Tyla
(Silence)

Ši bronzinė plokštelė filme tampa savotišku slenksčiu, ties kuriuo susitinka tikėjimas (gyvenimas–mirtis) ir netikėjimas (mirtis–gyvenimas) bei telkiasi pagrindiniai klausimai ir abejonės. Ir personažų, ir paties filmo „Tyla“, kurį Martinas Scorsese pastatė pagal japonų rašytojo Shusaku Endo romaną ir kurio idėją brandino net trisdešimt metų. Pakankamai, kad sukurtų šedevrą arba, priešingai, perdegtų.

...Du portugalų jėzuitai – Rodrigesas (Andrew Garfield) ir Garupė (Adam Driver) – iškeliauja į Japoniją, kad surastų jų abiejų dvasinį mokytoją tėvą Fereirą (Liam Neeson), kuris, spėjama, misionieriškos misijos metu išsižadėjo krikščioniškojo tikėjimo ir tapo budistu. Atvykusiems į Kiniją kunigams persikelti į Japoniją padeda žvejys Kičichiro (Yousuke Kubozuka), išsižadėjęs krikščionybės ir pabėgęs iš gimtinės, dėl to jaučiantis sąžinės graužatį ir norintis atlikti išpažintį tėvui Rodrigesui. Tą ir padarys, kad vėliau dar kelis kartus pamintų tikėjimą, vos tik gyvybei iškils pavojus.

Kad išneštų sveiką kailį, Kičichiro net išduos Rodrigesą. Šioje vietoje nubrėžiamos aiškios, todėl kiek deklaratyvios paralelės su Judu, kuris išdavė Jėzų dėl trisdešimties sidabrinių, ir apaštalu Petru, kuris tris kartus išsižadėjo mokytojo. Trumpai tariant – silpnadvasis japonų žvejys vaizduojamas kaip priešingybė jėzuitams, kurių tikėjimas ir pašaukimas vėliau bus išbandyti pačiomis žiauriausiomis priemonėmis. Tiesa, būtent Kičichiro, kuris sėkmingai laviruoja nevilties pasaulyje, kartais atrodo protingesnis už tikėjimo tvirtybei atstovaujančius personažus. Visgi Scorsese – ne jo pusėje.

Išdavystė – ne vienintelė nuoroda į biblinį pasakojimą. Dvasininkas Rodrigesas akivaizdžiai siejamas su Kristumi, kuris filme „pasirodo“ ispanų tapytojo El Greco paveikslo su Kristaus atvaizdu pavidalu. Šis atvaizdas dvigubinamas su ties upelio vandeniu palinkusio Rodrigeso veido atspindžiu kelios minutės iki Kičichiro jį išduodant. Aiškiau nebūna: kunigo tikėjimas yra išbandomas kaip Kristaus gundymas dykumoje.

Kunigams tokia dykuma tampa Japonija. Svetima žemė, kurioje, kaip filmo pabaigoje pasakys tėvas Fereira, negali sudygti krikščionybės sėkla. Šį nesvetingą kraštą Scorsese su meksikiečių operatoriumi Rodrigo Prieto apgaubia rūku, talžo lietumi ir murkdo purve. Režisierius įtaigiai sukuria erdvę, kurioje dviejų kunigų bandymai išlaikyti tikėjimą ir įpūsti jį saujelei persekiojamų vietinių krikščionių, iki galo nesuprantančių krikščionybės doktrinų ir jos skelbiamos tiesos, atrodo beviltiški.

Scorsese filme beveik nenaudoja muzikos, taip dar labiau panardindamas ir į tiesioginį, ir į perkeltinį Dievo tylėjimą. Jis tampa beveik apčiuopiamas. Tokioje nuo dramatiškų garsų apvalytoje erdvėje dvigubai stipriau suskamba tekstas, kuris, man rodos, yra vienas pagrindinių filmo minusų.

Kalbos apie tikėjimą, religiją, dvasią, kančią ir jos prasmę filmą tiesiog perpildo. Joms ilgainiui prarandi tiek klausos, tiek interpretacinį jautrumą.

Scena, kai Jėzus Kristus prabyla iš bronzinės plokštelės, kreipiasi į nevilties apimtą Andrew Garfieldo personažą ir tikina, jog visą laiką buvo su juo, net jeigu ir tylėjo, skamba kaip pigi deklaracija. Pats Scorsese viename interviu prisipažino ilgą laiką mėtęsis tarp kelių religijų, kol suprato, kad tikrieji jo namai – Katalikų bažnyčia. Panašu, kad šiam suvokimui jis pastatė rūmą – „Tylą“. Ir į mirusio Rodrigeso delnus įspraudė kryželį, kaip nenugalimo ir amžino tikėjimo simbolį. Nepalikdamas vietos prieštaroms, diskusijai ir kontroversijai. Todėl kur kas įdomesnis man ne Martino Scorsese’s ir Shusaku Endo, o Martino Scorsese’s ir Nikos Kazantzakio duetas „Paskutiniame Kristaus gundyme“.