusi Antano, nelauktai ką nors suimprovizuodavo, išmušdama partnerį iš vėžių. Tai Antanas Šurna prisimena iki šiol. Tačiau jiedu sugebėdavo puikiai vienas kitam akompanuoti net ir nebyliose scenose. Nepaprastai įdomi tokia jų „vidinė dvikova" Vidmanto Bačiulio televizijos filme „Benjaminas Kordušas", kai nusigyvenusi dvarininkė Jadvyga Kontrikienė ateina pas Kordušą pasiskolinti pinigų. Jie kalba kažkokias bendrybes, o mintyse Kordušas būgštauja, kad tik viešnia nepaprašytų pinigų, nes jis pats jų neturi, o Jadvyga vis atidėlioja tą momentą, kai teks nusižeminti ir paprašyti pagalbos. Kupina įtampos, tikrai aukšto pilotažo scena...

Eugenija sakė, kad kiekvieną vakarą eidama į sceną (ji vaidino ir Kauno, ir Vilniaus akademiniame, ir Jaunimo teatruose) galvodavo, ką naujo galės pasakyti žiūrovams. O kiną ji prilygino rentgenui, kuris kiaurai peršviečia ir žiūrovas arba negali nuo tavęs atitraukti akių, arba nusigręžia. Nuo Eugenijos buvo neįmanoma atitraukti akių. Ji tikėjo, kad aktorius žmogaus esmę, jo paslaptis sugeba įminti greičiau ir pažinti giliau nei eilinis žmogus. „Aktoriai yra nenormalūs žmonės, - sakė ji. - Jiems Dievo duota pasaulį suvokti kitaip, mistiškai, intuityviai, neretai atsiduriant už žmogaus proto ir jausmo ribų." Ji teigė, jog teatro (kartu ir kino) misija - kalbėti apie amžinuosius dalykus. Svajojo suvaidinti motiną, kupiną amžinos išminties, begalinės dvasios stiprybės, motiną, kuri padovanotų Lietuvai viltį.

O iš kur pati Eugenija sėmėsi stiprybės? Ji teigė - iš dvasios ramybės. Bet išsaugoti dvasinę ramybę, kai tėvai išvežti, kai brolis kagėbistų ieškomas po visą pasaulį, kad būtų nužudytas, kai tau pasiūloma išeiti iš darbo... Reikia turėti didžiulę vidinę jėgą.

Televizijos kino režisierius Vidmantas Puplauskis, prisimindamas, kaip Eugenija puikiai deklamavo eilėraščius ir vaidino mokykliniuose spektakliuose Telšių Žemaitės vidurinėje mokykloje, kur jiedu mokėsi toje pačioje klasėje, vartydamas senas nuotraukas atkreipė dėmesį: „Žiūrėk, ji šypsosi, o akys liūdnos." Matyt, tuomet ir užsigrūdino, išmoko slėpti tikruosius jausmus, gyventi kitų gyvenimu ir visą laiką ilgėtis tėvų meilės, kuri buvo plėšte išplėšta iš vaikiškos širdelės... Gal tai ir yra jos paslapties įminimas - ilgėtis to, kas jau nebeįmanoma, ko negali užpildyti joks kitas žmogus... Tuomet lieka pasikliauti tik pačia savimi, stiprybės ieškant nežemiškoje meilėje, modeliuojant kitų gyvenimus teatro scenoje ar filmavimo aikštelėje.