Tarnaitė (Ah-ga-ssi)

Park Chan-wooko filmai visuomet tarpsta galaktikoje, kur viskas yra labiau, daugiau, ryškiau. Režisierius taip prisodrina kiekvieną personažą ir kadrą, kad vos po keleto jo filmų minučių žiūrovas jaučiasi atsidūręs paribyje su beprotybe. Jo pasaulis įtraukia akimirksniu – kino teatro kėdę paverčia kokonu, atriboja nuo įprastos aplinkos ir žiūrovui pateikia sutirštintos – ultrarealybės naratyvą.

„Tarnaitė“ – dar viena Chan-wooko galaktikos planeta, iš kitų išsiskirianti ypač lengva ranka, energingu nerūpestingumu, šviesiais personažais. „Senyje“ („Oldeuboi“, 2003) režisierius mus nardino tamsiame, kankinančiai liūdname laike, o čia – tiesiog beria įvykius, žaidžia tempu ir pasakojimo perspektyvomis. Ir tai jis daro su tokia energija, kad žiūrovas jaučiasi bėgąs – net ramiausiai sėdint salėje, kūnas išgyvena veiksmo maratoną.

Filmą sudaro trys lygiavertės dalys, kurios pasakoja tą pačią istoriją – tik iš skirtingų perspektyvų. Tiksliau būtų sakyti – iš trijų skirtingų lūkesčių perspektyvų. Tarnaitė pas ponią atvažiuoja jos apgauti ir išvilioti turtus, jaunikaitis – apgauti ir į spąstus įvilioti tarnaitę, o ponia – apgauti jaunikaitį. Šie lūkesčiai skleidžiasi palaipsniui ir vis labiau painiojasi bei keičiasi, galų gale sukurdami siužetinį voratinklį, į kurį įkliuvusius žiūrovus gąsdina ir lepina įspūdinga horizontų ir veikėjų estetika.

Šiame voratinklyje gimsta aistringa, paprasta, nieko nepaisanti ir naivi meilė. Ji tokia netikėta, tyra (savotiškai) ir energinga, kad išspjauna filmą iš trilerio žanro. Meilė sudėtingą aferų raizginį naratyvine ir kinematografine prasme akimirksniu išpainioja ir suteikia lengvumo, sukuria atsvarą protui apskritai. Ši dichotomija – blogio planas prieš gerosios meilės netikėtumą, žinojimas prieš smalsumą, gyvenimas prieš knygas, inscenizacija prieš tikrovę, mitologija prieš realybę – jaučiama visame filme.

Ja režisieriui pavyksta ne klišėmis, net priešingai, – be galo įtaigiai ir stilizuotai, – perteikti įsimylėjimo ir meilės jėgą. Galbūt tai skamba lyg muilo operos reziumė, bet nereikia apsigauti – ne pirmas kartas, kai Parko rankose net labiausiai išnaudotas leitmotyvas (pavyzdžiui, kerštas) virsta unikaliu pasakojimu ir galinga teze.

Korėjiečių kino meistro meilė – ne seilėta ar saldi, o aistringa ir smarki. Tereikia prisiminti kone animacinį tarnaitės pyktį netikėtai sužinojus prieš ją regzto plano detales ar natūraliai šlapią veidą sekso scenose. Arba ponios ramybę kilpoje... Visgi turbūt aiškiausiai visus filme garuojančius jausmus ir sklandančias emocijas apibendrina pirmo pusvalandžio scena, kai tarnaitė dildo poniai dantį: žvilgsniai, žiedlapiai, krūtinė, kameros judesiai... reikia pamatyti.

Filmo pabaigoje meilę išgyvenantys herojai naikina šeimininko biblioteką – milžinišką knygų apie seksą kolekciją. Sunaikina visa, kas netikra, išgalvota, užrašyta, o ne išgyventa. Žūsta ir bibliotekos savininkas – vien tik iš godumo išgirsti (vėl – ne išgyventi) kuo daugiau intymaus gyvenimo detalių.

Frazė iš kito filmo, bet čia tinka – „išgyvena tik mylintys“.