Aš nesu ponia Bovari
(Wo bus shi Pan Jin Lian)
Apie garbę, orumą ir biurokratiją
Apie garbę, orumą ir biurokratiją
Režisierius Xiaogang Feng
Operatorius Luo Pan
Scenarijaus autorius Liu Zhenyun
Vaidina Fan Bingbing, Guo Tao, Li Zonghan, Dong Chengpeng, Fan Wei, Liu Hua, Zhang Yi
2016, Kinija, 137 min.
Platintojas Lietuvoje VšĮ „Kino pavasaris“
Ten, kur netalentingas pasakotojas tikriausiai ir baigtų savo liūdną istoriją, Feng Xiaogang tik įsivažiuoja, o siužeto posūkiai tampa vis labiau intriguojantys ir netikėti. Viena trapi, savo garbę ginanti moteris įsitraukia į kovą su visu kinų biurokratiniu aparatu, kuriam be išimties atstovauja vyrai. Jie šiame filme nekelia nei pagarbos, nei pasitikėjimo, o jų bandymai išnešti sveiką kailį iš nepavydėtinos ir vis labiau besikomplikuojančios situacijos – apgailėtinai juokingi. Režisierius savo kritišką žvilgsnį nukreipia ne tik į šalyje plačiai suvešėjusią korupciją, bet ir į patriarchalinę, sustabarėjusią visuomenės sanklodą, kurioje moterims keliami ypač griežti moralės reikalavimai, o vyrams – kažkodėl ne. Skriaudą patyrusios Ksuelian apmaudas transformuojasi į dešimtmetį trunkantį apsėdimą, kai jos buvęs sutuoktinis viešai ir ciniškai, kitų vyrų akivaizdoje, pavadina ją „Pan Jin Lian“. Kinams tai – siaubingas pažeminimas, purvina etiketė, priklijuojama apibūdinant moraliai puolusią moterį. Pačioje filmo pradžioje už kadro skambantis vyriškas balsas praneša, kad ši istorija remiasi XVII a. Mingų dinastijos erotiniu romanu „Slyvos šakelė auksinėje vazoje“ („Jin Ping Mei“). Pan Jin Lian buvo pagrindinė šio romano veikėja, pagarsėjusi savo nesantuokiniais meilės nuotykiais. Negana to, ji nunuodijo savo teisėtą vyrą ir ilgainiui tapo ištvirkusios ir pavojingos moters simboliu. Vakarietiškas tokios nedorėlės atitikmuo būtų Gustave’o Flaubert’o ponia Bovari. Taigi, nors originalo kalba filmo pavadinimas skamba „Aš nesu Pan Jin Lian“ („Wo bu shi Pan Jin Lian“), verčiant į anglų, o vėliau – ir lietuvių, atsirado ponios Bovari vardas.
Norėdama atgauti savo prarastą garbę ir orumą, „Pan Jin Lian“ iš Kinijos provincijos sudrebina ištisą valdininkų armiją; pasiekia net Tautos kongresą, kur renkasi aukščiausi šalies pareigūnai. Kongresas labai primena sovietmečiu per TV transliuotus komunistų partijos suvažiavimus, kuriuose visu gražumu atsiskleisdavo brežnevinės sistemos absurdas – gausiais aplodismentais palydimas pranešėjų tuščiažodžiavimas ir vergiškas delegatų nuolankumas. Režisierius Feng Xiaogang vyriausybės ritualus rodo kaip spektaklį, kur visi nedorėliai sulaukia užtarnautos bausmės. Peršasi mintis, kad filmų „Mobilusis telefonas“ („Shou ji“, 2003), „Pasaulis be vagių“ („Tian xia wu zei“, 2004), „Puota“ („Ye yan“, 2006), „Asamblėja“ („Ji jie hao“, 2007) autorius tikriausiai suprato, kad gali likti be darbo, jei pernelyg aštriai sukritikuos pačias Kinijos valdžios viršūnes. Filmo satyra politiškai korektiška, laviruojama tarp dramatiškų situacijų ir komizmo, o valdžios ir teisėsaugos neveiksnumą nustelbia visiems žinomos ir ne mažiau juokingos žmogiškos ydos. Nors veiksmas vyksta šiais laikais, užuominos apie XVII a. nutikusius įvykius, sąlyginė pasakojimo forma, tarytum miniatiūroje konstruojamas vaizdas leidžia suabejoti istorijos tikrumu: ji labiau primena sakmę, senų laikų legendą. Herojai retai kada kalba atvirai, o jei kalba – vis tiek visko nepasako. Jų užuominose, nutylėjimuose slypi tiesa, kuri atsiskleidžia tik po įvairiausių peripetijų, jau finaliniuose kadruose. Idiliški kaimo vaizdai rodomi apskritime, tarytum į visa, kas vyksta, žvelgtum pro teleskopą. Tokiame „suspaustame“ vaizde veikėjų judesiai yra griežtai apribojami, ypač jei kadre pasirodo ne vienas, o daugiau žmonių. Dažnai jie yra sustingę lyg figūrėlės iš tradicinės kinų akvarelės. Provincijos gyvenimo scenos tapomos pasirinkus žalsvai pilkus tonus su pasteliniais rausvais atspalviais, tačiau kai Ksuelian nuvyksta į Pekiną, viskas pasikeičia – apskritimo forma pranyksta, o pasaulis pasirodo esantis daug platesnis ir didesnis.
San Sebastiano kino festivalio „Auksinę kriauklę“ pelniusiame filme atsiskleidžia šimtmečiais formavęsis savitas kinų mentalitetas, čia ryškios neverbalinės nuorodos ne tik į kasdienybės detales, bet ir į komunistų partijos vadovaujamą Kinijos vyriausybės aparatą, skirtingų lyčių ir socialinių klasių nelygiateisiškumą ir priešpriešą. Tarptautinę filmo sėkmę nemenka dalimi nulėmė ir puikiai parinkti aktoriai – tame pačiame San Sebastiano festivalyje už geriausią moters vaidmenį apdovanota Fan Bingbing, įkūnijusi dvasiškai stiprią pagrindinę filmo heroję, taip pat ir garsūs Kinijos komikai: Guo Tao, sukūręs buvusio Ksuelian klasės draugo, suvedžiotojo ir smulkaus niekšelio vaidmenį, bei Fan Wei – jis filme pasirodo kaip ūkininkas, kuris vilties netekusiai Ksuelian „geraširdiškai“ pataria pasikarti kaimyno sode, nes iš jo tada niekas nebepirktų vaisių. Kiekvienas turi savo motyvus ir netgi griebiasi iliuzijos, kad šitaip elgdamiesi „tarnauja žmonėms“. Jų naivumas ir savo pranašumo demonstravimas sukelia juoką, kaip ir netikėti išvedžiojimai ar tiesiog pritrenkiantys argumentai. Nors filmo pabaiga nežada ypatingų linksmybių, jo herojės kova su susikompromitavusiais bailiais karjeristais ir netikusiais sutuoktiniais nusipelno pagarbos.
